Paskutiniais metais lietuviai taip pamilo savo valstybę (būtent valstybę, t.y. struktūrą, o ne šalį ar tėvynę, su kuriomis žmogų visada sieja daug intymesnis ryšys), kad šios meilės deklaracijos jau ima dvelkti farsu. Todėl neabejoju, kad sekmadienį (7 d. 15.10) tautiečiai su malonumu pažiūrės pirmąją visame pasaulyje populiaraus serialo „Dauntono abatija“ seriją per TV3. Serialo veiksmas prasideda 1912-aisiais, kai „Titanike“ žūsta Dauntono dvaro Jorkšyre ir grafo titulo paveldėtojas. Vyrų paveldėtojų nebėra, tad visi tikisi, kad Kroulių šeimos turtai atiteks vyriausiai aristokrato dukteriai. Tačiau tėvas nusprendžia kitaip – titulas atiteks tolimam giminaičiui.
„Dauntono abatija“ – lyg pasaka, kurią televizijos Šachrazada seka patikliems žiūrovams, neapeidama nė vieno dvaro gyventojo, nesvarbu, ar jis šeimininkas, ar tik vargšas tarnas, ar atsitiktinis užklydėlis, likimo. Po truputį į tą pasakojimą įsipina vis daugiau giminaičių, pažįstamų ir kitokių veikėjų. „Dauntono abatija“ sėkmingai grįžta prie patogių XIX a. buržuazinio romano pasakojimo schemų, nepamiršta masinės kultūros sėkmingai palaikomos „anglomanijos“, kuri dabar neatskiriama nuo Anglijos karališkosios šeimos peripetijų su princese Diana priešaky, bet kartu ir supažindina su XX a. pradžios Europos istorija – Pirmuoju pasauliniu karu, Airijos išsivadavimo judėjimu, gerokai primirštais socialistais ir sufražistėmis, gripo pandemija, požiūriu į homoseksualus, abortus, pirmuosius džiazo orkestrus ir panašiais istoriniais reiškiniais.
Laikai keičiasi, bet nesikeičia kasdieniai dvaro gyventojų ritualai, kuriuos stropiai saugo ir šeimininkai, ir jų tarnai. Sidabras spindi, arbata patiekiama laiku ir su tradiciniais sumuštiniais. Vyrai vakarieniaudami vilki frakus, moterys intriguoja, ir tas pasaulis atrodo amžinas. Žinoma, tai iliuzija. Britų visuomenė per XX a. pasikeitė neatpažįstamai, bet „senosios gerosios Anglijos“ įvaizdis vis dar sukelia nostalgiją net ten, kur nebuvo nei monarchijos, nei tikrų aristokratų. Paklausite, kuo čia dėta lietuvių meilė valstybei? Man ji puikiai sutampa su bene pagrindine serialo „žinia“ – jame rodomais idiliškais šeimininkų ir tarnų santykiais.
„Dauntono abatijos“ tarnai negali egzistuoti be šeimininkų, šeimininkai neišgyventų be tarnų. Regis, serialo kūrėjai nori įtikinti, kad juos sieja tiesiog šeimos ryšiai, nes šeimininkai rūpinasi tarnais, jų sveikata, o dėkingi tarnai nuoširdžiai išgyvena visus šeimininkų sukrėtimus, yra rūpestingi ir net pasiaukojantys.
Kažką panašaus mums nuolat perša „patriotinė“ žiniasklaida, kad ir žurnalą „Valstybė“ nuolat reklamuojantis „Žinių radijas“. Niekaip nesuprantu kodėl, nes valstybė pirmiausia asocijuojasi su mokesčiais, valdininkais, Seimu, teismais ir t.t. Atsiprašau, bet mylėti valdininką, policininką ar seimūną – tai iškrypimas.
Nors serialai man visada atrodo pernelyg ištęsti ir nuobodūs, „Dauntono abatija“ bent jau neerzina tuo prasčiokų įsivaizdavimu apie elitą, kuris persmelkė lietuvišką „žmonių“ žiniasklaidą ir televiziją. Kitaip nei kokios nors lietuviškos „Giminės“, „Dauntono abatija“ tiksliai atskleidžia, kaip didžiosios istorijos lūžiai veikia žmonių likimus, keičia ir žmones, ir jų tarpusavio santykius. Istorinį kontekstą perteikia kiekviena detalė – net drabužiai ir interjerai. Šiais laikais tai jau daug. Be to, filme vaidina geri aktoriai, matyt, dar nepraradę ryšio su tam tikra kultūrine tradicija, kuri, man regis, ir kuria tikrus socialinius ryšius.
Žinau, kad Jūs, mieli skaitytojai, neabejojate, jog tuos ryšius dabar kuria socialiniai tinklai, bet aš jais nesinaudoju ir, kaip matote, vis dar gyvenu. Tačiau žinau, kad tuose tinkluose pilna įvairiausių vestuvinių fotografijų, kurių herojai pozuoja rūmų ir kitokių prabangių pastatų ar interjerų fone. Per atostogas vieną šeštadienį keliavau Panemune ir prie kiekvienos pilies sutikdavau daugybę vestuvininkų, kurie, matyt, įsivaizdavo, kad rūmai suteiks jų valstietiškiems veideliams aristokratizmo atspalvį.
Tačiau antradienio LRT „Panoramos“ reportažas apie jaunimo prioritetus išryškino ir naujas tendencijas. Pasirodo, šiemet studijas pasirinkę jaunuoliai svajoja apie pinigus, šlovę ir visai nesirengia dirbti valstybės tarnyboje. Jiems neprošal bus pažiūrėti J.C. Chandoro filmą „Rizikos riba“ (BTV, 10 d. 21.30). Filmas rodo įvykius viename JAV banke pasaulinės 2008 m. krizės išvakarėse. Filmo tema – veikėjų moralinės dilemos, kai jie verčiami išduoti principus, nes tas, kuris pirmas sukels neišvengiamą krizę, laimės milijonus. Mat vienas banko analitikas gauna sukrečiančią prognozę – akcijos kris, rinka žlugs, bankas praras viską. Dabar per naktį reikia apsispręsti, ar išparduoti akcijas ir nuskurdinti jų savininkus, ar viską prarasti. Filme vaidina Kevinas Spacey ir dar daug gerų aktorių, kurie šį, sovietiniais terminais tariant, „gamybinį filmą“ paverčia tikra žmogiškų aistrų drama. Tačiau filmo išvada taip pat žiauri: šiuolaikini pasaulį valdo žmonės, kuriems svarbiausia – jų pinigai, visa kita jiems neturi vertės.
Apie pinigus ir Gelos Babluanio filmas „13“ (LRT, 5 d. 23 val.). Jo herojus Vinsas atsitiktinai sužino būdą greitai praturtėti ir pats to neįtardamas įsivelia į pavojingą žaidimą – rusišką ruletę. Jis atsiduria pogrindinio totalizatoriaus, kur lošiama iš žmonių gyvybių, viduje. Vinsui tenka tryliktas numeris.
„13“ – bendros gruzinų ir prancūzų gamybos filmo „Tzameti“ (gruziniškai tai „trylika“), kurį sukūrė tas pats Babluanis, perdirbinys. Nespalvotas, nejaukioje uždaroje erdvėje nufilmuotas pirmasis filmas sužavėjo tiksliai perteiktomis nužmogėjimo stadijomis. „13“ – ne tik spalvotas, jame vaidina garsūs aktoriai (kad ir Putino adoratorius Mickey’is Rourke’as), tačiau vietoj psichologijos – daug smurto ir susišaudymų. Ko gero, režisierius irgi susigundė dideliais pinigais, bet po „13“ jo filmografija taip ir nepasipildė nauju filmu.
