Daugiau temų
Jonas Ūbis
Kuklus turčių žavesys ir kitos negandos
Krėsle prie televizoriaus
Esu iš tų, kuriuos jaunystėje užbūrė Terrence’o Malicko filmai „Nederlingos žemės“ (1973) ir „Rojaus dienos“ (1978). Tada Malicką gaubė ne tik vienos svarbiausių Naujojo Holivudo figūrų, bet ir filosofo, mistiko legendos aura. Malickas iš pradžių tapo filosofu ir tik vėliau įgijo kino išsilavinimą, ir tas perėjimas vienaip ar kitaip atsispindi režisieriaus filmuose. Po dvidešimties metų pertraukos į kiną Malickas grįžo 1998-aisiais su „Plona raudona linija“ – vienu įspūdingiausių filmų apie karo siaubą.
Jonas Ūbis
Simboliški pavadinimai
Krėsle prie televizoriaus
Jaučiuosi taip, tarsi būčiau atsidūręs pasaulio valdovu apsimetančio sociopato sapne. Aplink visi kalba, kad prasideda nauji laikai ir reikės prie jų prisitaikyti, bet kaip prisitaikyti prie absurdo ir atviro melo? Gal genialaus pašaipūno Terry Gilliamo antiutopija „Brazilija“ (LRT, šįvakar, 28 d., 22.45) padės pasitikti netolimos ateities išbandymus? Kad juos pasitikti reikia su humoru, šeštadienį per Berlinalės uždarymą priminė rumunų režisierius Radu Jude. Atsiimdamas prizą jis palinkėjo, kad kitąmet festivalis nebūtų atidarytas Leni Riefenstahl „Valios triumfu“.
Jonas Ūbis
Mizoginija, vaiduokliai ir krepšinis
Krėsle prie televizoriaus
Daugumai Mélanie Laurent asocijuojasi Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“, nors ji suvaidino bent pusšimtyje filmų ir pati sukūrė per dešimtį. Bet taip jau kartais būna – reklaminė etiketė prilimpa ir nenukrapštysi. Gal aktorės režisuotas „Pamišėlių balius“ (LRT, šįvakar, 21 d., 22.45) privers Laurent prisiminti kitaip. Ekranizuodama 2019 m. iškart tarp svarbiausių metų knygų atsidūrusį Victorios Mas to paties pavadinimo romaną, Laurent priverčia savo kailiu pajusti XIX a. požiūrį į moterį, neatitinkančią tradicinių reikalavimų būti gražiai, tvarkingai ir paklusniai.
Mantė Valiūnaitė
Diagnozės ir ištvermė
75-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Jubiliejinė 75-oji Berlinalė prasidėjo kaip pridera politiškai angažuotam festivaliui – naujoji jo vadovė amerikietė kino kuratorė ir kino žurnalistė Tricia Tuttle (prieš tai vadovavusi Londono kino festivaliui) paminėjo didžiausius šiuo metu pasaulyje vykstančius karus ar konfliktus, aktorė Tilda Swinton atsiimdama „Auksinį lokį“ už viso gyvenimo nuopelnus taip pat kreipėsi į kino bendruomenę, išreikšdama lūkestį dėl geresnio rytojaus, konkrečiai įvardindama, ką tas geresnis rytojus turėtų atnešti. Iškart prisiminiau pernykštę Kanų kino festivalio ceremoniją. Kokios vis dėlto skirtingos gali būti kino šventės.
Kamilė Vaškelytė-Grigaitytė
Meilės laiškai iš Strasbūro
Marianne Marić ir Endre Tóto paroda „Dirty Rains“ Strasbūre
Metų pradžioje nusprendžiau nukeliauti į Strasbūrą – iš tiesų nežinojau, ko tikėtis, ar man patiks miestas ir, svarbiausia, ar sudomins menas ir kultūrinės institucijos bei veiklos. Tačiau mano abejonės ir baimės po pirmos paros sudužo, o šukes sušlavė Šiuolaikinės meninės veiklos Europoje centras (European contemporary artistic actions Center, CEAAC) ir jame vykstanti paroda „Dirty Rains“ („Purvini lietūs“), kuruota šio centro direktorės Alice Motard.
Jonas Ūbis
Svajonių atvaizdai sapnuose ir tikrovėje
Krėsle prie televizoriaus
Skirtingų šalių sociologai stebi tą patį reiškinį: už populistus balsuoja prastai išsilavinę, traumą patiriantys vyrai. Jų nevisavertiškumo jausmą paprastai sužadina geriau išsilavinusios, savarankiškos, aukštesnes pareigas užimančios ir gerai uždirbančios moterys. Be to, jos geriau prisitaikiusios prie pasaulyje vykstančių permainų. Todėl vasario 16-ąją siūlau žiūrėti ne mišias, atsišaukimus iš balkono ar kitas įprastas švenčių pramogas, o Roberto Eggerso filmą „Vikingas“ (LNK, 16 d. 22 val.).
Jonas Ūbis
Dorotis su problemomis – žmogiška
Krėsle prie televizoriaus
Netalentingų, bet trokštančių išgarsėti žmonių visais laikais buvo daug. Dabar jie mėgsta šturmuoti televizijas ir yra teisūs. Televizijoje kiekvienas gali tapti žvaigžde. 1982 m. Martino Scorsese’s sukurto filmo „Komedijos karalius“ (LRT Plius, 8 d. 22.30) herojus Rupertas Papkinas (Robert De Niro) įsitikinęs, kad jo laukia puiki karjera pramogų versle, kad jis genialus humoristas, – reikia tik būti pamatytam. Prie to gali prisidėti populiarus vakaro laidos vedėjas Džeris Lengfordas (Jerry Lewis). Tačiau legendinis komikas nenori turėti nieko bendra su nevykėliu Papkinu. Tada šis ryžtasi desperatiškam žingsniui...
Jonas Ūbis
Paklauskite savęs arba psichoanalitiko
Krėsle prie televizoriaus
Niekad nepatikėsiu, kad yra žmonių, kurie nežiūri kriminalinių filmų ar neskaito kriminalinių romanų. Paklauskite savo pasąmonės arba psichoanalitiko, kodėl. Nors atsakymas gali būti ir Matto Ruskino filmas „Bostono smaugikas“ (TV3, vasario 1 d. 22 val.) apie realų žmogų, 1962-1964 m. nužudžiusį daugiau nei dešimt moterų. Priešingai nei pirmtakai Richardas Fleischeris ar Keithas Walley, Ruskinas bando pateikti kitokį požiūrį į tai, kas tada įvyko.
Jonas Ūbis
Nebūtinai tikrovė
Krėsle prie televizoriaus
Stebina lietuvių sugebėjimas kurti mitus ir legendas (liaudiškai „naratyvus“) apie neseną praeitį, bet dar labiau stebina istorikų reakcija, tiksliau, tai, kad nesistengiama viešai paneigti net akivaizdžiausių niekų. Ar istorikai bijo sparčiai besidauginančių nemokšų, ar nemato prasmės su jais kovoti?
Jonas Ūbis
Renkantis kelią
Krėsle prie televizoriaus
Kadaise pažinojau ponią, kuri buvo įsitikinusi, kad yra tolima Chopino giminaitė, nes pirmosios jos pavardės raidės irgi buvo „Šo“. Dauguma šių dienų lietuvių taip pat tiki savo bajoriškomis šaknimis ir priklausymu kokiam nors elitui – verslininkų, politikų, tinklaraštininkų, visuomenininkų, patriotų. Priklausymas elitui įpareigoja, tad kiekvienas lietuvis (-ė) yra ne tik krepšinio specialistas (-ė), virėjos Beatos svečias (viešnia), bet ir gurmanas (-ė), o žodis „Michelin“ jiems žadina šventą pagarbą.
