Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sausio 13-osios įvykius Vilniuje fiksavo latvių dokumentininkas Juris Podniekas. Jo nufilmuoti kadrai nebeatsiejami nuo kolektyvinės lietuvių atminties, jie atspindi ir SSRS griūtį, ir tragiškas visos XX a. pabaigos akimirkas. Režisierius ir operatorius Podniekas (1950–1992) buvo vienas ryškiausių Latvijos kino kūrėjų. 1986-aisiais pasirodęs jo filmas „Ar lengva būti jaunam?“ sulaukė didžiulio atgarsio ir tapo artėjančių permainų pranašu. Podniekas mokėjo tiesiai ir skaudžiai kalbėti apie savo laiką, visuomenę, ieškojo atsakymų į sudėtingus tautos istorijos klausimus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Holivudo klasikas Billy Wilderis savo rimtus filmus prisodrindavo komizmo, o komedijas – skepsio ir subtilios ironijos, galinčios paversti dviprasmiška bet kokią laimingą pabaigą. Tačiau karčią ironiją režisierius įvesdavo lyg pro atsargines duris, nes pirmame jo filmų plane visada spindėjo žvaigždės, dinamiški dialogai, iš screwball komedijų paveldėtas ritmas bei rafinuota erotika, primenanti, kad Wilderio mokytojas buvo ne kas kitas, o Ernstas Lubitschas.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pamąstymai apie kultūrą

Naujoje Vyriausybėje jau atsirado ir naujas kultūros ministras. Atrodo, kad jam darbo gali būti daug, gal ir neįprasto. Juk aplinkui tiek brutaliai kalbančiųjų, išsakytos nuomonės komentatorių! Kaip juos kilstelėti į aukštesnį kultūros lygmenį, kad elementariai gerbdami žmogų išmoktų diskutuoti, oponuoti?

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kad artėja metų pabaigos šventės, primena ne tik miestų eglučių lenktynės (kai nėra apie ką kalbėti, galima pasikalbėti apie spindinčią eglę), bet ir nykios televizijų programos, kur daug įvairaus plauko apdovanojimų ir juos teikiančių politikų bei valdininkų. Galvoje vis sukasi mintis, kad atėjo laikas teikti apdovanojimus už beprasmiškiausius metų darbus. Kiekvienas lietuvių politikas ar politikė, įvairūs valdininkai (nors kas perspjaus Vilniaus savivaldybės žvaigždes?) ir net menininkai galėtų dalyvauti konkurse.

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos reakcija į kadenciją pradedančio Lietuvos Respublikos kultūros ministro Šarūno Biručio viešus pasisakymus apie požiūrio į rusų kultūrą švelninimą

Praėjusią savaitę naujai paskirto LR kultūros ministro Šarūno Biručio išsakyta pozicija dėl poreikio „atskirti kultūrą nuo politikos“ ir švelninti retoriką rusų kultūros atžvilgiu negalėtų būti labiau nesavalaikė ir netinkama. Tebevyksta ne tik rusų karinė invazija Ukrainoje, bet ir protestai prieš jų remiamas proputiniškas ir antieuropietiškas politines jėgas Sakartvele ir Rumunijoje. Kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse viešąją erdvę persmelkusi „rusų kultūra“ akivaizdžiai siekia užkirsti kelią pastangoms ištrūkti iš jos įtakos lauko ir integruotis į Europos politinę kultūrą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Penki velniai“ (LRT Plius, 12 d., 21.33) iš pradžių gali pasirodyti kaip pasakojimas apie nuobodoką vieno Prancūzijos provincijos miestelio šeimos gyvenimą. Režisierė Léa Mysius kortas atskleidžia pamažu – ji rodo savo pasaulyje užsidariusią dešimtmetę Viki (Sally Dramé), jos santykius su motina Žoana (Adèle Exarchopoulos) ir tėvu Džimiu (Moustapha Mbengue). Bet greitai tampa aišku, kad mergaitė sugeba neįtikėtinai jausti kvapus ir juos renka. Kai namuose pasirodo ilgai nematyta tėvo sesuo Džiulija (Swala Emati), tariama ramybė staiga subliūkšta. Viki vagia nekviestos viešnios kvapą ir įgyja būdą pasiekti praeitį, kurioje eis tėvų ir Džiulijos istorijos takais ir supras, kad galėjo negimti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Seniai neturiu iliuzijų, bet galiu suprasti Mounios Akl filmo „Kosta Brava, Libanas“ (LRT Plius, gruodžio 5 d. 21.33) herojus, gyvenančius netolimoje ateityje. Jie nori iš užteršto, politinių krizių, karų, milžiniškos infliacijos išsekinto Beiruto pabėgti į kalnus, atsiriboti nuo pasaulio, gyventi paprastai ir ekologiškai. Soraja ir Validas bei jų vaikai tiki idilės galimybe. Tik tai, nuo ko bėgo, ir vėl atsiranda už jų namo tvoros. Tai ir pas mus žinomas reiškinys – neva ekologiškas sąvartynas.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pamąstymai apie kultūros situaciją

Dėmesingai sekiau besikuriančios naujos vyriausybės disputus. Laukiau to išganingo žodžio, kurio žmogaus gyvenimą struktūruojanti galia turėtų būti labai svarbi kiekvienai aptariamai sričiai: švietimui, gyvenimo kokybei, kūrybai, mokslui, karybai, gamybai, ekonomikai, verslui... Bet to žodžio kultūra vis nesulaukiau. Jis mūsų politikų lūpose ištariamas paskutinę minutę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

2005-aisiais Marco Forsterio filmą „Pasilik“ (LRT, 23 d. 00.10) amerikiečių kritikai pavadino itin menišku trileriu – tokia sudėtinga tada jiems pasirodė pasakojimo struktūra. Kita vertus, vienbalsių vertinimų „Pasilik“ nesulaukė. Jis labiau iš tų filmų, kurie žiūrovus padalija. „Pasilik“ veikėjai yra psichiatras Semas Fosteris (Ewan McGregor), kurio „specializacija“ – sunkiausi atvejai, ir studentas Henris Letamas (Ryan Gosling), girdintis galvoje balsus ir pareiškiantis, kad po trijų dienų nusižudys.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pabūsiu seksistas: George’as Clooney – labai gražus vyras ir geras aktorius. Bet sensta ir gražūs vyrai (ne tik pažadų nesilaikančios lietuvių socialdemokratės), todėl, manau, Clooney rūpi tapti režisieriumi, juolab kad vaidino pas geriausius ir galėjo iš jų mokytis. „Švelnus baras“ (LRT, 17 d. 22 val.) – trečias jo režisuotas filmas, kurio pagrindu tapo amerikiečių žurnalisto, rašytojo, Pulitzerio premijos laureato J.R. Moehringerio autobiografinis romanas.