Netalentingų, bet trokštančių išgarsėti žmonių visais laikais buvo daug. Dabar jie mėgsta šturmuoti televizijas ir yra teisūs. Televizijoje kiekvienas gali tapti žvaigžde. 1982 m. Martino Scorsese’s sukurto filmo „Komedijos karalius“ (LRT Plius, 8 d. 22.30) herojus Rupertas Papkinas (Robert De Niro) įsitikinęs, kad jo laukia puiki karjera pramogų versle, kad jis genialus humoristas, – reikia tik būti pamatytam. Prie to gali prisidėti populiarus vakaro laidos vedėjas Džeris Lengfordas (Jerry Lewis). Tačiau legendinis komikas nenori turėti nieko bendra su nevykėliu Papkinu. Tada šis ryžtasi desperatiškam žingsniui...
Pasirodymo metais „Komedijos karalius“ sulaukė gerų recenzijų, bet finansiškai žlugo. Turėjo praslinkti ne vieni metai, kad sąmoningai nejuokinga satyra įgytų kultinio filmo statusą. Kritikai pastebi, kad pasakodamas apie troškimą išgarsėti, būti ypatingam ir egzistuoti medijose Scorsese numatė interneto epochą. Jos didvyriais tapo pavojingi tipai, kurie įsitikinę, kad yra labai sąmojingi ir talentingi, todėl gali valdyti pasaulį.
Scorsese leido aktoriams daug improvizuoti, kartais net sąmoningai juos erzino, kad reakcija būtų nuoširdi, tai pastebima ir gatvės scenoje, kur praeiviai atpažįsta Lewisą. Šioje scenoje vaidina du aktoriai, visi kiti – atsitiktinai kadre atsidūrę žmonės. Režisierius Davidas Fincheris „Komedijos karalių“ įtraukė į dešimties mėgstamiausių filmų sąrašą. Fincheriui svarbu, kad žiūrovas pajustų diskomfortą. Panašų jausmą jis juto 1983-iaisiais žiūrėdamas filmą kino teatre, kai scena, kurioje Papkinas atveda savo draugę į Lengfordo namus, šokiravo visą 700 vietų salę. Fincheris prisimena: „Tu sėdi ir viliesi, kad visa tai sapnas, sakai sau, kad to paprasčiausiai negali būti. Tai fantastika – padaryti taip, kad žiūrovui būtų nepatogu.“ „Kamedijos karaliaus“ įtaka bent jau amerikiečių kinui iki šiol didelė – jis įkvėpė Toddo Philipso „Džokerį“, Steve’as Carrellas filmą žiūrėjo ruošdamasis vaidinti Benneto Millerio „Lapių medžioklėje“.
Regis, be „Komedijos karaliaus“ įtakos neapsiėjo ir Kanadoje gimusios Nishos Ganatros filmas „Pokalbių šou“ (LNK, 10 d. 22.30). Jis perkels į vakaro pokalbių laidos užkulisius. Laidą veda aštrialiežuvė Katrina Niuberi (Emma Thompson). Vedėjos karjera trunka jau dvidešimt penkerius metus ir jos žvaigždė pamažu pradeda gesti. Katrina nusprendžia atnaujinti kūrybinę grupę. Taip joje atsiranda plepioji Molė (Mindy Kaling yra ir scenarijaus autorė). Ji neturi jokios profesinės patirties, tačiau yra kupina entuziazmo.
„Pokalbių šou“ scenarijus gal ir banalus, primenantis „Velnias dėvi Prada“, tačiau filmas rodo ne tik skirtingų kultūrų ar klasių susidūrimą, bet ir giliai įsišaknijusį seksizmą, eidžizmą bei kruopščiai slepiamą rasizmą. Trumpai tariant, tai, kas gerai pažįstama ir mums.
Kartojimų šią žiemą daug, o Damieno Chazelle’io filmą „Pirmasis žmogus“ (TV3, 8 d. 22 val.) reklamavau ne kartą, bet priminsiu. Tai biografinis filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, vaikščiojusį po Mėnulį. Filmas prasideda beveik klaustrofobiška scena lėktuve, kur viskas virpa, džeržgia, kliūva, ir tik lakūno Armstrongo (Ryan Gosling) šaltakraujiškumas priverčia akyse yrantį lėktuvą nusileisti. Taip režisierius ir aktorius supažindina su pagrindiniu personažu. Armstrongas – introvertas, jis nemėgsta sentimentalių pokalbių, mielai renkasi vienatvę, bet jam teko laimė vesti kantriąją Džanet (Claire Foy). Poros santykiai grįsti visišku pasitikėjimu, supratimu ir praradimo skausmu – scenaristas Joshas Singeris esminiu Armstrongo išgyvenimu pavertė skausmą dėl dukrelės Karen mirties nuo smegenų auglio. Prisiminimai apie ją yra Armstrongo minčių ir jausmų kamertonas visą filmą.
Philipo Barantini „Ties virimo riba“ (TV1, 9 d. 00.50) nudangins į brangaus Londono restorano užkulisius. Jo šefas Endis (Stephen Graham) patiria didelį stresą: restoranas prarado dvi žvaigždutes, visi staliukai rezervuoti, nes Kalėdos, apsilankyti nori buvęs Endžio mokytojas – televizinės gastronomijos ikona, sanitarijos inspektorius aiškina Endžiui, kad reikia mokėti valdyti restoraną, o virtuvės darbuotojų jausmai arti virimo taško. Barantini rodo, kas vyksta vieną vakarą restorane, ir klausia, ar Endžiui pavyks susidoroti su problemomis. Jei net esate abejingi virėjams ir virėjoms, klausimas universalus. Dorotis su problemomis yra žmogiška.
„Ties virimo riba“ – vieno kadro filmas: 93 minutės be jokio montažo, išskyrus montažą kadro viduje, bet po kokių dvidešimties minučių, laimei, apie tai pamiršti. Prieš gerus dešimt metų panašūs filmai atrodė svarbus eksperimentas, galintis suteikti kinui naują kvėpavimą, tačiau dabar tai mažai kas prisimena. Panašiai buvo ir su mokumentika (mockumentary) – tai filmai arba televizijos programos, rodantys fiktyvius įvykius, kurie pateikiami kaip dokumentinis filmas.
Taranas Killamas amatą šlifavo televizijos laidoje „Saturday Night Live“, o į debiutinį filmą „Kaip nužudyti Gunterį“ (TV3, 11 d. 22.30) pakvietė Arnoldą Schwarzeneggerį, kad šis suvaidintų samdomą žudiką. Jei esate Schwarzeneggerio gerbėjas, jo pasirodymo teks palaukti gerą valandą. „Kaip nužudyti Gunterį“ yra mokumentika apie kinematografininkus, filmuojančius nepagaunamo žudiko gaudynes, tik Killamui pristigo panašiems filmams būdingo absurdiško humoro jausmo. Įtariu, kad juo nepasižymi ir Schwarzeneggeris.
Nikolajaus Arcelio „Pažadėtoji žemė“ (LRT Plius, 13 d. 21.33) perkels į XVIII a. pabaigos Daniją. Kapitonas Liudvigas Kalenas (neprilygstamas Madsas Mikkelsenas), buvęs karys ir pavainikis, nori įkurti Danijos karalystės koloniją Jutlandijoje. Jis tikisi gauti už tai geidžiamą bajoro titulą. Tačiau aristokratas Frederikas de Šinkelis (Simon Bennebjerg) nepasirengęs atiduoti žemių be kovos ir tvirtina, kad viskas priklauso jam, todėl nusprendžia sunaikinti Kaleną.
Galima sakyti, kad „Pažadėtoji žemė“ – tai filmas apie klasių kovą: pavainikis kovoja su „vieno procento“ atstovu, nes tiki socialiniu mobilumu ir self made man mitu, net jei iš proletariato duobės jį ištrauks nei daugiau, nei mažiau – bulvių auginimas. Lyg vesterno herojus, Kalenas atvyksta į kraštus, kur triumfuoja neteisybė ir prievarta. Filme įspūdinga viskas – laukinė gamta, arkliai, pabėgę vergai, kolonistai, pistoletai. Arcelis moka kurti įtampą. Bet kartu tai ir filmas apie vyrišką ego. Kaleno ir de Šinkelio kova žūtbūtinė, Mikkelsenas ir Bennebjergas rodo aktorių dvikovą – abu leidžia suprasti, kad po jų personažų kaukėmis verda aistros. Tačiau jų laukia nuolankumo pamoka – tikrovė nelinkusi atsižvelgti į abiejų planus. Kalenas padarys išvadas anksčiau, nes supras, kad ambicijos dar ne viskas. Svarbūs jausmai ir santykiai tarp žmonių. Gal ir banalu, bet jei tai neįtikina, pridursiu, kad „Pažadėtoji žemė“ – geriausias filmas apie bulves. Tik nesakykite, kad jų nevalgot.
Jūsų – Jonas Ūbis
