Kuklus turčių žavesys ir kitos negandos

Esu iš tų, kuriuos jaunystėje užbūrė Terrence’o Malicko filmai „Nederlingos žemės“ (1973) ir „Rojaus dienos“ (1978). Tada Malicką gaubė ne tik vienos svarbiausių Naujojo Holivudo figūrų, bet ir filosofo, mistiko legendos aura. Malickas iš pradžių tapo filosofu ir tik vėliau įgijo kino išsilavinimą, ir tas perėjimas vienaip ar kitaip atsispindi režisieriaus filmuose. Po dvidešimties metų pertraukos į kiną Malickas grįžo 1998-aisiais su „Plona raudona linija“ – vienu įspūdingiausių filmų apie karo siaubą.

Karo siaubą, tik kitaip, režisierius rodo ir 2019 m. filme „Paslėptas gyvenimas“ (TV3, 9 d. 00.40). Tai tikrais faktais grįstas pasakojimas apie austrą Franzą Jägerstätterį, kurį Katalikų bažnyčia pripažino kankiniu, o popiežius Benediktas XVI beatifikavo. Valstietis Jägerstätteris Antrojo pasaulinio karo metais atsisakė kovoti nacių armijos gretose ir atsidūrė pragare. Atsisakymą jis grindė tikėjimu. Jägerstätterio istorija provokuoja esminius režisieriaus kūrybos klausimus apie tikėjimo apibrėžimą, atsidavimą netobuloms ar institucijomis virtusioms vertybių sistemoms (tėvynė, bažnyčia, vietinė bendrija), apie kančios kilnumą ir kartų atmintį.

Nors filmo pradžioje matome archyvinius kadrus, netrukus pasineriame į ypatingą „Paslėpto gyvenimo“ herojaus, kurį suvaidino Augustas Diehlis, pasaulį. Tik režisieriui nelabai pavyksta susidoroti su to pasaulio polifoniškumu. Jägerstätteris jame yra ir individualaus pasipriešinimo režimui simbolis, ir įkūnytas moralinis imperatyvas. Susipažįstame su juo pirmaisiais karo metais, kai su žmona ir vaikais savo kaime jie jaučiasi lyg rojuje. Bet blogis pamažu ima rastis ir čia.

Gal ne tokią rafinuotą kaip Malicko, bet taip pat refleksiją apie žmogaus situaciją, tik jau ateities pasaulyje, kur dirbtinis intelektas įgijo neribotas galias, siūlo Sophie Barthes filme „Mėgintuvėlių karta“ (LNK, 10 d. 22.30). Darboholikė Reičelė (Emilia Clarke iš „Sostų karų“) ir Alvis (Chiwetel Ejiofor) nusprendžia pasinaudoti technologijų paslauga: jų kūdikis visą nėštumo laiką bus specialioje kapsulėje. Ši primena kiaušinį ir atrodo gražiai, bet pora nenujaučia, kokią kainą teks sumokėti laukiant kūdikio nuostabiame ateities pasaulyje.   

Poros turi problemų ir šiame pasaulyje. Apie tai ir Claire Denis filmas „Su meile ir įsiūčiu“ (LRT Plius, 13 d. 21 val.). ...Sara (Juliette Binoche) ir Žanas (Vincent Lindon) kartu jau dešimt metų, bet jų jausmai vis dar karšti. Sara dirba radijuje, tik Žanui nesiseka: jis praleido dešimt metų kalėjime ir vis dar negali atsistoti ant kojų. Poros gyvenimas paprastas, jo pusiausvyrą pažeis Saros susitikimas su buvusiu meilužiu ir senu Žano draugu Fransua (Grégoire Colin). Herojė supranta, kad Fransua ją vis dar traukia. Atsinaujinęs romanas nugramzdins Sarą į melą.

Šią istoriją Denis paėmė iš Christine Angot, su kuria kartu rašė scenarijų, knygos „Gyvenimo posūkis“ („Un tournant de la vie“). Kartu jos kūrė ir žavų filmą „Izabelė ir jos vyrai“. Jame taip pat vaidina Binoche. Deja, „Su meile ir įsiūčiu“ nepasižymi tokiu pat naujumu bei ironija, pasitenkinama žinomomis tiesomis apie meilės trikampį. Bet tai nereiškia, kad režisierė patyrė nesėkmę. Tiesiog Denis filmai niekad nebuvo saldaus torto gabalas.

Tokį gali pasiūlyti Roberto Rodriguezo filmas „Alita. Kovos angelas“ (TV3, šįvakar, 7 d., 22.30), vadinamas „labiausiai japonišku blokbasteriu amerikiečių susižavėjimo Japonija istorijoje“. Yukito Kishiro mangos siužetas paprastas – XXVI amžiuje Christopho Waltzo vaidinamas daktaras Ido randa šiukšlyne androido galvą. Ji priklausė keturiolikmetei mergaitei. Taip gimsta Alita (Rosa Salazar) – nuoširdi paauglė, kuri beveik neprisimena savo praeities. Veiksmo peripetijų, specialiųjų efektų daug, bet siūlau atkreipti dėmesį į kitą, savaip filosofinį aspektą: „Alita. Kovos angelas“ nepasiduoda nei utopiniam, nei distopiniam mąstymui ir lieka fantazija apie alternatyvųjį „čia ir dabar“, egzistuojantį tolimoje ateityje.

Savaitgalį išgirdau ne vieną politologą kalbant, kad pasaulis jau niekad nebus toks kaip „prieš Trumpą“. Gerai, kad apskritai būtų, bet nuo visų juodų minčių dažniausiai gelbsti ironija ir saviironija, o kartais ir komedija. Paulo Feigo „Nedidelė paslauga“ (TV3, 10 d. 22.30) – 2017 m. pasirodžiusio Darcey Bell romano ekranizacija ir kartu raminantis juodojo humoro, kriminalo bei muilo operos kokteilis. Iš to, kas literatūros kritikams atrodė kičas ir banalybė, režisierius ir scenaristė Jessica Sharzer sukūrė gerą filmą, pasinaudodami gyvenime visada pasiteisinančia taisykle – rimtumą paversti pokštu. Ten, kur rašytojos mina buvo akmeninė, atsirado ironija ir satyra, nors pagrindinė filmo herojė Stefani (Anna Kendrick) kiekvienam gali įvaryti kompleksą. Ji gali pagaminti vakarienę iš trisdešimties patiekalų, mielai užsiima socialine veikla sūnaus mokykloje, laisvalaikiu veda vlogą, kuriame pataria, kaip atsikratyti sunkiai išvalomų dėmių (tik ne vienoje LRT tinklalapio antraštėje atsiradusios „Rusijos dėmės“, egzistuojančios lietuvių pasąmonėje) ar iškepti pyragaičius iš bolivinių balandų. Jos sūnaus draugo mama Emili (Blake Lively) vadovauja drabužių firmai. Ji atrodo verta milijono dolerių, bet abi tokios skirtingos moterys draugauja. Kai Emili paslaptingomis aplinkybėmis pradingsta, Stefani atideda į šalį prijuostę ir imasi tyrimo...

Prieš rašydamas apie Beno Afflecko „Air“ (LNK, 11 d. 21.45) bandžiau prisiminti, kada pastarąjį kartą žiūrėjau (gyvai ar televizoriaus ekrane) kokias nors sporto rungtynes. Supratau, kad pastaruosius trisdešimt keturiasdešimt metų – jokių. Net prasidėjus sporto žinioms iškart perjungiu kanalą. Bet „Air“ pasakoja apie senus laikus, tiksliau, 9-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai firma „Nike“ visiems asocijavosi su bėgimo batais, o krepšinio aikštelėse karaliavo „Converse“ ir „Adidas“. Filmas pasakoja apie svarbaus kontrakto kuluarus, kai „Nike“ pavyko pasirašyti sutartį su kylančia NBA žvaigžde Michaelu Jordanu. Ši kontraktas iškėlė firmą į verslo aukštumas.

„Air“ herojus yra Matto Damono vaidinamas Sonis Vakaro – „Nike“ dirbantis krepšinio talentų gaudytojas. Lyg geras pažįstamas – su augančiu pilvuku, aistra azartiniams žaidimams ir pamišęs dėl krepšinio. Sonis įžvelgs dvidešimt vienų metų krepšininką turint kažką, ko dar nemato kiti. Ir savo entuziazmu sugebės užkrėsti „Nike“ steigėją Filą (Ben Affleck) – groteskišką verslininką, turintį silpnybę purpuriniams „Porsche“. Netrukus gerbėjų būrys pasipildys kitais spalvingais personažais, kurių kiekvienas simpatiškesnis už ankstesnį, bei krepšininko mama (Viola Davis).

„Air“ atiduoda pagarbos duoklę tiems, kam pinigai yra svarbiausi, bet daro tai žaismingai, su didžiule humoro doze, be verslumo romantizavimo ir moralizavimo. Abejoju, ar tai gerai, bet verta susimąstyti, kad vieno didžiausių XX a. sportininkų svarbiausias sprendimas priimamas už jo nugaros. Toks sprendimų priėmimo būdas iki šiol priimtiniausias Baltųjų rūmų Džokeriui.

Jūsų – Jonas Ūbis