Diagnozės ir ištvermė

Jubiliejinė 75-oji Berlinalė prasidėjo kaip pridera politiškai angažuotam festivaliui – naujoji jo vadovė amerikietė kino kuratorė ir kino žurnalistė Tricia Tuttle (prieš tai vadovavusi Londono kino festivaliui) paminėjo didžiausius šiuo metu pasaulyje vykstančius karus ar konfliktus, aktorė Tilda Swinton atsiimdama „Auksinį lokį“ už viso gyvenimo nuopelnus taip pat kreipėsi į kino bendruomenę, išreikšdama lūkestį dėl geresnio rytojaus, konkrečiai įvardindama, ką tas geresnis rytojus turėtų atnešti. Iškart prisiminiau pernykštę Kanų kino festivalio ceremoniją. Kokios vis dėlto skirtingos gali būti kino šventės. 

Po Kanų festivalio kino kritikė ir kuratorė Aistė Račaitytė žurnale „Kinas“ kvietė nepamiršti švęsti kino, priminė, kad festivalis visų pirma ir yra šventė, keldama klausimą dėl „Auksinės palmės“ laimėtojo filmo „Anora“ nerodymo Lietuvoje. Tiesa, kad Kanai geba susitelkti į patį kiną, džiaugtis juo ir jį vertinti. Kita vertus, Berlyno kino festivalis taip pat švenčia kiną, tik kur kas daugiau dėmesio suteikia ir kontekstui, kuriame tą kiną kuriame, žiūrime, vertiname. Tai justi ir pačioje programoje – bene kiekvienoje Berlinalės programoje galima rasti bent po vieną ukrainietišką filmą, gerokai daugiau dėmesio Afrikos žemyno šalių kinui. Tiesa, Palestinos ir Izraelio klausimai čia ne taip vienareikšmiškai suskamba. Ir nors tenka pripažinti, kad Kanų programa jau ne vienus metus stipriai lenkia Berlinalę, būdamas Berlyne jautiesi labiau savo vietoje.

Po politiškų kalbų, kaip pridera, ir politiškas kinas – festivalį atidarė vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio filmas „Šviesa“ („Das Licht“). Jis neša per aktualijas kaip per linksmuosius kalnelius, ir žodis „linksmieji“ šįkart įgauna ypač keistą poskonį. „Šviesoje“ režisierius sutalpino migrantų krizę, visuotinį atšilimą, kolonializmą, seksualinės tapatybės paieškas, bandymą išsaugoti blėstančią meilę šeimoje, kairės hipokratiškumą, fondų biurokratiškumą, ir galėčiau nesustoti, nes čia dar ne viskas. Nors pagrindinės filmo varomosios jėgos yra dvi: praradusi tarpusavio ryšius Engelsų šeima, gyvenanti Berlyne, ir paslaptingą šviesos terapiją atliekanti sirė Farah, kuri ieško tinkamos šeimos savo tikslui pasiekti. Taigi, Engelsų ir Farah keliai susikirs ir šviesa pagaliau ateis į jų gyvenimus. O visos minėtos temos susmaigstomos paralelinėse kiekvieno veikėjo linijose. Veikėjams dar skiriamas ir muzikinis numeris, įsiterpiantis į pasakojimą. Legendinį Tykwerio filmą „Bėk, Lola, bėk“ (1998) žiūrėjau tikrai labai seniai ir galbūt jo energija taip pat pasirodytų išblėsusi. Vis dėlto naujausiame jo filme visiškai nelieka veržlumo ir šiuolaikiškumo. „Šviesa“ artimesnis „Debesų žemėlapiui“ („Cloud Atlas“, 2012). Vizualiniai sprendimai atrodo per anksti pasenę, o visa filmo ištarmė ir skirtingos politinės bei socialinės temos sumalamos į banalų metafiziškumą. 

Pirmuosius du konkursinės programos filmus – kinų „Sugyvenant su žeme“ („Shengxi zhidì“, rež. Huo Meng) ir britų „Karštas pienas“ („Hot Milk“, rež. Rebecca Lenkiewicz) – susieja žodis „ištvermė“, ne kartą nuskambantis abiejuose. Režisierius Huo Mengas nukelia į nedidelį 10-ojo dešimtmečio Kinijos kaimelį, kur su seneliais paliktas augti Čuangas kabinasi į aplinkinius, kad jaustųsi bent truputį saugesnis ir turintis namus. Berniukui svarbioms moterims filme skiriamas didelis dėmesys: jų gyvenimų ašis – iš kartos į kartą perduodama ištvermės pamoka. „Sugyvenant su žeme“ akivaizdžiai semiasi idėjų iš dokumentinio, etnografinio kino. Čia sukuriamas įspūdis, kad stebime vienos šeimos gyvenimą kaime, skirtingus kasdienybės fragmentus – nuo laidotuvių ritualų iki javapjūtės. Bet vaidybinio kino formate toks sukonstruotų scenų stebėjimas ne iki galo veikia, nes scenarijus ilgainiui ima atrodyti pabiręs į mažus gabalėlius, kurių vis iš kairės į dešinę arba atvirkščiai be tikslo judanti kamera niekaip nesuriša. Tad ima atrodyti, kad režisierius tenorėjo nusikelti į laikus, kai žmonės buvo arčiau žemės. Bet ar tikrai jie gyveno kartu su žeme? Ko čia ilgimasi? 

Filme „Karštas pienas“ ištvermė suskamba abiejų veikėjų egzistencijoje: negalinti vaikščioti mama Rauz (Fiona Shaw) turi ištverti nuolat kamuojančius skausmus, o ją prižiūrinti dukra Sofija (Emma Mackey) – nuolatinius mamos poreikius ir savųjų užslopinimą. Jos atvyko į Ispaniją iš Didžiosios Britanijos pas specialistą, kuris pagaliau turėtų grąžinti mamai gebėjimą vaikščioti. Mergina ilgisi laisvės, tad kai paplūdimyje pamato arkliu atjojančią Ingrid (Vicky Krieps), iškart tampa aišku, kur Sofija ieškos išsigelbėjimo. Rebeccos Lenkiewicz vardas kine nėra naujas, ji puikiai žinoma scenaristė, Paweło Pawlikowskio filmo „Ida“ (2013) bendraautorė, tačiau „Karštas pienas“ – jos režisūrinis debiutas. Visą psichologinį krūvį, kuris numatytas Lenkiewicz idėjose, užgniaužia šlubuojanti filmo tėkmė ar, greičiau, jos nebuvimas. Scenos juda tarsi nuolatinis staccato, stabdantis bet kokios melodijos užuomazgas. Daugelis scenų trumpos ir gana šabloniškos, tarsi trumpi teiginiai, kurie nepalydi iki klausimų kėlimo. Klausimu filmas pabaigiamas – tik ar norėta išties ko nors paklausti, ar tiesiog paprovokuoti žiūrovą?

Regis, šiais metais daugelį konkursinės programos filmų būtų galima apibūdinti keliais sakiniais, o trumpi ir deklaratyvūs sakiniai nežadina vaizduotės, nepasilieka su tavimi ilgiau nei iki kito seanso. Aukšto kino kritikų įvertinimo ir didelio industrijos susidomėjimo sulaukęs brazilų režisieriaus Gabrielio Mascaro filmas „Mėlynas pėdsakas“ („O Último Azul“) gilinasi į senatvės temą Brazilijos visuomenėje, sukurdamas distopinį naratyvą apie priverstinį garbaus amžiaus žmonių išsiuntimą į koloniją. Prisidengiama neva gelbėjimu nuo vienatvės, o išties programos tikslas – tiesiog atlaisvinti darbo vietas jauniems žmonėms ir nuimti rūpesčius nuo vaikų, kad šie toliau galėtų ramiai dirbti. Sekame Terezos kovą su tokiu priverstiniu poilsiu. Tačiau filmas patenka į savo paties spąstus – nuolat kartodamas pagrindines tezes, jis niekur toliau neišjuda, ir net mėlynos sraigės nenuspalvina jo įvairesnėmis spalvomis. Televizinė kino kalba, aiškiai matomos pastangos kurti komiškumą uždarė šį filmą į televizinį formatą ir Berlinalės rūmų didžiuliame ekrane jis atrodė keistokai. Nors filme keliami klausimai išties svarbūs ir nejausti simpatijos pagrindinei veikėjai kone neįmanoma.

Visai kitaip priverčia jaustis trečiojo režisierės Léonor Serraille ilgametražio filmo „Aris“ veikėjas. Šis filmas, kaip ir „Mėlynas pėdsakas“, savo idėja labai lakoniškas. Kaip, matyt, ir pridera diagnozei. Čia diagnozuojamos šiandieninių trisdešimtmečių vakariečių pagrindinės problemos – nerimas, nebrandumas, negalėjimas prisiimti atsakomybės. Mano pirminė reakcija buvo gana nuožmi: eilinis prancūziškas filmas, kuriame nuolat plepama, ir kodėl reikėtų žiūrėti dar vieną istoriją apie gyvenimo trupinėlius, kurie jokių didesnių temų neplėtoja. Kita vertus, tai yra filmas apie krizę išgyvenantį jauną žmogų, ir nors vis daugiau kalbama apie psichinę sveikatą, dažnai tai tebėra tabu arba dar blogiau – sulaukia žmogaus problemų ir išgyvenimų menkinimo. Filmą ne vienas kritikas lygina su Érico Rohmero kinu, bet, mano galva, Rohmeras visuomet pasitelkdavo daugiau vaizduotės situacijoms, jausmams kurti. „Ariui“ pritrūksta tos kasdienybės magijos, kurios Rohmero filmuose neužgožia net plepumas.

Labiausiai kol kas pradžiugino filmas iš naujos konkursinės programos „Perspektyvos“, skirtos debiutiniams filmams. Meksikiečių juosta „Velnias rūko (ir palieka degtukus toje pačioje dėžutėje)“ („El Diablo Fuma (y guarda las cabezas de los cerillos quemados en la misma caja)“, rež. Ernesto Martínez Bucio) poetiškai ir dinamiškai kuria autentišką pasaulį, kuriame penki vaikai ir močiutė bando išgyventi, kol tėtis ir vėl išvykęs ieškoti pradingusios mamos. Kelios užuominos leidžia suprasti, kad situacija kartojasi jau ne pirmą kartą. Vaikai žaidžia, pešasi, įsivelia į konfliktines situacijas su kaimynais, išgyvena netektį, kol galų gale į jų duris pasibeldžia socialinės darbuotojos ir tenka vaidinti normalią šeimą. Bucio ir Karen Plata parašytas scenarijus pilnas gražių, iškalbingų detalių, o ilgas repeticijų laikotarpis užtikrino įtikinančius vaikų tarpusavio santykius. Be kasdienybės grožio ir išradingų situacijų bei detalių, į filmą įpinamos ir realios to laikmečio, į kurį mus nukelia kūrėjai, aktualijos, pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas į Meksiką. Tai ypač svarbu jauniausiai sesutei, kuri užaugusi pati nori būti popiežiumi. „Velnias rūko...“ ne tik labiausiai sujaudinęs, bet ir prajuokinęs filmas – sodrus humoro jausmas pasiekia žiūrovus ir iš scenarijaus, ir iš neįtikėtinai organiško aktorių ansamblio.

Rašau iškart po pirmojo savaitgalio, tad be Michelio Franco, kuris tikrai pretenduoja į kokį nors prizą, dar liko Radu Jude, Richardo Linklaterio, Hong Sang-soo filmai, kuriuos turbūt turėsiu džiaugsmo apžvelgti aprašydama nugalėtojus.