Svajonių atvaizdai sapnuose ir tikrovėje

Skirtingų šalių sociologai stebi tą patį reiškinį: už populistus balsuoja prastai išsilavinę, traumą patiriantys vyrai. Jų nevisavertiškumo jausmą paprastai sužadina geriau išsilavinusios, savarankiškos, aukštesnes pareigas užimančios ir gerai uždirbančios moterys. Be to, jos geriau prisitaikiusios prie pasaulyje vykstančių permainų. Todėl vasario 16-ąją siūlau žiūrėti ne mišias, atsišaukimus iš balkono ar kitas įprastas švenčių pramogas, o Roberto Eggerso filmą „Vikingas“ (LNK, 16 d. 22 val.). Iškart perspėju, kad filmas sulaukė prieštaringų vertinimų. Kas piktinosi atviru kiču ir prievarta, kas žavėjosi režisieriaus meistriškumu, o vienas kolega visa tai pavadino nuobodžia banalybe apie toksišką vyriškumą. Toks vertinimas lyg ir kertasi su pasakojimais apie estetą ir anglofilą Eggersą, apie jo rafinuotą skonį, diskusijas su kinotyrininkais apie Bergmaną ir Tarkovskį ar bandymus perskaityti viską, kas parašyta viena ar kita tema, bei maniakišką norą tiksliai atkurti ekrane senųjų kultūrų artefaktus. Ar tai pretenzingas snobas, apsėstas didybės manijos, ar puikus amatininkas, gerai suvokiantis žiūrovų lūkesčius, teks spręsti patiems, nors gerai suprantu, kad „Vikingas“ pasižymi precizišku montažu, idealiomis operatoriaus Jarino Blaschke’s kadro kompozicijomis, aktorių kūnų choreografija, istoriniu autentiškumu ir gebėjimu suteikti popsiniams filmų apie vikingus motyvams mistišką, o kartu ir realistinį atspalvį.

„Vikingo“ herojus yra kunigaikštis Amletas (Alexander Skarsgård). Jis tik ruošiasi tapti vyru, kai dėdė Fjolniras (Claes Kasper Bang) nužudo Amleto tėvą, karalių Aurvandilą (Ethan Hawke) ir pagrobia motiną Gudrun (Nicole Kidman). Bėgdamas iš savo karalystės Amletas nusprendžia atkeršyti. Praslinkus dviem dešimtmečiams Amletas yra vikingas, dirbantis vergų pirklei ir siaubiantis slavų kaimus. Tačiau burtininkė ar dvasia (Björk) jam primena apie pažadą atkeršyti už tėvą. Padedamas slavės Olgos (Anya Taylor-Joy) Amletas patenka į dėdės valdas. Taip keršto tema įgyja pagreitį, kartu atskleisdama tikrąją filmo temą: tragiškus vakarietiško vyriškumo modelio požemius, pilnus fantazijų spąstų, nerealistiškų lūkesčių ir garbės, už kurios slepiasi idealizuota prievarta bei išnaudojimas. Tai pasakojimas apie begalinį valdžios troškimą, su kuriuo susiduriame ir dabar.

Prieš daugybę metų vienas Sidnėjaus gydytojas susuko mažo biudžeto filmą apie policininką, kovojantį su motociklininkų gauja. Filmas buvo toks populiarus, kad iš jo išaugo nesibaigiantys „Pašėlusio Makso“ tęsiniai, o George’as Milleris tapo vienu svarbiausių XX a. pabaigos kino vizionierių. Bet kartais jis kuria kitokius filmus. Toks yra „Trys tūkstančiai metų troškimų“ (LNK, 17 d. 00.40) – pagal britų rašytoją A.S. Byatt sukurtas pasakojimas apie lingvistę Alitėją Bini (Tilda Swinton), kuri patenkinta savo gyvenimu, nes jau seniai nesivaiko svajonių ir laimės. Ji neturi didelių reikalavimų pasauliui, kurį vertina skeptiškai, juolab kad mokslininkė analizuoja senovės mitus, sakmes ir pasakas. Nepaisant to, vieną dieną Alitėjos gyvenime pasirodo džinas (Idris Elba) ir pasiūlo įgyvendinti tris jos norus už tai, kad taptų laisvas. Alitėja atsisako, bet džinas nepasiduoda. Tad galiausiai ji nusprendžia pasakyti norą. Tai bus staigmena ne tik džinui, bet ir pačiai Alitėjai. Kartais savi norai nustebina ir realiame gyvenime, tačiau „Trys tūkstančiai metų troškimų“ yra pasaka. Gal liūdna, gal suteikianti vilties, bet ji apie tai, kaip sunku prisitaikyti prie realaus pasaulio, ir tada mitas, pasaka, fantazija tampa priebėga nuo tikrovės.

Mokslininkė Alitėja mano, kad dabar mitai tapo tiesiog metaforomis. Žiūrint 1985-aisiais pasirodžiusią Richardo Donnerio fantaziją „Sakalė“ (LRT, šįvakar, 14 d., 22.45) bus proga tuo įsitikinti. Filmas pasakoja meilės istoriją. Piktas vyskupas užbūrė įsimylėjėlius: jį atstūmusi gražuolė Izabo (Michelle Pfeiffer) dieną pavirsta sakale, o riteris Etjenas (Rutger Hauer) naktį – vilku. Vyskupo tarnai persekioja abu jau ne pirmi metai, bet įsimylėjėliai tiki sėkme. Jiems reikia tik rasti būdą atsikratyti prakeiksmo...

Visada stebiuosi, kad „Oskarai“ sukelia tautiečiams tiek daug emocijų, nors kartais sunku prisiminti, koks filmas tapo geriausias pernai ar užpernai. Matyt, esame tauta, kurią užburia reginio magija, nors tų reginių (krepšinio, „Eurovizijos“ ir pan.) lyg ir taip per daug vienai, mažai, pasidalijusiai ir didybės ištroškusiai tautai. Prisimenu, kokį entuziazmą ir pas mus 1995 m. sukėlė Melo Gibsono filmas „Narsioji širdis“ (TV3, 15 d. 22 val.) – pasakojimas apie XIII a. Škotijos nacionalinį didvyrį Williamą Wallace’ą, kuris kovėsi su anglais už savo šalies nepriklausomybę. Gibsonas pats suvaidino šį personažą, beje, siekiantį atkeršyti už anglų nužudytus tėvą ir mylimąją.

Kita vertus, kas tik nesišaipė iš Gibsono ir „Narsiosios širdies“, nevardijo daugybės faktinių klaidų. Bet režisierius buvo įsitikinęs, kad kuria universalų mitą apie tikrą vyrą, didvyrį ir kankinį. Taigi „Narsioji širdis“ gavo „Oskarą“, Gibsonas patikėjo, kad yra didis režisierius, o į Škotiją ėmė plūsti srautai turistų. Dar vienos „Oskarų“ ceremonijos išvakarėse sveika pasvarstyti apie universalų didvyriškumą, juolab kad, pasak CNN žurnalisto ir analitiko Fareedo Zakarios, „gali būti, jog įžengiame į naują erą, gal net artimiausius kelis dešimtmečius, kai dominuojanti ideologija bus dešinysis, konservatyvusis populizmas“.

Jūsų – Jonas Ūbis