Kadaise pažinojau ponią, kuri buvo įsitikinusi, kad yra tolima Chopino giminaitė, nes pirmosios jos pavardės raidės irgi buvo „Šo“. Dauguma šių dienų lietuvių taip pat tiki savo bajoriškomis šaknimis ir priklausymu kokiam nors elitui – verslininkų, politikų, tinklaraštininkų, visuomenininkų, patriotų. Priklausymas elitui įpareigoja, tad kiekvienas lietuvis (-ė) yra ne tik krepšinio specialistas (-ė), virėjos Beatos svečias (viešnia), bet ir gurmanas (-ė), o žodis „Michelin“ jiems žadina šventą pagarbą.
Mėgstu šaltibarščius ir tikrą žemaitišką cibulynę, todėl į gurmanus net nepretenduoju, bet filmą „Alkio skonis“ (TV3, šiąnakt, 18 d., 02.10) pasižiūrėsiu, nes jį sukūrė danas Christofferis Boe. 2003-iaisiais Kanuose jo filmas „Rekonstrukcija“ sukėlė tokią susižavėjimo bangą, kad autorius buvo paskelbtas jei ne pasaulinio, tai bent Europos kino ateitimi. Patys gerai žinote, kad ateitis dažnai nuvilia, bet kulinarinė melodrama „Alkio skonis“ (2021) vadinama Boe sugrįžimu į autorinį kiną.
Karstenas (Nikolaj Coster Waldau) ir Megė (Katrine Greis-Rosenthal), regis, myli vienas kitą ir savo vaikus, jie turi populiarų restoraną, kurio pavadinimas „Obuolys“ kupinas biblinių užuominų, ir svajoja apie „Michelin“ žvaigždę. Karstenas pasirinko samurajaus esteto kelią – jis puikus šefas, bet kariauja su prastu aplinkinių skoniu, pasitelkdamas rafinuotus patiekalus ir mokytojo japono padovanotą peilį. Megė atsidūrė Karsteno gyvenime atsitiktinai, pareiškusi, kad svajoja turėti viską. Tik per dešimt bendro gyvenimo metų Karstenas pavirto despotu, barančiu dukrelę už palietą trumų padažą, Megė – savimi pasitikinčia verslininke. Bet gyvenimo tikslas – „Michelin“ žvaigždė – juos tebevienija, nors žinutė apie žmonos meilužį vis dėlto sukrės Karsteną.
Jei nepasiklydote biografinio Annos Vidulejos ir Antros Cilinskos filmo „Podniekas apie Podnieką. Istorijos liudininkas“ labirintuose, rekomenduoju vieną paskutinių režisieriaus filmų „Kryžiaus kelias“ (LRT Plius, 20 d. 21 val.) ir jo tęsinį „Kryžiaus kelias. Pabaigos žodis“ (LRT Plius, 20 d. 22.05). Tai britų užsakymu kurtas emocingas pasakojimas apie trijų Baltijos valstybių – Latvijos, Lietuvos ir Estijos – pastangas įgyti politinę nepriklausomybę ir apsisprendimo teisę. Filmo herojų pasakojimai atskleidžia sudėtingus XX a. istorijos vingius, kai prievartai ir okupacijoms priešintasi daina ir visose Baltijos šalyse populiariomis Dainų šventėmis. Podniekas ir netrukus 1991-ųjų sausį Rygos barikadose žuvę jo operatoriai Andris Slapiņis bei Gvido Zvaigzne filme užfiksavo 1990-ųjų Latvijos dainų ir šokių šventę, kurioje pirmąkart susitiko įvairiose šalyse gyvenantys ir geležinės uždangos atskirti latviai.
Po Naujųjų televizijos kartoja keliskart jau rodytus filmus, bet kartais tai gera proga prisiminti, ką tikrai mėgsti. Gerų emocijų niekad nebus per daug, ypač jei galima pasišaipyti iš turčių ir kitokių groteskiškų personažų, kurių apstu ir pas mus, ypač lietuviškose televizijose. Turiu galvoje Riano Johnsono detektyvą „Ištraukti peiliai“ (LNK, šįvakar, 17 d., 21 val.). Tai lyg ir ironiškas nusilenkimas Agathos Christie gerbėjams, nors Johnsono filmas nėra jokia ekranizacija. Tiesiog režisierius flirtuoja su rašytojos sukurta konvencija: yra lavonas įspūdingame dvare, yra spalvinga įtariamųjų galerija ir ekscentriškas detektyvas Benua Blankas, apdovanotas bondišku Danielio Craige’o grožiu. Johnsonas paėmė žinomą schemą, bet prikamšė ją visokiausių poteksčių bei aliuzijų, pradėdamas kad ir tuo, jog auka – garsus kriminalų autorius Harlanas Trombis (Christopher Plummer). Dviprasmybių „Ištrauktuose peiliuose“ nors karučiu vežk: savim patenkinti turtingieji įtariamieji nuolat prisimena ne tik velionio knygas, bet ir matytus serialus, tik kiekviena citata ar užuomina filme turi dar ir kelias potekstes, tad režisierius gali ironiškai balansuoti tarp postmodernistinių užuominų ir bandymų įminti mįslę. Johnsonas šaiposi iš ne visiems prieinamų prestižinių studijų, iš liberalios poezijos, neva trampiškų citatų apie verslininko etiką, gerą skonį liudijančių madingų pažiūrų ir „New Yorker“ intelektualų. Žinoma, „Ištraukti peiliai“ nepasako nieko naujo, tik dar kartą paliudija, kad esame teisūs tvirtindami, esą pasaulis neteisingas, dideli pinigai gadina žmones, o valdžia gadina dar labiau.
Su malonumu dar kartą pasinersiu į režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo filmą „Memoria“ (LNK, 19 d. 01 val.) – hipnotizuojantį pasakojimą apie individualią ir kolektyvinę atmintį, apie nematomą tiltą tarp dabarties ir ateities, apie šiuolaikinį pasaulį, kuris atrodo netikras ir lengvai užkrečiamas ne tik virusais, bet ir prievarta ar kvailumu.
Režisierius yra sakęs, kad kiekvienas jo filmas yra apie žmones, kurie bando išsaugoti prisiminimus ir pasveikti. Filmo heroję – Kolumbijoje gyvenančią Džesiką (Tilda Swinton) – persekioja persmelkiantis, lyg būtų kilęs iš žemės vidaus, garsas. Tas garsas ją atakuoja bemiegėmis naktimis ir kelionėje, tada, kai ji to nelaukia. Garsas baugina, bet kartu ir žavi. Džesika nori išsiaiškinti, kas tai yra, ir garso šaltinio paieškas režisierius paverčia egzistencine kelione.
Kita vertus, galima sutikti su režisieriumi, teigiančiu, jog reikia susitaikyti su tuo, kad kažko nežinome: „Gyvename kultūroje, kuri nuolat reikalauja naujos informacijos. Bet gamta neturi gatavų atsakymų. Ji tiesiog atveria priešais tave erdvę ir pats turi pasirinkti, ar nori sukti į kairę, ar į dešinę, ar judėti tiesiai. Nėra lifto, kuris perkeltų iš vieno aukšto į kitą. Esi laisvas. Tam tikra prasme filmas taip pat priklauso gamtos pasauliui. Todėl elgiuosi su žiūrovais natūraliai. Nebandau aplenkti jų poreikių. Man rūpi būti su jais kartu. Paimti už rankos ir judėti pirmyn, tiksliai nežinant, kur tai mus nuves.“
Jūsų – Jonas Ūbis
