Stebina lietuvių sugebėjimas kurti mitus ir legendas (liaudiškai „naratyvus“) apie neseną praeitį, bet dar labiau stebina istorikų reakcija, tiksliau, tai, kad nesistengiama viešai paneigti net akivaizdžiausių niekų. Ar istorikai bijo sparčiai besidauginančių nemokšų, ar nemato prasmės su jais kovoti?
Kad ir kaip sau atsakyčiau į panašius klausimus, priešnuodžiu lieka dokumentiniai filmai, užfiksavę anų laikų kasdienybę. Šiuo požiūriu Jurio Podnieko 1986 m. filmas „Ar lengva būti jaunam?“ (LRT Plius, 25 d. 16.30) yra išskirtinis. Pasak latvių istorikų, tai vienintelis atvejis, kai filme ne tik sekami įvykiai ir fiksuojami socialiniai procesai ar nuotaikos, bet ir pats režisierius ne vieną jų inicijavo, o kartu ir plėtė kalbėjimo apie realybę ribas. Pasirodęs ekranuose 1987-aisiais, filmas sulaukė milijonų žiūrovų ne tik SSRS ir daugybės apdovanojimų, nors dabar gali pasirodyti, kad tai tik pasakojimas apie jaunuolius, atvirai kalbančius apie tai, apie ką iki „perestroikos“ kinas nedrįso kalbėti tiesiai.
Bet šie skirtingi jaunuoliai – pankai, „metalo“ gerbėjai, iš Afganistano grįžę kariai, krišnaitai, tie, kam stinga idėjų, – mūsų akyse kuria sudėtingos epochos portretą. Savotiškas „Ar lengva būti jaunam?“ tęsinys 1987 m. Podnieko pradėtas kurti „Imperijos galas“ (LRT Plius, 25 d. 18 val.) rodo, kaip palaipsniui ir neišvengiamai žlugo SSRS, – filmas baigiasi 1991-ųjų rugpjūčio pučo vaizdais Maskvoje. Podniekas įamžino tų dienų įvykius Maskvoje, Rygoje, 1991 m. sausio barikadas Rygoje, sovietų tankus Vilniuje, filme rodomi neramumai Uzbekistane, situacija Černobylyje, Armėnijoje po žemės drebėjimo Spitake. Abu Podnieko filmai – lyg autentiškas dienoraštis, iš kurio gali suprasti ne tik visuomenės nuotaikas, bet ir tai, kaip keitėsi pačių kūrėjų požiūris į dokumentinį kiną.
Rašau pirmadienį, o šiandien dar Blue Monday ir Donaldo Trumpo inauguracija, tad geriau atsiliepsiu į Davido Lyncho vaikų siūlymą pagerbti jų išėjusį tėvą meditacija. Sako, kad Blue Mondey sugalvojo turizmo firma, norėjusi paskatinti keliauti žiemą. Kai liūdna, gera ne tik keliauti, bet ir žiūrėti filmus apie meilę. Kartais padeda. LRT Plius (30 d. 21.33) rodys Joannos Hogg filmą „Suvenyras II“. Pirmasis „Suvenyras“ buvo apie praradimus, antrasis – apie tai, kaip atrandamas balsas, išmokstama kontroliuoti savo gyvenimą. Hogg stebi savo heroję, kurią ir vėl suvaidino Honor Swinton Byrne, tada, kai ji tampa nepriklausoma moterimi ir menininke. Kartu filmas yra to gyvenimo etapo, kai formuojasi stilius ir charakteris, portretas. Režisierė atskleidžia, kaip asmeninė patirtis tampa statybine meno medžiaga, nors ir ne visada. Juolab pirmame „Suvenyre“ Entonis (Tom Burke) sakė, kad geriausi kino pavyzdžiai rodo tiesą, nors tai nebūtinai tikrovė. Hogg kinas taip pat lyg dienoraštis, pavyzdžiui, „Suvenyre II“ ji tiksliai atkūrė savo studentišką butą, o kartu ir intymią 9-ojo dešimtmečio Londono atmosferą.
Aktorė ir režisierė Nicole Garcia dažnai pasakoja meilės istorijas. 2020 m. pasirodžiusių „Meilužių“ (TV3, 26 d. 00.00) veikėja Liza (įsimintina „Nimfomanės“ Stacy Martin) su turtingu vyru Leo (Benoît Magimel) atostogauja Indijos vandenyno saloje. Čia ji sutinka buvusį meilužį Simoną (Pierre Niney), kuris nieko nepaaiškinęs prieš trejus metus staiga dingo iš jos gyvenimo. Meilė atgimsta, tik šiame meilės trikampyje susipina ne tik jausmai, bet ir melas, vidiniai konfliktai bei materialaus pasaulio pagundos.
Sprendžiant iš populiarių tinklalapių ar televizijos kanalų, prabangos pagundos artimos lietuvio sielai. Srdano Golubovićiaus filme „Tėvas“ (LRT Plius, šįvakar, 24 d., 21.30) tokių pagundų nebus. Tai socialiai angažuotas ir kartu asmeniškas filmas. Jo veikėjai Serbijos miestelio gyventojai susiduria su problema, kaip išgyventi. Sužinojusi, kad jos vyras atleistas, ties skurdo ir bado riba atsidūrusi moteris nutaria susideginti. Jos vyras Nikola lieka vienas su dviem vaikais. Netrukus socialinė tarnyba atima vaikus, esą vyras neturi sąlygų jų išmaitinti. Tada Nikola nusprendžia vykti į Belgradą. Ilga kelionė pėsčiomis yra kova ne tik už vaikus, bet ir už savo teises, orumą bei teisingumą.
Iš Naujosios Zelandijos kilusio režisieriaus Taikos Waititi filmai sulaukia prieštaringų vertinimų, bet 2016 m. sukurta „Laukinių žmonių medžioklė“ (LNK, 26 d. 13.15) režisieriaus tėvynėje įvertinta puikiai. Tai pasakojimas apie maištaujantį paauglį Rikį, kuris gauna naujo gyvenimo galimybę atsidūręs kaime, globėjų Belos, Heko (puikusis Samas Neillas) ir šuns Tupako šeimoje. Tačiau po Belos mirties Rikas keliaus pas kitus globėjus, todėl jis pabėga. Hekas jo ieško, bet socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad Hekas vaiką pagrobė. Skelbiamos bėglių gaudynės. Staiga šlovės spinduliuose atsidūrusiems Rikui ir Hekui teks rinktis, ar pasiduoti, ar nugalėti sunkumus ir tapti tikra šeima.
Už save ar teisybę kovojančius vyrus išvysime ne viename amerikiečių filme. JAV prezidentas Donaldas Trumpas neseniai paskyrė tris garbės ambasadorius, tris patikėtinius, turinčius gelbėti Holivudą ir sugrąžinti jam didybę. Tai Sylvesteris Stallone, Jonas Voightas ir Melas Gibsonas. Kuo konkrečiai jie užsiims, nepasakyta, tik kad bus „Trumpo akimis ir ausimis“.
Melą Gibsoną bus galima prisiminti Marko Neveldine’o 2022 m. filme „Panama“ (LNK, 26 d. 22.15), kurio veiksmas perkels į 1989-uosius, kai JAV planuoja invaziją į Panamą. Buvęs jūrų pėstininkas Džeimsas Bekeris (Cole Hauser) išgyvena žmonos mirtį, bet, gavęs buvusio vado Starko (Gibson) siūlymą, imasi sunkios užduoties – infiltruotis į prekeivių ginklais pasaulį. Filmo anonse sakoma, kad „slapta misija atvers jam tikrąją valdžios prigimtį“. Bijau, kad tamsioji valdžios prigimtis šių dienų realybėje kaip niekad akivaizdi.
Jūsų – Jonas Ūbis