Daugumai Mélanie Laurent asocijuojasi Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“, nors ji suvaidino bent pusšimtyje filmų ir pati sukūrė per dešimtį. Bet taip jau kartais būna – reklaminė etiketė prilimpa ir nenukrapštysi. Gal aktorės režisuotas „Pamišėlių balius“ (LRT, šįvakar, 21 d., 22.45) privers Laurent prisiminti kitaip. Ekranizuodama 2019 m. iškart tarp svarbiausių metų knygų atsidūrusį Victorios Mas to paties pavadinimo romaną, Laurent priverčia savo kailiu pajusti XIX a. požiūrį į moterį, neatitinkančią tradicinių reikalavimų būti gražiai, tvarkingai ir paklusniai. Tokias šeimos dažniausiai išsiųsdavo į psichiatrijos gydyklas, kur joms būdavo diagnozuojama „isterija“.
Taip atsitinka ir filmo herojei Eženi (Lou de Laâge): girdinti ir matanti mirusiuosius išsilavinusi mergina iš turtingos šeimos 1885 m. atsiduria eksperimentais garsėjančio Jeano-Martino Charcot, pas kurį pirmuosius savo teorijos dėmenis suformulavo ir Sigmundas Freudas, klinikoje „La Pitié Salpêtrière“. Ten ji sutinka griežtą slaugę Ženevjevą (Mélanie Laurent) ir kitas moteris, kurias jų šeimos uždarė klinikoje-kalėjime. Čia gydomos šizofrenikės, epileptikės, isterikės – pastaroji diagnozė XIX a. buvo populiariausia tarp psichiatrijos klinikose taikomų moterims, o gydymo metodai prilygo kankinimams. Tarp jų – ir ilgai trunkančios ledo vonios, badavimas ar specialus korsetas, suspaudžiantis kiaušides. Charcot pirmas gydymui ėmė naudoti hipnozę. Pacienčių sutikimo niekas neklausdavo. Bet klinikoje atsidurdavo ir nepatogios šeimai moterys: teigiančios, kad buvo prievartaujamos, daug skaitančios ar tiesiog nepriklausomos. „Pamišėlių baliuje“ dvasių nebus. Tai kostiuminis filmas apie tai, kaip klinikos pacientės rengiasi pokyliui, bet jis pasakoja apie visuomenę, kurioje giliai įsišaknijusi mizoginija.
Kartą per metus, didžiojo pasninko viduryje, Charcot rengia Pamišėlių balių, kuriame dalyvauja kolombinomis, čigonėmis ar muškietininkais perrengtos pacientės ir Paryžiaus aukštuomenė. Tai vienas paskutinių Charcot eksperimentų ir vartotojiško požiūrio į pacientes kulminacija, nors tada požiūris buvo kitoks: dienraštis „Le Petit Parisien“ 1887 m. rašė: „Nėra nieko taikesnio, ramesnio, švelnesnio, nieko draugiškesnio ir teikiančio vilties, nei šis bepročių klubas: jis primena vieną tų buržuazinių švenčių, kurias kaimynai kartu organizuoja per Užgavėnes.“
Lenny Abrahamsono filmo „Mažasis nepažįstamasis“ (TV3, 23 d. 23.30) veikėjas gydytojas Faradėjus (Domhnall Gleeson) visą gyvenimą svajojo tapti aristokratu. Ko gero, pirmąkart šį kompleksą dvaro kambarinės sūnus suvokė 1919-aisiais, švenčiant Imperijos dieną. Vaikystėje jį sužavėjo Ejersams du šimtmečius priklausantis dvaras. 1947-aisiais kaimo gydytojas Faradėjus tampa nuskurdusios Ejersų šeimos gydytoju. Tačiau pacientus – motiną (Charlotte Rampling) ir jos dukterį bei sūnų – kažkas slegia labiau nei akyse nykstantis dvaras. Pasirengęs rūpintis Ejersais gydytojas dar nesuvokia, kaip artimai ir kaip siaubingai susijusios jo ir Ejersų šeimos istorijos.
„Mažasis nepažįstamasis“ ištikimas filmų apie namus su vaiduokliais stiliui, nors vaiduokliai filme labiau metafora, atskleidžianti deklasuoto marginalo Faradėjaus požiūrį į globotinius. Bet dalies scenų melancholija itin įtaigi, ir dar nereikia pamiršti Abrahamsono kuriamų alegorijų apie šeimą, jos kintančias (ar nykstančias?) funkcijas.
Normano Jewisono filme „Mėnulio kerai“ (LRT, 22 d. 23 val.) per pilnatį keisti dalykai vyksta garbingoje Bruklino italų šeimoje, nors dienos šviesoje filmo herojai, regis, valdo savo jausmus. Našlė Loreta (Cher) rengiasi vestuvėms, kurios įvyks po dviejų savaičių, bet susipažįsta su sužadėtinio broliu Runiu (Nicolas Cage) ir beprotiškai jį įsimyli. Loretos tėvus taip pat veikia pilnatis – tėvas neištikimas žmonai, o šiai neabejingas, kaip anksčiau sakydavo, pašalinis vyras. 1987 m. „Mėnulio kerai“ atrodė ideali romantinė komedija, įdomu, ar taip yra ir dabar.
LNK (25 d. 22.30) parengė dovanėlę Arturo Pérezo-Reverteֹ’s detektyvų gerbėjams: Sergio Dow filmas „Žmogus iš Romos“ yra romano „Būgno oda“ ekranizacija. Kritikai sako, kad romane pasmerkiama visiškai korumpuota Katalikų bažnyčia, jos slaptos machinacijos, kurias tiria raumeningas ir romantiškas kunigas – toks visai katalikiškas Džeimsas Bondas.
... Sulaužęs Romos popiežiaus kompiuterį, nežinomas programišius palieka pranešimą apie keistus įvykius senoje Sevilijos bažnyčioje – čia žudomi žmonės, ant galvų krinta sunkūs daiktai. Slaptasis Vatikano žvalgybos agentas tėvas Kvartas (Richard Armitage) siunčiamas slapta ištirti, kas Sevilijoje vyksta iš tikrųjų. Pirmąkart jį sutiksime treniruočių salėje ir iškart suprasime – filmo herojės ne kartą pasigailės, kad jis davė skaistybės įžadus. Dow sumaniai išnaudoja kontrastus: konservatyvi Bažnyčia ir naujosios technologijos, bejausmiai Bažnyčios tarnų veidai ir aistringasis flamenkas – trumpai tariant, visas akivaizdus tikrovės absurdas, juolab kad iškart nesuprasi, kas yra sukčius, kas žudikas, o kas tik gudrauja. Vis dėlto gyvenimas filme triumfuoja, Sevilijoje šviečia saulė, ir gal tai šiek tiek numalšins kasdienybę persmelkusį nerimą.
Jo daug. Bet priminsiu, kad pirmadienį (24 d. 22.30), per Rusijos įsiveržimo į Ukrainą trečiąsias metines, TV3 kartoja „Oskaru“ apdovanotą Mstyslavo Chernovo filmą „20 dienų Mariupolyje“. Likus valandai iki Rusijos įsiveržimo grupė „Associated Press“ žurnalistų, tarp jų ir Chernovas, atvyko į Mariupolį. Dvidešimt dienų jie fiksavo viską, kas vyksta, kasdienes žmonių tragedijas, tai, kaip Rusijos kariuomenė naikina miestą. Dvidešimt pirmą dieną žurnalistai buvo evakuoti, bet Mariupolis dar priešinosi – iš viso 86 dienas.
„20 dienų Mariupolyje“ – tikrąja to žodžio prasme sukrečiantis filmas: tiesiogiai fiksuojami įvykiai, rodomos vaikų žūtys, gimdymo namų bombardavimo pasekmės, namų netekusių žmonių pastangos, žuvusiųjų laidotuvės. Tikiuosi, kad TV3 nedarys, kaip pirmą kartą, keliolika minučių trunkančių reklaminių pertraukų, kurios tampa tiesiog nepakeliamos ir, deja, apnuogina lietuviškų komercinių televizijų esmę.
Praeitą šeštadienį visą dieną žiūrėjau lenkų „TVP Info“ – kanalas tiesiogiai iš Miuncheno transliavo spaudos konferencijas, apskritojo stalo diskusijas. Jau vakare vienoje jų, pavadintoje „Taika per stiprybę – planas Ukrainai“, dalyvavo specialusis JAV pasiuntinys Ukrainai generolas Keithas Kelloggas, Ukrainos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrai Andrii Sybiha, Radosławas Sikorskis, Davidas Lammy ir Lietuvos krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė. Buvo įdomu išgirsti argumentus iš pirmų lūpų, kartais pernelyg abstrakčius atsakymus į skaudžius klausimus, bet kažkurią akimirką pagalvojau, ką dabar rodo Nacionalinė televizija, visomis progomis deklaruojanti, esą vykdo svarbią misiją. Perjungiau kanalus – ir tikrai LRT ją vykdė: transliavo kažkokias krepšinio rungtynes. Tada supratau, ką lietuviai veiks, kai prasidės pasaulio pabaiga. Jie žiūrės krepšinį. Ir tai bus tikrai laiminga pabaiga.
Jūsų – Jonas Ūbis
