Jaučiuosi taip, tarsi būčiau atsidūręs pasaulio valdovu apsimetančio sociopato sapne. Aplink visi kalba, kad prasideda nauji laikai ir reikės prie jų prisitaikyti, bet kaip prisitaikyti prie absurdo ir atviro melo? Gal genialaus pašaipūno Terry Gilliamo antiutopija „Brazilija“ (LRT, šįvakar, 28 d., 22.45) padės pasitikti netolimos ateities išbandymus? Kad juos pasitikti reikia su humoru, šeštadienį per Berlinalės uždarymą priminė rumunų režisierius Radu Jude. Atsiimdamas prizą jis palinkėjo, kad kitąmet festivalis nebūtų atidarytas Leni Riefenstahl „Valios triumfu“.
„Brazilijos“ herojus Semas Louris gyvena išsipildžiusioje Riefenstahl svajonėje – totalitarinėje ateities visuomenėje. Jis yra eilinis tarnautojas Informacijos ministerijoje, nenori kilti karjeros laiptais, nors motina ir užima aukštą padėtį. Bet kartą sutikęs merginą, kurią mato sapnuose, Semas ją įsimyli. Mergina paskelbta teroriste, šalyje vyksta permanentinė antiteroristinė operacija, tad Semui taip pat bus lemta būti teroristu.
Vienas kolega pavadino „Braziliją“ Daniilo Charmso perrašytu George’u Orwellu, Frizo Lango filmu, kurį perkūrė broliai Coenai, anekdoto forma persakytu nekrologu. Niekad SSRS negyvenęs „Monty Python“ narys Gilliamas tiksliai perteikė totalitarizmo estetiką – surūdijusią visuotinio chaoso karalystę, kurioje svarbiausias priešas yra santechnikas, bet irracionalus šios visos senamadiškos ir konservatyvios sistemos mechanizmas kur kas baisesnis už sterilią kompiuterių visvaldystę. Tą konservatyvųjį chaosą „Brazilijoje“ iliustruoja spalvingi personažai – Roberto De Niro disidentas iš komunalinių tarnybų, plastines operacijas pamėgusi Semo mama, sunkvežimį vairuojanti mylimoji ar šuniukas, kurio išeinamoji anga užklijuota. Jei tikėtume legenda, filmas turėjo vadintis „1984 1/2“, bet filmavimas užsitęsė, „Universal Pictures“ pareikalavo trumpinimų bei kitokios pabaigos, ir „Brazilija“ pasirodė 1985-aisiais, bet sėkmingai galėtų vadintis ir „2025“.
Jei jau paminėjau brolius Ethaną ir Joelį Coenus, šeštadienį nepražiopsokite jų filmo „Arizonos auklėjimas“ (LRT, kovo 1 d. 23 val.). Jo herojai – smulkus nusikaltėlis recidyvistas Chajus (Nicolas Cage) ir policininkė Edvina (Holly Hunter). Ekscentriška pora ilgai susitikinėjo ir galiausiai nusprendė susituokti. Paaiškėjus, kad negali turėti vaikų, jie nusprendžia pagrobti baldų magnato Natano Arizonos vaiką – jis susilaukė iškart penkių naujagimių, apie kuriuos rašo visa žiniasklaida. Tačiau berniuko atsiradimas poros gyvenimą padaro dar sudėtingesnį, mat Chajus ir Edvina vis negali apsispręsti, kokį šeimos modelį pasirinkti...
1987 m. gegužės 8 d. Kanuose po „Arizonos auklėjimo“ premjeros Coenai davė interviu prancūzų kritikams. Šie, žinoma, paklausė, kokie režisieriai jiems patinka. Broliai paminėjo tris: Martiną Scorsese, Davida Lynchą ir Francį Fordą Coppolą. Pastarojo filmą „Džekas“ (1996) tą patį šeštadienio vakarą galite pasižiūrėti per LRT Plius (1 d. 21 val.). „Džeko“ projektas atsirado tada, kai Coppola suprato, kad nesukurs savojo „Pinokio“, į kurį sudėjo daug vilčių. „Džekas“ – tai pasakojimas apie berniuką, kuris nori pritapti prie šio pasaulio, tačiau bręsta ir sensta keturiskart greičiau nei paprastas vaikas. Coppolą sujaudino Džeko istorija. Jis prisiminė, kaip vaikystėje buvo prikaustytas prie lovos, nes sirgo poliomielitu, ir kaip tada liūdėjo, kad neturi draugų. Pasak režisieriaus, Džeko gyvenime nėra vaikų, ir tai jo tragedija. Džeką suvaidino režisieriaus draugas ir kaimynas Robinas Williamsas, Džeko mamą – Diane Lane, simpatišką mokytoją – Jennifer Lopez, koketuojančią kito vaiko mamą – Fran Drescher.
Filmas buvo kuriamas netoli San Fransisko, vietoj įprastų repeticijų Coppola surengė vaikų stovyklą. Joje dalyvavo ir Williamsas. Jam teko iš naujo suprasti, ką reiškia būti dešimtmečiu berniuku. Po savaitės stovykloje aktorius jautėsi visai savas. Kritikams „Džekas“ pasirodė pernelyg sentimentalus, bet kas nemėgsta slapta nubraukti ašaros?
Gal kam nors sentimentalus pasirodys ir Noah Hawley (serialas „Fargo“) filmas „Liusi aukštybėse“ (TV3, 2 d. 00.30). Jo herojė yra astronautė Liusi Kola (Natalie Portman). Praleidusi ne vieną dieną orbitoje, ji grįžta namo pas mylimą vyrą. Bet aukštybėse Liusi požiūris pasikeitė – viskas atrodo menka, primityvu, nesvarbu. Regis, ji prarado ryšį su realybe. Liusi nori grįžti į kosmosą, bet kol rengiasi naujai NASA misijai, įsimyli. Filmo siužetas iš dalies paremtas tikru meilės trikampiu, o Liusi prototipė Lisa Marie Nowak buvo suimta už bandymą pagrobti savo kolegę, kuri susitikinėjo su jos meilės objektu.
Tačiau tikros istorijos, kurios tampa filmais, dažniausiai liūdnos. Lietuvos žydų pasipriešinimo tema vis dar laukia savo filmo, bet Yoavo Pazo ir Dorono Pazo 2021 m. filmas „Planas A“ (LRT, 1 d. 1.05) susijęs su svarbiais to pasipriešinimo dalyviais, tarp jų su poetu Azba Kovneriu iš Vilniaus, kurį filme vaidina Ishai Golanas.
„Planas A“ – vaidybinis filmas, nors pasakojamos istorijos šaknys tikros. Pasakojimas perkelia į 1945-ųjų Vokietiją. Holokaustą išgyvenęs Maksas (August Diehl) susipažįsta su radikalių žydų kovotojų grupe „Nakam“, kuriai ir vadovavo Kovneris. Jie mano praradę ateitį, nes naciai ne tik atėmė ankstesnį gyvenimą, bet ir sunaikino artimuosius. Dabar jie nori atkeršyti vokiečiams – užnuodyti didžiausių Vokietijos miestų vandentiekius. Tai ir yra „Planas A“. Jis žlugo beveik paskutinę minutę, Kovneriui plaukiant į Vokietiją su nuodais. Nuodus jis išmetė į jūrą, o pats buvo nuteistas. Beje, kalėjo Austrijoje kartu su naciais. Plano vykdytojai iki pat mirties svarstė, kas buvo išdavikas, išgelbėjęs šimtus tūkstančių žmonių.
Pasak rašytojo Emilio Marato, šią istoriją papasakojusio romane „Niurnbergo šuliniai“, šie žmonės paskui prisipažino, kad po karo buvo bepročiai, bet kitokie ir negalėjo būti. Jie troško atkeršyti, ir tai suprantama. „Nakam“ istorija ilgai buvo nežinoma net Izraelyje, kur atlikęs bausmę apsigyveno Kovneris. Jis tapo dideliu poetu, rašė hebrajų kalba, jo vardu pavadintos gatvės kiekviename didesniame Izraelio mieste.
Jūsų – Jonas Ūbis
