7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau temų

Parengė Ž. P.

Menka paguoda

Karantino tekstai

Apie karantino patirtį ir pasekmes dabar rašo visi. Filosofas Michailas Jampolskis tekstą „Epidemija: nežinojimas ir tiesa“ apie tai, kaip pandemija griauna žinojimo iliuziją (https://www.colta.ru/articles/society/24006-mihail-yampolskiy-o-tom-kak-pandemiya-razrushaet-illyuziyu-znaniya), pradeda panašiai: „Apie koronavirusio epidemiją šiandien kalba visi. Kaip pasakė viena mano pažįstama filosofė, didėjanti pasisakymų banga pati primena žodinę medijų epidemiją. Platėjantis diskursų laukas, apimantis populiariąją epidemiologiją, politologiją ir politiką, daugiausia paaiškinamas tuo, kad nieko aiškaus apie tai, kas vyksta dabar, pasakyti neįmanoma. Mažai žinome apie viruso ypatybes, nesuprantame, kiek truks epidemija, o juo labiau – kokios bus demografinės, ekonominės ir politinės jos pasekmės. Ir būtent šis nežinojimas man atrodo esminis to, kas vyksta, aspektas.“

Kadras iš filmo „Ponas Tadas“, rež. Andrzej Wajda
Kadras iš filmo „Ponas Tadas“, rež. Andrzej Wajda
Jonas Ūbis

Filmai pavargusiems

Krėsle prie televizoriaus

Jau ir ministras Aurelijus Veryga sako, kad visi pavargome nuo karantino. Aš gal labiau pavargau nuo tos tuštybių mugės, neprofesionalių, bet su aplombu pateikiamų žurnalistinių tyrimų bei interviu ar politikų rietenų, pasivejančių iškart, vos įsijungiu radiją, internetą ar televizorių. Gyvenimas be viso to net ir karantino sąlygomis atrodytų palaima. Kažką panašaus siūlo Jimo Jarmuscho „Patersonas“ („LRT Plius“, 28 d. 21.30) – tobulas paprasto ir gilaus kino pavyzdys. Jarmuschas kalba apie gyvenimo prasmę, rodo kasdienių ritualų grožį, priverčia stabtelėti ir įsiklausyti į save kurtinančiame laiko bei prasmės rijikų gaudesyje.

„Patersonas“
„Patersonas“
„Riba“
„Riba“
„Hju Glaso legenda“
„Hju Glaso legenda“
Jonas Ūbis

Įstrigus vietoje ir laike

Krėsle prie televizoriaus

Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („LRT Plius“, 21 d. 21.33) – iš geriausių kelių pastarųjų metų filmų. Jis sudėtingas ir originalus, o toks derinys labai retas, juk net Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanoti filmai pastaruoju metu vis dažniau stebina ne meniškumu, bet perdėtu režisierių noru paprastai ir prieinamai paaiškinti filmo siunčiamą žinutę. Petzoldas, regis, nenori ir negali taikytis su šia tendecija.

„Tranzitas“
„Tranzitas“
„Angelo veidas“
„Angelo veidas“
„Bangų nešami“
„Bangų nešami“
Monika Krikštopaitytė

Seserys, tetos, mamos ir dukros

Moterys, kūrusios Lietuvą, sudarytoja Aurelija Auškalnytė, dizainerė Jurga Juodytė, dailininkė Akvilė Malukienė, Vilnius: Lygių galimybių plėtros centras, 2020.

Labai džiaugiuosi, kad galėjau drauge su kitais 257 žmonėmis užsisakyti knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą“ iš anksto per WHUB renginių erdvę tam, kad knyga būtų išleista. Pirmosiomis karantino dienomis sulaukiau siuntinio. Pati nustebau, kad tik išpakavusi iš jaudulio apsiašarojau. Negaliu iki šiol parašyti knygos recenzijos, nes – dar keisčiau – skaitydama vėl susigraudinu.

Jonas Ūbis

Padorumas ir tiesa

Krėsle prie televizoriaus

Balandį „Merriam-Webster“ sudarytojai papildė žodyną 535 žodžiais. Tarp jų ir „self-isolate“, ir „deepfake“, bet man labiausiai patinka „truthiness“. Ilgai svarsčiau, kaip jis skambėtų lietuviškai: „tiesutė“, „tieselė“, „tiesiukė“, „tiesutėlė“... Variantų daug ir jau seniai laikas rasti lietuvišką atitikmenį, nes kasdien žiniasklaidoje gali aptikti šimtus tokių „truthiness“, sklindančių iš politikų ir žurnalistų lūpų.

„Laimingasis Ladzaras“
„Laimingasis Ladzaras“
„Gyveno kartą Uvė“
„Gyveno kartą Uvė“
„Baigiamieji egzaminai“
„Baigiamieji egzaminai“
„Valstybinės laidotuvės“
„Valstybinės laidotuvės“
Goda Dapšytė

Kasdienio pasaulio formos

Spektaklis kūdikiams „Čia tu? Čia aš!“

Nors spektakliai jauniausiai publikai – kūdikiams – vis populiarėja, Lietuvoje juos kuria gana glaudus kūrėjų ratas. Praėjusiais metais jį papildė Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklį „Čia tu? Čia aš!“ drauge su kolegomis čia sukūrė šio teatro aktorė Evelina Šimelionė.

Scena iš spektaklio „Čia tu? Čia aš!“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Čia tu? Čia aš!“. D. Rimeikos nuotr.
Evelina Šimelionė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Gytis Šimelionis ir Donatas Želvys spektaklyje „Čia tu? Čia aš!“. D. Rimeikos nuotr.
Evelina Šimelionė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Gytis Šimelionis ir Donatas Želvys spektaklyje „Čia tu? Čia aš!“. D. Rimeikos nuotr.
Jonas Ūbis

Gyvatės odos švarkelis

Krėsle prie televizoriaus

1990-aisiais pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse dalyvavo 18 filmų. Bernardo Bertolucci vadovaujama žiuri „Auksinę palmės šakelę“ nusprendė skirti Davido Lyncho filmui „Laukinė širdis“ (LRT, gegužės 3 d. 00.15). Sprendimas buvo įvertintas švilpimu, pasipiktinusiųjų riksmais ir kojų trypimu. Iš dalies su postmodernistiniu kinu užaugusiems šiuolaikiniams žiūrovams tokia reakcija pasirodys keista, bet prieš trisdešimt metų ji atrodė suprantama, nes Lynchas pasikėsino į daugybę nerašytų ir rašytų kino taisyklių.

„Laukinė širdis“
„Laukinė širdis“
„Tai tik pasaulio pabaiga“
„Tai tik pasaulio pabaiga“
„Džesmina“
„Džesmina“
„Auklė Tulė“
„Auklė Tulė“

Karantinas: Glaidborno operos festivalis namuose

Pokalbių grupė „Kugelis“

 

Nors karantino ribojimai pralaisvėjo, dar galite spėti pasimėgauti operos festivaliu namuose. Kodėl nepasikvietus į namus vieno garsiausių britų operos festivalio – Glaidborno (Glyndebourne)? Patirsite ir muzikinį, ir socialinį katarsį – tokius tipiškus Albiono elitui ir į jį pretenduojantiems.

Jums reikės: išmaniojo telefono, kartono (geriausia dėžė nuo pirkinių, pirktų internetu), krepšys pikniko produktams, šampanas, stiklinės šampano taurės, vakariniai drabužiai, laiptinė ir erdvė netoli šiukšlių konteinerių.

Pirmiausia nepamirškite to, kas svarbiausia. Glaidborno operos festivalis yra svarbi proga pademonstruoti savo socialinį statusą. Jūsų gyvenimas sėkmingas. Jūs vilkite prašmatnią suknelę ar kostiumą su tinkama varlyte ir ant žalios žolytės geriate šampaną ankstyvą popietę, ranka pasiekiamos rupšnoja žalmargės, ir tokių kaip Jūs yra daug. Tai open air festivalis pagyvenusiems operos gerbėjams, turtuoliams ir korporacijų, kurios gerina savo įvaizdį remdamos nišinę elitinę kultūrą, darbuotojams. Puiki proga pagyvinti savo profilį instagrame, parodant, kad jūs mokate ne tik prisigerti rafinuotuose soduose, bet ir galite iškentėti tris valandas galimai įžūlių operos pastatymų su pasaulinėmis žvaigždėmis. Pasiruošimui reikės poros dienų.

Agnė Gintalaitė, Karvės, vyrai ir šarkos.
Agnė Gintalaitė, Karvės, vyrai ir šarkos.
Jonas Ūbis

Paprastos formulės

Krėsle prie televizoriaus

Doris Lessing „Auksiniuose užrašuose“ atkreipė dėmesį, kad „pasaulį keičia mūsų išgyvenami kataklizmai“, bet Lietuvai tai, regis, negalioja, nes jau bijau įsijungti televizorių ar kokį lietuvišką portalą, kur visi tik dainuoja, demonstruoja savo negabius vaikučius, gamina valgį ir, švelniai tariant, užsiima keista gimnastika ar sportu. Visi nori pasirodyti sąmojingi, nors lietuvių humoro jausmą gali įžiūrėti tik pro mikroskopą. Ir tai dar nieko, nes kai tos vadinamosios žvaigždės išsižioja...

„Ex machina“
„Ex machina“
„Arčiau“
„Arčiau“
„Įniršis“
„Įniršis“
Parengė Monika Krikštopaitytė

Einantis ir sėdintis žiūrovas

Apie muziejų virtualumą ir kitus svarbius dalykus kalbiname Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovę Rūtą Kačkutę

Muziejus, kaip ir visus kitus, karantinas užklupo netikėtai. Ypač turint galvoje, kad tokios institucijos labai kruopščiai planuoja darbą į priekį. Ar tame taške, kai sustojo parodų lankymas, Lietuvos nacionalinis muziejus jau turėjo nemenką virtualią bazę, ar buvo stengiamasi skubiai atsižvelgti į namuose sėdintį žiūrovą? Kam teikta pirmenybė?

Lietuvos nacionalinis muziejus ne vienus metus skaitmenina savo labai turtingus fondus ir turi sukaupęs nemažą suskaitmenintų eksponatų bazę, tačiau ji nėra viešai prieinama virtualioje erdvėje. Iki šiol muziejus daugiausia dirbo fiziškai apsilankančiam lankytojui. Su muziejaus fondais skaitmeninėje erdvėje buvo supažindinama tik per virtualias parodas, kurių turime įvairių ir tikrai įdomių. Todėl galima sakyti, kad karantinas mus užklupo nelabai pasiruošusius. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Nuo pirmos dienos sureagavome į pasikeitusią situaciją bei naujus lankytojų poreikius ir nuo kovo 16 dienos pradėjome projektą #kąveiktikaineveikiame.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. R. Dackaus nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. R. Dackaus nuotr.
„Žemynos“ klubo organizuotas ekologinis dviračių žygis „Lietuva – mano namai“. 1988 m. liepos 20 d. R. Urbakavičiaus / LNM nuotr.
„Žemynos“ klubo organizuotas ekologinis dviračių žygis „Lietuva – mano namai“. 1988 m. liepos 20 d. R. Urbakavičiaus / LNM nuotr.
Raimondas Urbakavicius, Lietuvos Latvijos ir_Estijos žaliųjų organizuotos ekologinės  akcijos „Apkabinkime Baltiją dalyviai Palangoje“. 1988 m. rugsejo 3 d. Lietuvoje akcijoje dalyvavo apie 100 000 žmonių. LNM
Raimondas Urbakavicius, Lietuvos Latvijos ir_Estijos žaliųjų organizuotos ekologinės akcijos „Apkabinkime Baltiją dalyviai Palangoje“. 1988 m. rugsejo 3 d. Lietuvoje akcijoje dalyvavo apie 100 000 žmonių. LNM
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. K. Stoškaus nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. K. Stoškaus nuotr.
Žaidimas su kauliuku. Dangus. M. Noreikos leidinys Kaune. XX a. 4 deš. K. Stoškaus / LNM nuotr.
Žaidimas su kauliuku. Dangus. M. Noreikos leidinys Kaune. XX a. 4 deš. K. Stoškaus / LNM nuotr.
Gitara, kuria grojo roko grupės „Gėlių vaikai“ įkūrėjas Stasys Daugirdas. K. Stoškaus nuotr.
Gitara, kuria grojo roko grupės „Gėlių vaikai“ įkūrėjas Stasys Daugirdas. K. Stoškaus nuotr.
Pasipriešinimo simbolis – Lietuvos trispalvė. Šioji 1966 m. vasario 16 d. naktį buvo iškelta prie Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto Lenino rajono komiteto pastato. K. Stoškaus nuotr.
Pasipriešinimo simbolis – Lietuvos trispalvė. Šioji 1966 m. vasario 16 d. naktį buvo iškelta prie Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto Lenino rajono komiteto pastato. K. Stoškaus nuotr.
Guminė lazda, riaušių malšintojo šalmas, antrankiai, dūminis užtaisas ir ašarinių dujų balionėlis – SSRS vidaus reikalų kariuomenės ir milicijos pareigūnų naudotos priemonės mitingams malšinti. 1988 m. K. Stoškaus nuotr.
Guminė lazda, riaušių malšintojo šalmas, antrankiai, dūminis užtaisas ir ašarinių dujų balionėlis – SSRS vidaus reikalų kariuomenės ir milicijos pareigūnų naudotos priemonės mitingams malšinti. 1988 m. K. Stoškaus nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 88  >>> Archyvas