Biologijos profesorius ir šeimos galva Polas Metju (Nicolas Cage) – nuobodus žmogus. Jo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis, kai staiga ir be jokios racionalios priežasties Polą pradės sapnuoti milijonai žmonių visame pasaulyje. Pabandykite įsivaizduoti, kad taip gali atsitikti ir jums: tampate įžymybe ir interneto memu, bet laikui bėgant sapnai ima virsti košmarais ir iki tol visai normalus jūsų gyvenimas griūva. Nežinau, ką sapnuoja gausūs nuomonės formuotojai ir formuotojos, bet Kristofferio Borgli filmas „Sapnų scenarijus“ (LRT, 24 d. 22.40) tyčiojasi ir iš interneto, ir iš vadinamosios atšaukimo kultūros.
Istorijos pagrindas, sakyčiau, realus, nes fragmentas iš filmo „Vampyrės bučinys“, kuriame vaidino Cage’as, dar 2013-aisiais tapo populiariu memu, o jo veidas atsidūrė ant puodelių, pagalvėlių, prijuosčių, staltiesių, ir to savo įvaizdžio aktorius niekaip negalėjo suvaldyti. Ko gero, Cage’as buvo pirmasis, patyręs „memofikaciją“. „Sapnų scenarijuje“ jis persikūnija į neurotišką, niekuo neišsiskiriantį, beformius drabužius vilkintį personažą. Bet galima suprasti, kad po visu tuo slypi ir nusivylimas, ir akademinio pripažinimo siekis, ir pyktis.
Svetimi sapnai pradeda keisti situaciją. Į ją reaguoja Polo žmona, dukterys, draugai ir visai svetimi žmonės. Iš pradžių Polas tik stebi, bet ilgainiui susimąsto, kaip išnaudoti netikėtą populiarumą. Borgli pasitelkia ir ekscentriškus ar siurrealistiškus sapnus – vizijas, ir filmo veikėjų tarpusavio santykių momentus, kartais šiltus, kartais juokingus, o kartais ir baisius. Už viso to slypi klausimas: ar tai, kad Polas yra kuriame nors sapne, reiškia, kad taip yra ir iš tikrųjų?
Filmas verčia prisiminti kiekvienam scenaristui privalomą Davido Mameto klausimą, ko nori herojus ir ką jis gali padaryti, kad to pasiektų. Todėl „Sapnų scenarijaus“ istorija įtraukia, nes vis nauji konfliktai nėra tik efektingi, jie kyla iš Polo poreikių, jo privalumų ir ydų, iš jo sprendimų, trumpai tariant, iš jo skausmo. Taip filmas tampa neurotiško, pripažinimo siekiančio vyro dekonstrukcija ir kartu groteskišku interneto bei atšaukimo kultūros komentaru. Tačiau kartu ir refleksija apie nuolat prijungtą prie interneto mūsų takią šiuolaikinę egzistenciją. Būtent ji vis labiau primena sapną.
Judėdamas po Vilnių kartais pasijuntu lyg Polo sapne: gatvėse niekur nepasislėpsi nuo gražių dantų pono, besišypsančio nuo visų sienų ir kitokių plokštumų, šalia kurio atvaizdo parašyti du tarptautiniais žodžiai: „Patriotizmas. Pragmatizmas“. Keistas tas ponas (ar memas?), kažkodėl nusprendęs su visais pasidalyti atradimu, kad būti patriotu – pragmatiškas, daug politinio ir įvairaus kitokio pelno teikiantis veiksmas. Kita vertus, juk memui išradinėti dviračio nedraudžiama.
Tamaros Jenkins filmo „Sevidžų šeima“ ( LRT, 24 d. 00.45) veikėjai – tėvas Lenis ir du suaugę jo vaikai Džonas bei Vendė. Apie šeimą šiuo atveju kalbėti būtų sunku, nes visus tris sieja tik genai. Jie gyvena atskirai, skirtingose JAV dalyse ir vengia kontaktų su „artimaisiais“. Džonas ir Vendė prisimena tėvo įžeidimus ir grubumą. Tačiau kai miršta jo gyvenimo draugė, vaikai priversti rūpintis demencija sergančiu Leniu. Tokia yra filmo „scena“, kurioje rutuliojasi drama su komiškais elementais. Jos tema – gyvenimo menkybė, tikro artumo troškimas ir pamažu atrandama žodžio „šeima“ reikšmė. Mirties šešėlyje kompleksų pilni, nuolat depresuojantys, neurotiški ir siaubingai vieniši brolis su seseria supras, kas yra artumas. Juos suvaidinę Philipas Seymouras Hoffmanas ir Laura Linney savo herojus gina lyg liūtai ir sukuria bendravimo su tikruoju menu iliuziją.
Kas yra tikras menininkas, filme „Pasivaikščiojimas“ (LRT, šįvakar, 23 d., 22.45) bando paaiškinti Robertas Zemeckis. Jo filmo herojus yra Philipe’as Petit – žmogus, 1974-aisiais be jokios apsaugos perėjęs lynu tarp dviejų Pasaulio prekybos centro bokštų keturių šimtų metrų aukštyje. Bokštus dvynius 2001 m. rugsėjo 11-ąją sunaikino teroristai. Petit tapo populiariosios kultūros ikona.
Patyręs cirko meistras (Ben Kingsley) aiškina Roberui (Joseph Gordon-Levitt), kad negalima rodyti savo puikybės: „Didžiuodamasis talentu veiki savo nenaudai, kasi duobę spektakliui.“ Kitaip tariant, menininkas turi demonstruoti nuolankumą. Tačiau sunku įsivaizduoti labiau savimi patenkintą žmogų už Roberą, todėl Kingsley personažo žodžiai gana keistai skamba filme, juos lyg ir neigiančiame. Juolab kad „Pasivaikščiojimas“ kurtas pasitelkus šūkį „To dar nematėte“, o režisierius kreipiasi į žiūrovus taip, lyg jie būtų vaikai, kuriems reikia viską paaiškinti šiame labiau animacinį primenančiame reginyje. Zemeckis kuria „amerikietiškos svajonės“ pagarbinimą, bet rezultatas – greičiau perspėjimas apie JAV mitologiją, galinčią įkvėpti įvairias kvailystes ir beprotybes. Sunku bus rasti sceną, kurioje Roberas nesigirtų savo svajone ir nerodytų milžiniško ego. Kita vertus, dar didesnį ir beprotiškesnį ego kasdien matome per žinias.
Clinto Eastwoodo (g. 1930) filmai ir vaidmenys visada pažymėti amerikietiškos mitologijos. Kad ir kaip vertintume kūrėjo politines pažiūras, Eastwoodas visada buvo moralistas iš kūno ir kraujo, tikintis teisingumu. 2024 m. sukurto „Prisiekusiojo Nr. 2“ (LNK, 25 d. 22 val.) pagrindinis veikėjas yra šeimos tėvas ir buvęs alkoholikas Džastinas (Nicholas Hoult). Jis dalyvauja garsiame teismo procese, bet šiam vykstant supranta, kad gali būti, jog pats tapo teisiamojo partnerės mirties kaltininku. Džastinas susiduria su dilema: apsaugoti save, tinkamai pakreipus prisiekusiųjų sprendimus, ar neleisti nuteisti nekalto žmogaus.
„Prisiekusysis Nr. 2“ primena klasikinį Sidney Lumeto filmą „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (1957) – Eastwoodas panašiai išnaudoja teismo salę, kad galėtų patyrinėti žmogaus prigimtį. Prisiekusieji turės nuspręsti, ar kaltinamasi nužudė savo partnerę. Jos kūnas buvo rastas pakelėje ir įtarimai iškart krito ant temperamentingojo Džeimso, juolab kad išvakarėse pora garsiai pykosi vietiniame bare.
Teismo dramą Eastwoodas paverčia filosofiniu traktatu apie moralę ir atsakomybę. Laimei, jis apsieina be didaktikos ar patoso, bet testuoja žiūrovo sąžinę, rodydamas vis naujus pasakojamos istorijos veiksmo posūkius. „Prisiekusiojo Nr. 2“ stilius artimesnis televizijos filmui. Tačiau Eastwoodas lieka ištikimas jį visada dominusiai temai – žmogaus, patekusio į ribinę situaciją ir priversto rinktis. Bijau, šių dienų pragmatiškam ir patriotiškam žiūrovui ji nebe tokia aktuali kaip klajonės po svetimus interneto sapnus.
Jūsų – Jonas Ūbis
