„Kokia laimė, – sušuko „Paris Match“ kritikė Marie-Laure Delorme, – filmas be akivaizdžių tiesų, be pamokymų, be ideologijos.“ Taip ji apibūdino Carine Tardieu „Prieraišumą“ (LRT Plius, šįvakar, 2 d., 21.03), pasakojantį apie penkiasdešimtmetę bibliotekininkę feministę Sandrą, kuri gyvena viena ir neturi vaikų. Kai prasidės kaimynės Sesilės gimdymas, ši paprašys Sandros prižiūrėti šešerių Eliotą, kol vyras Aleksas sugrįš iš ligoninės. Sesilė mirs. Sandra padės Aleksui ir prisiriš prie Elioto bei naujagimės Liusilės. Situacija komplikuosis, kai pasirodys biologinis Alekso tėvas, o jaunas našlys užmegs santykius su dukrelės gydytoja.
„Prieraišumas“ sukurtas pagal Alice Ferney romaną (beje, perskaityti knygą ir ją perkelti į ekraną režisierei patarė Fanny Ardant) ir pelnė tris „Cezarius“, tarp jų už geriausią metų filmą. Tardieu subtiliai pasakoja apie Alekso (Pio Marmaï) kasdienybę ir svarsto apie jausmų prigimtį, vengdama melodramos stereotipų. Nors sentimentalumo dozė labai didelė, „Prieraišumą“ verta pamatyti pirmiausia dėl Sandrą vaidinančios Valerios Bruni Tedeschi. Tai ypatingo talento aktorė, nors bijau, kad, nepaisant daugiau nei šimto filmų, kuriuose ji vaidino, tarp jų ir Šarūno Barto „Namai“, pas mus Bruni Tedeschi nelabai žinoma..
Jaučiu silpnybę amerikiečių režisieriaus Alexanderio Payneְ’o filmų „Apie Šmitą“, „Atstumtieji“, „Paveldėtojai“, „Klystkeliai“ personažams. Tai dažnai vidutinio ar vyresnio amžiaus vyrai, išgyvenantys asmeninę arba šeimos krizę. Režisierius į juos žiūri su ironija, bet atlaidžiai, nes tuose egocentriškuose, nusivylusiuose gyvenimu ar savimi, klystančiuose personažuose gali pamatyti ir save. Tobulų žmonių nebūna, ir Payne’as tai žino. Jis mėgsta derinti socialinę satyrą, absurdą ir švelnų komizmą, dažnai renkasi kelio filmo žanrą ir perkelia veiksmą į JAV vidurio vakarus. Tai nestebina, nes Payne’as yra kilęs iš Nebraskos ir supranta, ką reiškia būti provincialu.
Payne’o „Nebraską“ (LRT Plius, 3 d. 21 val.) televizijos rodė ne kartą, bet prisiminti bus malonu, nors filmo nepavadinčiau tobulu. „Nebraskos“ veikėjai Vudis Grantas (Bruce Dern) ir jo sūnus Davidas gyvena mažame miestelyje Bilingse. Gavęs reklaminį „laimės laišką“ Vudis tiki, kad Nebraskoje jo laukia šimto tūkstančių dolerių dovana. Jis ketina pasiekti pažadėtus pinigus pėstute. Davidas žino, kad tėvo niekas nesulaikys, todėl nusprendžia nuvežti jį pats, juolab kad nusibodo nuolat Vudžio ieškoti šerifo biure ar pakelėse.
Payne’as apdovanotas retu pasakotojo talentu. Pasakojimo tempas, mokėjimas valdyti žiūrovo dėmesį kuria trapų žmogaus gyvenimo tinklą. „Nebraskoje“ svarbu ne tik tai, kas parodyta ar pasakyta, bet ir tai, į ką nukrypsta personažų žvilgsniai ir kas lieka nutylėta. Turi būti akylas stebėtojas, kad pamatytum, ką režisierius nori pasakyti, nes „Nebraska“ yra apie atsakomybę už priimtus sprendimus. Ir apie tai, kad gyvenimui baigiantis teks už juos atsiskaityti.
Italų režisierius Emanuele Crialese taip aiškino „Begalybės“ (LRT Plius, 8 d. 21.33) atsiradimą: „Tai filmas, kurį nuolat bandžiau sukurti. Jis visad turėjo būti kitas, bet kaskart užleisdavo vietą kitai istorijai. Lyg niekad nebūčiau jautęs, kad esu pakankamai pasirengęs, subrendęs ir pasitikintis savimi. Tai filmas apie atmintį, pareikalavusią ilgesnės distancijos, kitos savimonės.“ „Begalybė“ pasakoja apie laikus, kai režisieriaus vardas buvo Emanuela ir jis buvo įkalintas mergaitės kūne.
„Begalybė“ perkels į 8-ojo dešimtmečio Romą. Jauna Borgečių šeima ką tik persikėlė į naują butą neseniai pastatytame daugiabučių kvartale. Bet šeima jau nebe tokia vieninga kaip anksčiau. Klara (Penélope Cruz) ir Feličė (Vincenzo Amato) nebemyli vienas kito, tik negali prisiversti išsiskirti. Klara užuovėją nuo vyro neištikimybės ir prievartos randa būdama su vaikais. Vyriausioji iš trijų Adriana (Luana Giuliani) yra dvylikos. Ji lanko katalikišką mokyklą ir stebi mamos nuotaikas bei tarp tėvų tvyrančią įtampą. Adriana nori visus įtikinti, kad yra berniukas.
Crialese vengė, kad prie „Begalybės“ būtų klijuojamos queer kino ar filmo apie prievartą šeimoje etiketes. Tai pasakojimas apie šeimą, kuri, priklausomai nuo aplinkybių, gali tapti ir išsigelbėjimo valtimi, ir akmeniu po kaklu, bet kartu režisierius teigia, kad ir konservatyvioje slegiančioje aplinkoje reikia ieškoti laisvės galimybės. Jei jos nerasi, visada gali pasislėpti kino teatre ar svajonėse.
Šią savaitę televizijos rodo daug šeimos gyvenimo variacijų. Mimi Cave „Holandas“ (LNK, 4 d. 22 val.) perkels į Mičigano valstijos miestuką Holandą, kurio gyventojai gerbia savo olandiškas šaknis bei tradicijas ir rengia tulpių šventes. Filmo kūrėjai smagiai šaiposi iš amerikiečių, mielai besiskolinančių tapatybės iš kurios nors Europos šalies.
Nicole Kidman herojė dirba mokykloje, ji turi gražius namus, vyrą akių gydytoją Fredą (Matthew Macfadyen) ir sūnų (Jude Hill). Bet kartą Nensės įtarimus sužadins dar viena vyro išvyka į medikų konferenciją. Nensė nuspręs išsiaiškinti tiesą kartu su ją įsimylėjusiu kolega Deivu (Gael Garcia Bernal). Praeityje visada lieka kas nors nemalonaus arba daug tamsių paslapčių. Su tuo ir susidurs Nensė.
Cave nuosekliai augina nerimą, nestabilumą, sklaido iliuzijas, deja, daugina žanrus (detektyvo parodiją, romantinę komediją, siaubo filmą, trilerį ir t.t.), pasitelkia įmantrią stilizaciją. Todėl „Holandas“ pažadins atmintyje ne vieną filmą ir ne vieną Kidman vaidmenį.
Rogerio Michello filmą „Hercogas“ (LNK, 6 d. 22.30) įkvėpė tikras įvykis, kai 1961 m. iš Nacionalinės galerijos buvo pavogtas 140 tūkstančių svarų vertės kunigaikščio Wellingtono portretas, kurį nutapė Francisco Goya. Vagis nebuvo profesionalas ir tvirtino, kad tai jo protestas prieš valstybės skiriamus pinigus menui, o ne pensininkams remti. Bet vagystė – tik pretekstas režisieriui įsižiūrėti į bedarbį filmo herojų, jo žmoną valytoją ir jų sūnų. Tai komedija, kurioje, paradoksas, kalbama apie praradimą, gedulą ir kaltės jausmą. Didžiausias „Hercogo“ privalumas yra Jimo Broadbento ir Helen Mirren duetas.
Jūsų – Jonas Ūbis
