Interesų zona – istorinis terminas. 1941 m. tokia zona buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai penkių kilometrų spinduliu nusavinus žemę ir išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip padaryta norint apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti kaimus, tapsiančius pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams bei siekiant finansinės naudos iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų.
Zonos iniciatorius buvo Aušvico-Birkenau komendantas Rudolfas Hössas. Jis yra Jonathano Glazerio filmo „Interesų zona“ (LRT Plius, šįvakar, 25 d., 21.30) veikėjas. Hössas (Christian Friedel) ir jo žmona Hedwig (genialioji Sandra Hüller) Aušvice gyveno kaip karaliai gražioje viloje su daugybe tarnų – lagerio kalinių – ir tarp gražių iš nužudytųjų atimtų daiktų. Glazeris rodo šeimos kasdienybę, namus, tapusius svajonių išsipildymu, ir visišką abejingumą tam, kas vyksta už sienos esančiame lageryje. Kartu su operatoriumi Łukaszu Żaliu Glazeris stilizuoja filmą lyg komendanto šeimos fotografijų albumą – kasdieniai ir šeimos švenčių vaizdai primena paveikslėlius, nacių filmuotus ar fotografuotus spalvotoje „Agfacolor“ juostoje.
Kamera vengia rodyti pagrindinių veikėjų stambius planus, tarsi pabrėždama, kad Rudolfo ir jo žmonos Hedwig akys neturi ko atspindėti, jų gyvenimas vyksta išorėje. Tas neegzistuojantis vidus – tai iš už namą ir prabangų sodą supančios sienos dieną naktį sklindantys garsai – skausmo ir prievartos siaubo kupinos žmonių aimanos, šunų lojimas ar krematoriumo liepsnų siautėjimas. Atrodytų, tai tik vaizdo fonas, prie kurio priprato veikėjai, bet taip Glazeris pabrėžia, kad rodo ne aukas, o nusikaltėlius.
Paklusnumas Hitleriui ir jo tikslams Hössams garantavo sotų gyvenimą, vaikų ateitį, bet kartu leido naudotis absoliučia galia. Režisierius siūlo įsižiūrėti į Hössų buitį, savaip provokuoja žiūrovus, regis, net versdamas grožėtis Hedwig sodu ar jos apsukrumu, bet į šeimos kasdienybę vis įterpdamas kad ir vyresniojo sūnaus žaidimus su kalinių dantimis ar Hedwig viešnios pasakojimą apie dantų pastos tūbelėje rastus deimantus. Režisierius ragina suprasti, kada peržengiama riba, už kurios susitaikoma su savuoju nužmogėjimu. Tai svarbi filmo žinutė, verčianti sieti „Interesų zoną“ su dabartinių tuščiavidurių žmonių rūmais bei sodais.
Rubeną Östlundą erzina ciniški, savo pažiūras pasauliui primetantys prasimušėliai ir piniguočiai, veidmainiškos socialinės medijos, demagogija mintantis šiuolaikinis menas. Po „Force majeure“ ir „Kvadrato“, kurių veikėjai pasijuto bejėgiai naujosios tikrovės karnavale, atrodė, kad kitas režisieriaus filmas parodys, kas slypi už fantasmagoriškų jų svajonių. Tik kad antrąją Kanų „Auksinę palmės šakelę“ režisieriui pelnęs „Liūdesio trikampis“ (LRT Plius, 26 d. 21 val.) pernelyg paprastas, ilgas ir karikatūriškas.
Filmo satyros objektu tapo vėlyvojo kapitalizmo naudos gavėjai. Modelis Karlas (Harris Dickinson) ir jo mergina Jaja (Charlbi Dean) – taip pat modelis ir nuomonės formuotoja – netikėtai (rėmėjų dėka) atsiduria prabangiame laive, kuriuo plaukia naujieji turtuoliai. Režisierius moka kurti nemalonius personažus: vieni jų praturtėjo pardavinėdami ginklus, kiti – modernias technologijas, dar kiti – visišką nieką, o laivo kapitonas (Woody Harrelson) yra Marxo gerbėjas ir gali diskutuoti su rusų oligarchu apie socializmo viršenybę prieš kapitalizmą. Grotesko filme daug, laivo svečius užlieja fekalijos ir vėmalai, bet režisierius linksmai artėja link savo herojų pasaulio pabaigos – laivas skęsta, o grupelė išsigelbėjusiųjų atsidurs saloje ir prasidės kova dėl vandens, maisto, išgyvenimo. Nors režisierius ir kuria supuvusios vartotojų visuomenės metaforą, filmas sukelia įtarimų, esą Östlundas mano, kad žiūrovai subtilybių nebesupranta ir tiki tik tiesmukais vaizdais bei banalybėmis.
„Liūdesio trikampis“ pakankamai ilgas, kad režisieriui liktų laiko pakalbėti apie pamėgtas temas – ciniškas socialines medijas ir pamirštą dialogo meną, apie kultūrinę lytį ir biologinius atavizmus, konservatyvių socialinių vaidmenų eroziją ir t.t. Gal todėl žiūrėdamas Östlundo filmus prisimenu skambią Alfredo Hitchcocko frazę: „Esu savo įvaizdžio įkaitas. Jei nufilmuosiu „Pelenę“, žiūrovai iškart pradės ieškoti lavono karietoje.“
Mohammado Rasoulofo „Šventosios figos sėkla“ (LRT Plius, spalio 1 d. 21.33.) prasideda kaip šeimos drama. Dviejų Teherano paauglių kasdienybė paprasta – seserys Rezvan ir Sana lanko mokyklą, susitinka su draugais, padeda mamai. Viskas keičiasi, kai jų tėvas Imanas tampa teisėju – paaukštinimo jis siekė kelias dešimtis metų. Šeimos padėtis pagerėja, bet atsiranda naujų taisyklių ir pareigų: Imano iškart prašoma pasirašyti mirties nuosprendį opozicijos veikėjui. Pamažu filmas tampa politine drama. Teherano gatvėse kyla protestai, viena seserų juose dalyvauja. Taip prasideda pilietinis karas namuose – dukterys kovoja su tironu virtusiu tėvu. Atmosfera tirštėja, o situacija tampa kritinė, kai dingsta tarnybinis tėvo ginklas...
Nuoširdžiai ištroškusius tikro trešo žiūrovus Jalmario Helanderio filmas „Nemirtingasis“ (LNK, šįvakar, 25 d., 21 val.) nukels į mūšių bei kruvinų vaizdų persmelktą 1944-ųjų Suomiją. Vokiečiai pralaimi ir traukiasi, bet buvęs suomių snaiperis Atamis (Jorma Tommila), beje, Laplandijoje radęs aukso gyslą, susiduria su būriu nacių. Jiems taip pat reikia aukso.
Sakoma, kad filmo veikėjo prototipu tapo 1940 m. per Žiemos karą su SSRS išgarsėjęs snaiperis Simo Häyhä, esą nukovęs daugiau nei penkis šimtus priešų ir vadintas Baltąja Mirtimi. „Nemirtingasis“ lyginamas su Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“, bet Helanderis filme išnaudoja ne tik vadinamojo nazisploitation kino, bet ir kitų populiarių žanrų galimybes. Bus ir siurprizų. Pavyzdžiui, kai Atamis nuo vokiečių slepiasi ežero gelmėse, deguonies jis gauna iš perpjautų iš paskos panirusių vokiečių gerklių. Tikiuosi, šis penktadienio vakaras neprailgs.
Jūsų – Jonas Ūbis
