Mike’o Newello 1997 m. sukurtas „Donis Brasko“ (LRT Plius, 17 d. 21 val.) neseniai sugrįžo į kino teatrus, ir tai dar vienas filmo gyvybingumo įrodymas, nes pasakojimų apie gangsterius dabar nors vežimu vežk. „Donio Brasko“ pagrindu tapo autobiografinė agento Josepho D. Pistone’o knyga. Veiksmas rutuliojasi 1978-ųjų Niujorke. FTB agentas Džo Pastronė (Johnny Depp) gauna užduotį įsiskverbti į Bruklino nusikaltėlių klaną ir rinkti informaciją. Jis turi pamiršti savo vardą, nutraukti santykius su draugais ir giminaičiais, nes dabar jis – Donis Brasko. Geriausiu jo draugu taps senstantis pavargęs mafiozas Bendžamenas (Al Pacino). Jis paskendęs skolose, nuolat skundžiasi pinigų stygiumi. Šių niekad nestinga Doniui, dosniai aprūpintam FTB.
Bendžamenas turi sūnų narkomaną, tad tėviškus jausmus nukreipia Doniui. Tačiau agentas jaučia, kaip jį pradeda įtraukti naujas gyvenimas, o kartu ir begalinė laisvė. Grįžti atgal dar nevėlu, bet tada teks išduoti geriausią draugą. Nesistebėkite, jei „Donis Brasko“ sužadins gana dviprasmiškus jausmus. Jų šią savaitę nepristigs žiūrint ir kitus filmus.
Britų režisierė ir scenaristė Emerald Fennell išgarsėjo debiutiniu filmu „Perspektyvi mergina“, pelniusiu „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų. Paprastai tokiais atvejais laukiama antro filmo, įrodančio, kad viltys pasiteisino. Tokiu tapo „Soltburnas“ (LNK, šįvakar, 16 d., 21 val.). Tai erotinio trilerio, juodosios komedijos ir dramos mišinys, bet, manau, labiau „Soltburnui“ tiktų piktos, sąmojingos ir kruvinos satyros apibūdinimas.
Filme Barry Keoghano suvaidintas studentas Oliveris yra pavyzdingas moksliukas, atsiprašinėjantis dėstytojo, kad per atostogas perskaitė visas neprivalomas knygas. Jis pasmerktas būti vienišiumi, nors Oksfordo koridoriuose ilgesingu žvilgsniu palydi gražuoliuką lordo sūnų Feliksą („Euforijos“ žvaigždė Jacobas Elordi). Netikėtai jų keliai susikirs ir, sužinojęs apie sunkią finansinę šeimos padėtį, Feliksas pakvies Oliverį pasisvečiuoti šeimos dvare. Taip nelaimėliui atsivers durys į palaimingą tinginystę ir galimybė pagaliau tapti „kažkuo“.
Fennell nesirengia būti antruoju Rubenu Östlundu („Liūdesio trikampis“) ir Felikso tėvus rodo kaip turtų išlepintus ekscentrikus. Tėvas domisi istorija, motina nekenčia visko, kas negražu. Felikso seserį kankina bulimija, šeima išlaiko ir pusbrolį Farlį. Paradoksas, bet būtent geromis manieromis išsiskiriantis Oliveris taps amoraliausiu šios kompanijos nariu: neprireiks daug laiko, kad jis atsidurtų gana pavojingame meilės kvadrate. Naujųjų laikų Rastinjakui anglų aristokratai – patogūs taikiniai, nes yra ir juokingi, ir nuspėjami. Jų demokratiškumas – tik demonstratyvus, o puikybė neišvengiamai pasireiškia iškalbingomis detalėmis.
Režisierė panardino veiksmą į saldų geidulį ir nukėlė jį į šio tūkstantmečio pradžią. Tai leido atsisakyti refleksijų apie socialines medijas ir internetinį ekshibicionizmą, bet ne noro šokiruoti žiūrovus. Žinoma, Fennell mielai naudojasi klasikų citatomis, kad ir Piero Paolo Pasolini „Teorema“. Gal todėl žiūrint filmą neapleis įspūdis, kad tai jau ne kartą matyta anksčiau.
Režisieriaus Guillaume’o Nicloux pavardę įsidėmėjau po smagaus filmo apie tariamą rašytojo Michelio Houellebecqo pagrobimą. „Iki pasaulio pabaigos“ (LRT, 17 d. 01.35) – visai kitoks, jame daug prievartos, nuogų kūnų, lavonų, narkotikų ir t.t., matyt, todėl nuspręsta filmą rodyti, kai padorieji LRT žiūrovai giliai miega.
„Iki pasaulio pabaigos“ – gana chaotiškas filmas, lyg nuaustas iš stereotipų ir abejonių. Jis nukelia į 1945-ųjų Indokiniją, kur vyksta kolonijinis karas. Prancūzų karys Roberas Tasenas (Gaspard Ulliel) yra vienintelis likęs gyvas per kruvinas žudynes. Jis matė brolio mirtį ir, išlipęs iš lavonų pilnos duobės, po klajonių džiunglėse prisijungs prie armijos, nusprendęs keršyti Vietnamo sukilėliams. Jis nepritaps prie vietnamiečių žiaurumo prislėgtų, nusivylusių ir ciniškų karių, tačiau sutiks jauną prostitutę Mai...
Biografiniai filmai populiarūs, bet dažniausiai žadina abejones, nes žmogaus gyvenimo juk neišsemia jo biografija. Šįvakar (16 d. 21.30) LRT Plius rodys Henriko Martino Dahlsbakkeno filmą „Munkas“. Jo herojus – tapytojas Edvardas Munchas. Režisierius rodo keturių skirtingų dailininko gyvenimo tarpsnių epizodus, paveikusius Muncho likimą. Biografinės scenos filme kaitaliojamos su išgalvota šiuolaikinio menininko Edvardo Munko linija. Dailininką suvaidino keturi aktoriai – trys vyrai ir viena moteris.
Érico Besnard’o filmo „Luiza Violet“ (LRT, 18 d. 21.55) heroję įkvėpė Paryžiaus komunos didvyrė, socialistė, anarchistė ir feministė Louise Michel (1830–1905), nors filmas pasakoja apie paryžietę mokytoją Luizą (Alexandra Lamy), XIX a. pabaigoje išsiųstą į provincijos kaimą steigti mokyklos bei įdiegti nemokamo privalomojo mokymo vaikams.
Meilės Pedro Almodóvarui niekad neišsižadėsiu, net jei pastarųjų metų jo filmai kartais nuvilia. 2021-aisiais pasirodžiusios „Paralelinės motinos“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) pratęsė vieną svarbiausių režisieriaus temų – polemiką su totalitarizmu, nors koncentruojasi į iš Franco režimo paveldėtą traumą. Tai tipiškas, ir kartu netipiškas Almodóvaro filmas. Tipiškas, nes pasakoja apie sudėtingus dviejų moterų santykius, juolab kad moterys – visada mėgstamiausios režisieriaus herojės. Netipiškas, nes Almodóvaras gal pirmą kartą prabyla apie politinę savo šalies praeitį, prisimindamas negyjančią pilietinio karo žaizdą. Viename interviu režisierius yra sakęs, jog jo asmeninis kerštas generolui pasireiškia tuo, kad jis kuria, tarsi Franco visai būtų neegzistavęs.
Dvi filmo herojės atsitiktinai susitinka Madrido ligoninės gimdykloje. Keturiasdešimtmetė fotografė Janis (Penélope Cruz) pastojo nuo žavaus, tačiau vedusio teismo antropologo Arturo (Israel Elejalde). Paauglė Ana (Milena Smit) apimta būsimos motinystės siaubo. Taip prasideda dviejų vienišų motinų istorija, tapusi filmo ašimi. Tai psichologiškai sudėtinga, kartais skausminga ir dramatiška, kaleidoskopiškai keičianti abipusius tų skirtingų moterų santykius istorija. Janis yra tvirta, stengiasi kontroliuoti savo gyvenimą (nors, žinia, gyvenimas apie tai dažnai turi savo nuomonę), Ana – atstumta tėvų ir sutrikusi, nors gal psichiškai ir stipresnė, nei iš pradžių atrodė.
Jūsų – Jonas Ūbis
