Keturi šimtai pradžių, vienas atsisveikinimas

Keturi šimtai kiaušinėlių ir vos du ar trys lizdai, nuausti iš motinos gyvenimo, – taip Björk dainoje „Sorrowful Soil“ kūno aritmetika pamažu virsta rauda. Tarp šių skaičių telpa laikas, kurio neįmanoma suskaičiuoti: laukimas, rūpestis, kažkam atiduotas miegas, balsas, kuriuo vėliau, patys to nepastebėdami, kalbėsime. Iš daugybės galimų pradžių tik kelios įgyja veidą, išmoksta tarti motinos vardą, ilgainiui susikuria atskirą pasaulį. O ji gyvena ir savo gyvenimą – su troškimais, maištu, žodžiais, kurių vaikai galbūt taip ir neišmoks suprasti. Kol vieną dieną tenka atsisveikinti su žmogumi, kurio kūne kadaise tilpo tavo pradžia. Gal todėl šioje parodoje gyvybės perteklius ir netektis taip arti vienas kito: išėjus vienai moteriai, jos balsas dar ilgai ieško vietos kituose.

Galbūt viena įtikinamiausių atsvarų tam tamsiam, terminatoriškam, desperatiškam pasakojimui, kad „technologija mus suvalgė“, vis dar yra Björk. Tokia moteriška Toro figūra, kurios rankose elektra įgyja balsą, o gamta nesibaigia ten, kur prasideda laidas. Jos kūryboje mokslas, technologijos ir menas gali sugyventi be nuolatinio įtarimo, kad kažkuris iš jų būtinai ruošiasi mus sunaikinti. Žinoma, po tiek skaitmeninių pažadų ir dar daugiau jų paliktų nuosėdų toks pasitikėjimas gali pasirodyti beveik nepadorus. Bet Björk vaizduotė tebesuteikia galimybę svarstyti, ką technologijomis galėtume išsaugoti, išgirsti, paliesti. Net ir tuomet, kai išsaugoti žmogaus jau nebeįmanoma.

Islandijos nacionalinėje galerijoje pristatomoje jos parodoje „echolalia“ ši mintis susitelkia aplink motinos netektį. Iš trijų į erdvines instaliacijas perkeltų muzikinių kūrinių du – „Ancestress“ ir „Sorrowful Soil“ – skirti būtent jai. Tai labai konkretus gedulas, turintis savo balsą, charakterį, šeimos istoriją, tačiau klausantis pamažu atveriantis vietą ir svetimiems praradimams. Gedime žmonių, buvusio pasaulio, kartais net ateities, kurią kažkada laikėme savaime suprantama. Motinos ir Žemės vaizdiniai čia priartėja vienas prie kito, nors jų sutapatinimas būtų pernelyg patogus: konkreti moteris vis dėlto nusipelno likti daugiau nei dar viena viską maitinančios ir tyliai kenčiančios planetos alegorija.

Vaikščiodama po sales, pro galerijos langą pamatau, kad muziejus dalijasi kiemu su liuteronų bažnyčia. Stovi juodas katafalkas. Žmonės į jį kelia baltą karstą. Keistas momentas: viduje žiūriu meniškai surežisuotą atsisveikinimą, o už lango kažkas iš tikrųjų atsisveikina. Akimirką net sutrinku nuo šio sutapimo grožio ir tuoj pat – nuo paties žodžio „grožis“. Juk ten vykstantis gyvenimas nieko nežino apie mano ką tik atrastą metaforą. Kažkieno netektis neprivalo papildyti parodos. Vis dėlto abi erdvės staiga pasirodo esančios labai arti: jas sieja tas pats poreikis turėti veiksmą, gestą, seką, kai su įvykusiu dalyku dar nežinai, ką daryti.

„Ancestress“ šiam nežinojimui suteikia procesijos formą. Islandijos slėniu keliauja muzikantų ir šokėjų eisena; sodrūs kostiumų tonai, veidus keičiantys aksesuarai ir kūnų judėjimas susitinka su uolienų, žolės, reljefo laiku. Atskiroje tamsioje salėje platus ekranas ir priešais sustatyti minkštasuoliai leidžia šiai eigai užimti žvilgsnį. Įprastai muzikinį vaizdo klipą gali bet kada pertraukti kitas langas, pranešimas ar trumpam nusibodęs tavo paties dėmesys. Čia jam suteikta trukmės teisė. Procesiją tenka palydėti, bent kuriam laikui priimti jos tempą.

Tačiau labiausiai šiame didingame atsisveikinime veikia motinos portreto netaisyklingumai. Jos savitas ritmas, sugalvoti žodžiai, papildomi skiemenys, nepaklusni rašysena. Prisimenama moteris, kurios maištingumas paliečia net kalbos sandarą. Mirties akivaizdoje artimieji dažnai nugludinami iki kelių nepriekaištingų savybių – tarsi paskutinė pagarba reikalautų pašalinti viską, dėl ko su jais buvo sudėtinga gyventi. Björk palieka ir pasipriešinimą, ir santykio įtampą. Dainoje klausiama apie išėjimą, įskaudinimą, bausmę; girdėti pastanga suprasti tai, ko galbūt nebepavyks pasitikslinti. Gedulas išsaugo neišspręstą pokalbį.

Šiame pokalbyje atsiranda ir širdies stimuliatorius, ir naktį kvėpuojanti mašina. Mano pradinis įspūdis apie Björk tikėjimą technologijomis įgauna sudėtingesnį atspalvį. Aparatas gali palaikyti kūną, pratęsti buvimą kartu, tačiau jo veikimas turi ribą. Galiausiai jis nebegali pakeisti gamtos dėsnių. Ši trumpa nesėkmė dainoje sustabdo bet kokią pažangos euforiją. Vis dėlto technologija dėl to netampa priešu: jos vieta atsiranda greta slaugymo, laukimo, pastangų išbūti dar vieną naktį. Vėliau jau kiti aparatai – ekranas, įrašas, garsiakalbiai – leidžia sugrįžti balsui, kuris apie tą naktį pasakoja. Tokia nedidelė, bet esminė technologinio pažado korekcija: galima pratęsti jausmą, nors gyvenimo pratęsti nebepavyko.

„You see with your own eyes / But hear with your mother’s“, – dainuojama „Ancestress“. Matai savo akimis, bet girdi motinos ausimis. Ši eilutė man atstoja visos parodos klausymosi instrukciją. Kito žmogaus tęstinumas apsigyvena intonacijoje, reakcijoje, išankstiniame pasaulio girdėjime. Vieną dieną pagauni save sakant sakinį tuo pačiu balsu, nuo kurio kadaise bandei atsiskirti. Dainoje kūniškas giminingumas susitinka su baime būti sugertai kito – labai artimo, pernelyg artimo. Meilė ir noras išlikti atskirai čia telpa tame pačiame kūne. Todėl motinos gedėjimas įgyja ir neramią savęs atpažinimo pusę: kiek jos manyje liko, kiek nuo jos bėgau, ką dabar su tuo daryti?

„Sorrowful Soil“ salėje pats klausymasis įgauna apčiuopiamą struktūrą. Erdvę juosia tamsi tekstilė su šviesiais natų ir žodžių ženklais, viduryje stovi mediniai suolai, o arkinėje nišoje pasirodo pailga, beveik ovali projekcija. Vulkaninio kraštovaizdžio vaizdas primena judantį altorinį paveikslą. Vis dėlto akys čia nėra vienintelis orientyras. Trisdešimt garsiakalbių perteikia po atskirą „Hamrahlíð“ choro balsą; devynių partijų kūrinyje, atliekamame trijų dainininkų grupių, garsas išskaidomas ir vėl susirenka aplink klausytoją. Įrašytas choras įgyja erdvinį kūną. Kiekvienas balsas turi savo vietą, o tarp jų atsiranda vietos ir tavo paties kūnui.

Natų tekstilė pratęsia dainoje iškylantį emocinio audinio vaizdinį. Motinos gyvybine jėga audžiami lizdai, rūpinimosi veiksmai, iš kurių susideda kitų žmonių gyvenimai. Tai gražu, bet kartu ir truputį neramu. Pasiaukojimas taip ilgai buvo laikomas savaime suprantama moters savybe, kad net nuoširdus dėkingumas gali vėl uždaryti ją tame pačiame vaidmenyje. Dainos reprodukcinė aritmetika šią įtampą dar paryškina: tarp kūno galimybių ir keleto užaugintų gyvenimų telpa milžiniškas, sunkiai apskaitomas darbas. Vis dėlto „Ancestress“ paliktas užsispyrusios, savitą kalbą kuriančios moters portretas neleidžia motinystei užimti viso žmogaus. Abi dainos viena kitą papildo ir viena kitai šiek tiek prieštarauja. Būtent todėl jų artumas įtikina.

Galiausiai lieka kartojimas: „You did well.“ Tu pasielgei teisingai. Padarei, ką galėjai. Björk paaiškinime prie kūrinio šie žodžiai siejami su gyvenimo pabaigoje iškylančiu poreikiu išgirsti, kad buvai geras žmogus, kad tavo buvimas buvo vertingas. Choras kartoja, skaido skiemenis, vėl juos surenka, tarsi vieno pasakymo neužtektų. Ir iš tiesų – kiek kartų reikia tai išgirsti, kad patikėtum? Šiuolaikinė savęs tobulinimo kultūra tokiam sakiniui nuolat prideda išlygą: gerai, tačiau galėjai geriau. Čia išlyga pagaliau nutyla. Graudulys kyla iš labai paprasto leidimo liautis teisintis dėl savo gyvenimo.

Björk neišranda paties poreikio kalbėtis su mirusiaisiais. Ryšio su protėviais palaikymas, rauda, bendras giedojimas turi ilgas ir skirtingas istorijas. Jos kūrybos naujumas susijęs su tuo, kokią jutiminę formą šis poreikis gali įgyti dabar. Šalia galima prisiminti Émile’io Durkheimo mintį apie bendruomenę sutelkiančią ritualo galią: bendras veiksmas suteikia išgyvenimui socialinę formą. Muziejuje ši bendrystė trapi ir laikina. Susirinkusieji nebūtinai ką nors žino vieni apie kitus, tačiau kurį laiką klausosi tų pačių balsų. Pakanka ir tiek. Nebūtina iš parodos reikalauti, kad ji mus išgydytų, – pakanka, kad joje būtų galima pabūti su tuo, kas vis dar skauda.

Greta vykstanti Jameso Merry paroda „Metamorphlings“ šį pasakojimą pratęsia per besikeičiančius veidus. Ilgamečio Björk bendradarbio kaukės, sceniniame vaizde dažnai suvokiamos kaip neatskiriama jos pačios dalis, čia gauna savarankišką gyvenimą. Baltoje, šviesioje salėje su išlenktomis lubomis ir aukštai atsiveriančiu arkiniu langu jos eksponuojamos stiklinėse vitrinose bei prie sienos pritvirtintų galvų formų. Ši aplinka leidžia įsižiūrėti į jų sandarą: į aplink akis išsišakojančias linijas, metalinius linkius, žiedlapius ar vabzdžių antenas primenančias ataugas. Kai kurios formos atrodo lyg šonkaulių ir lapų gyslų giminaitės, kitos – tarsi aplink veidą besiformuojantis naujas jutimo organas. Jų simetrija atpažįstama, bet rūšis lieka neaiški.

Siuvinėjimas, metalo apdirbimas, juvelyrika, trimačio spausdinimo galimybės čia dalyvauja toje pačioje metamorfozėje. Matant objektus iš arti, išryškėja rankų darbo kantrybė ir konstrukcijos sumanumas, kuriuos sceninis reginys lengvai praryja. Kaukė vitrinoje išsaugo tam tikrą laukimo būseną – jai trūksta veido, judesio, gyvo žvilgsnio. Tačiau ekspozicijoje įrengtos kelios planšetės leidžia šį santykį išbandyti pačiai: priėjus ekrane pasirodo tavo atvaizdas, o skaitmeninis filtras ant jo uždeda kaukę. Aplink savas akis pamatai išsiskleidžiančias blizgias, į žiaunas panašias formas, veidą apraizgo plonos ornamentinės linijos arba padengia perregimas, keistai organiškas paviršius. Tai, ką apžiūrinėjai kaip kito žmogaus sceninės tapatybės dalį, trumpam prisitaiko prie tavo bruožų.

Šiame pasimatavime yra ir lengvo žaidimo, ir savotiško sutrikimo: kiek nedaug reikia, kad pažįstamas veidas imtų priklausyti dar nepažįstamai būtybei. Ekrane atpažįstu save, tačiau kaukė pasiūlo kitą mano atvaizdo skaitymą. Žinoma, skaitmeninis filtras neperteikia objekto svorio, medžiagos prisilietimo ar pojūčio jį dėvint, bet leidžia pajusti, kaip forma keičia santykį su savu veidu. Įprastas filtrų pažadas – patobulinti atvaizdą – išsiplečia iki galimybės pasimatuoti svetimą vaizduotę. Kelioms akimirkoms tampi jos bendraautore: Merry sukurta forma susitinka su tavo žvilgsniu, mimika, galvos pakreipimu. Metamorfozė pasirodo esanti prieinama ir muziejaus lankytojai.

Gal todėl mane taip domina Björk santykis su amžiumi ir popikoniškumu. Viešojoje kultūroje moteriai nuolat siūloma atnaujinta ankstesnio savo veido versija, tarsi vienintelė leistina metamorfozė būtų kuo mažiau pastebimas laiko praėjimas. Björk sceninė vaizduotė leidžia keistis gerokai radikaliau. Kaukės, kostiumai, teatrinis makiažas išplečia jos matomą tapatybę iki pavidalų, kurių jaunystės kultas savo kataloge neturi. Vertinga čia pati galimybė senstant dar nebūti užbaigtai. Turėti teisę tapti keistesnei, sudėtingesnei, galbūt mažiau patogiai atpažįstamai.

Žinoma, ir keistumas gali virsti nepriekaištingai veikiančiu prekės ženklu. Björk vardas nuo šios popkultūros sąlygos neatleistas. Todėl man svarbus pats bendradarbiavimo matomumas: Merry paroda šalia jos parodos leidžia pamatyti kitą autorių, atskirą vaizduotę ir amatą. Popikonos pasaulis turi daugiau nei vieną kūrėją. Galbūt taip ir įmanoma išlaikyti alternatyviosios kultūros dvasią, kai jau seniai esi pasaulinė žvaigždė, – išsaugant smalsumą kitam žmogui, jo sugalvotai formai, galimybei dėl susitikimo pasikeisti pačiai.

Mintimis vis grįžtu prie galerijos lango. Baltas karstas, juodas automobilis, žmonės, atliekantys tai, ką tą dieną būtina atlikti. Po visų hibridinių pavidalų, įgarsintų erdvių ir beveik šamaniškų procesijų šis vaizdas lieka labai paprastas. Jo nesinori išaiškinti iki galo. Galbūt „echolalia“ paveikia todėl, kad leidžia išbūti greta tokio paprastumo, išsaugodama visą savo vaizduotės perteklių. Kažkas kelia karstą. Kažkas dainuoja. O kažkas vėliau pastebės, kad pasaulį vis dar girdi motinos ausimis.

Straipsnio autorės išvyka į Islandiją paremta „Culture Moves Europe“ mobilumo programos, kurią finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ ir įgyvendina Goethe’s institutas. Straipsnyje išreikštos nuomonės jokiu būdu negali būti laikomos oficialia Europos Sąjungos nuomone.