Ketvirtadienio vakarą nelaukite filmo per LRT Plius – užgniaužusi kvapą tauta tiesiogiai stebės istorines futbolo rungtynes: lietuviai žais su Lichtenšteino komanda ir aistrų bus daug. Visos tos aistros pašaliečiui kaip aš atrodo gana komiškos, bet, kita vertus, kas gali būti svarbiau sporto apsėstų sirgalių šalyje?
Kirko Joneso filmo „Šaukiu, rėkiu, keikiu“ (TV3, 19 d. 22 val.) herojus Džonas svajojo tapti futbolininku, bet jam sutrukdė liga. Jonesas pasakoja tikrą škoto Johno Davidsono gyvenimo istoriją, o kartu ir apie Tureto sindromą, paveldimą nervų sistemos sutrikimą, pasireiškiantį nevalingais judesiais, garsais (krenkštimu, kosėjimu, šniurkščiojimu) arba net koprolalija – nevalingu necenzūrinių žodžių tarimu. Vilniaus gatvėse dažnai gali pasirodyti, kad populiaciją užklupo Tureto sindromo epidemija. Bet keiktis kartais visai sveika – tai sumažina įtampą, ypač išgirdus televizoriaus ekrane skambančius žodžius „daužyti“ bei „triuškinti“, kuriuos pamėgo sporto komentatoriai ir komentatorės. Galėčiau pasidalyti neišdildomais įspūdžiais apie jų kalbinius sugebėjimus, bet grįžkime prie filmo, prieš metus sulaukusio net kelių BAFTA nominacijų.
„Šaukiu, rėkiu, keikiu“ veiksmas prasideda 9-ajame dešimtmetyje, kai liga sugriauna penkiolikmečio Džono planus. Tureto sindromas pasmerkė jį izoliacijos, baimės, gėdos dešimtmečiams, bet nepaisydamas pajuokų, vienatvės ir nesupratimo jis pamažu mokosi priimti save ir keisti visuomenės požiūrį į tokius kaip jis, kad ir į daug vėliau gimusią Billy Eilish. Sulaukęs trisdešimties Džonas taps atstumtųjų spaudos atstovu, o jo humoro jausmas ir nuoširdumas padės geriau suprasti šią ligą. 2019-aisiais Džonas sulaukė apdovanojimo iš pačios karalienės rankų ir, žinoma, pasiuntė ją kuo toliau. Beje, prieš tai apie jį buvo sukurti keli dokumentiniai filmai, sulaukę didžiulio žiūrovų susidomėjimo: tiesą sakant, filmo herojus subrendo jų akyse. „Šaukiu, rėkiu, keikiu“ rodo, sakyčiau, supaprastintą Johno Davidsono gyvenimo versiją, o jo žavesys daugiausia laikosi ant aktoriaus Roberto Aramayo („Sostų karai“) pečių.
Kad realybė visada sudėtingesnė už „tikrą istoriją“, gerai supranta Cameronas Crowe. 2000 m. „Oskaru“ už geriausią scenarijų apdovanotas jo filmas „Per žingsnį nuo šlovės“ (LRT, 19 d. 22.40) – autobiografiškas, bet scenaristas ir režisierius sugeba pasižiūrėti į save iš laiko distancijos. Filme Crowe grįžta į 8-ąjį dešimtmetį, kai roko muzika pasiekė populiarumo aukštybes, ir rodo roko grupes gaubiančią beveik mistinę atmosferą, gerbėjų minias ir šimtus iš meilės muzikai viskam pasirengusių, muzikantus sekiojančių merginų.
1973-iaisiais Crowe buvo šešiolika, jis jau rašė žurnalui „Rolling Stones“, o metais anksčiau pradėjo bendradarbiauti su „Playboy“, „Penthouse“ ir „Los Angeles Times“. Pasak režisieriaus, jam padėjo grubokas balsas, nes kalbėdamas telefonu jis galėjo pasirodyti vyresnis. Tokiu pat bruožu apdovanotas ir pagrindinis „Per žingsnį nuo šlovės“ veikėjas penkiolikmetis Viljamas (Patrick Fugit). Ant akių tarsi bitlų krintantys plaukai ir nekalta šypsena pabrėžia jo pasimetimą žvaigždžių pasaulyje. Bet Viljamas – užsispyręs ir ambicingas vaikinas. Gavęs „Creem“ žurnalo užduotį, supranta, kad tai jo šansas. Redaktorius Lesteris Bangsas (šį autentišką personažą suvaidino šviesaus atminimo Philipas Seymouras Hoffmanas) užsako Viljamui interviu su grupės „Black Sabbath“ nariais. Koncerte jis susipažįsta su pradedančios garsėti grupės „Stillwater“ nariais ir susidraugauja su neformalia jų fanių vadove Pene (Kate Hudson). Kitą pasiūlymą Viljamas gaus jau iš „Rolling Stone“. Jis turi lydėti „Stillwater“ grupės koncertų trasoje ir parašyti didelį tekstą.
Bet prieš tai Viljamo laukia santykių aiškinimasis su motina (Frances McDormand). Ji įsitikinusi, kad rokenrolas – blogio šaltinis ir grėsmė moralei. Dar ji kovoja prieš švenčių komercializaciją ir nusprendė Kalėdas perkelti į rugsėjį. Motina persekios Viljamą telefonu visoje šalyje. Tačiau didesnių problemų herojui sukels santykiai su grupe, dėl jauno amžiaus ir naivumo ironiškai pavadinsiančia Viljamą „Priešu“. Nors tikrieji filmo konfliktai bręsta tarp muzikantų. „Per žingsnį nuo šlovės“ daug įvykių, situacijų, tačiau tikrąją jo vertę kuria atmosfera – atsitiktiniai viešbučiai, atsitiktiniai žmonės, laisvi papročiai, muzika, drabužiai, veikėjų elgesys, laiko dvasia. Tai tikrai įtraukia, juk filmo kūrėjai pasakoja apie savo jaunystę.
„Oskaru“ kaip geriausias filmas 2018 m. apdovanota Peterio Farrelly „Žalioji knyga“ (LRT, 20 d. 21.50) taip pat paremta tikrais įvykiais ir taip pat apie kelionę, tik vykusią gerą dešimtmetį anksčiau. Ji prasideda, kai 1962-ųjų rudenį remontuoti uždaromo vieno Niujorko naktinio klubo apsaugininkas Tonis Valelonga (Viggo Mortensen) įsidarbina ekstravagantiško juodaodžio pianisto Dono Širlio (Mahershala Ali) vairuotoju. Jie išsirengia į kelias savaites truksiančią turnė po Pietų valstijas ir, regis, nenumano, kad kelionėje prasidės jų graži draugystė. Tarp abiejų keliautojų sunku rasti ką nors bendra. Kelionės vadovu taps tais laikais itin populiari „Žalioji knyga“, skirta Pietų valstijomis keliaujantiems juodaodžiams, norintiems išgyventi.
Donas – rafinuotas aukštuomenės atstovas, turtingas ir talentingas pianistas, grojantis klasikinę muziką. Tonį jis pasamdo dar ir tam, kad šis jį saugotų ir padėtų spręsti problemas, kylančias ten, kur dar nepanaikinta rasinė segregacija ir klesti prievarta. Nors filmas pasakoja apie juodaodį menininką ir sakoma, kad yra paremtas tikrais įvykiais (Vallelongos sūnus buvo vienas scenarijaus bendraautorių, bet Dono Shirley šeima viską neigia), tai greičiau saldi kalėdinė pasaka. Deja, rasizmas – vis dar iš tų temų, skatinančių kino kūrėjus saldžiai paspekuliuoti, nors jau gyvename XXI amžiuje, o JAV valdo žmogus, neslepiantis savo tikėjimo baltaodžių pranašumu.
Jūsų – Jonas Ūbis
