Kartais tenka palaukti – poliklinikoje, kino teatre, įstaigoje, stotyje. Vis dažniau būnu vienintelis iš laukiančiųjų nežiūrintis į telefono ekraną. Galiu stebėti žmones, bet su telefonais rankose visi jie atrodo vienodi. Anksčiau buvo įdomu stebėti žvilgsnius, kuriais palydimi pro šalį einantys žmonės, žiūrėti, kaip laukiantieji kalbasi ar kuičiasi rankinėse, pamatyti, kokią knygą skaito. Dabar rankose visi laiko žaisliukus, nukreipiančius dėmesį nuo gyvenimo.
Gerardo Johnstone’o filmo „Megan“ (TV3, šįvakar, 9 d., 23.30) herojė Džema (Allison Williams) projektuoja šiuolaikiškus žaislus, tiksliau, lėlę androidą. Bet tai pasakojimas ne apie okultinių praktikų žaislą, kurį išnaudoja siaubo filmų kūrėjai. „Megan“ taip pat žada siaubą, tačiau jis susijęs su maištaujančiu dirbtiniu intelektu ir kitais motyvais, peršamais populiariosios kultūros. Žmonės nebemoka stebėti – jiems reikia atrakcijų. Džemos lėlė jų pateiks ne vieną, juolab kad pateks į Džemos dukterėčios rankas. Šios tėvai žuvo per eismo įvykį, ir lėlė taps našlaitės mokytoja, patikėtine, terapeute. Bėda tam, kas kreivai pažvelgs į mergaitę ar suabejos dirbtinėje galvoje gimusiu fizinės ir emocinės apsaugos planu. „Megan“ yra tai, ko reikia penktadienio naktį, – juokingas ir keliantis siaubą reginys.
Filme „Pinigų monstras“ (BTV, 11 d. 21.30) aktorė ir režisierė Jodie Foster taikiniu pasirinko plačius visuomenės sluoksnius kvailinančią televiziją ir tuo pačiu užsiimančius Volstrito finansininkus. Pagrindinis personažas Li Geitsas (George Clooney) yra televizijos žvaigždė – biržai skirto televizijos šou „Pinigų monstras“ vedėjas. Laidoje jis gali be perstojo plepėti, šokti kartu su šokėjomis, svaidytis juokingomis replikomis ir nurodyti žiūrovams, kokių akcijų įsigyti. Li negali susisiekti su finansininku Voltu (Dominic West). Jo akcininkai staiga tapo beturčiai, nes esą „užlūžo“ kompiuteris ir dingo aštuoni šimtai milijonų. Tačiau Li nespės išdėstyti šios versijos – tiesioginiame eteryje jis taps viską praradusio Kailo (Jack O’Connell) įkaitu.
Kailas – tradicinis, kompleksų slegiamas amerikiečių filmų tiesos ieškotojas. Gal todėl policijos pakviestas derybininkas neabejoja savo sėkme. Tačiau televizija daro stebuklus, todėl Kailas trumpam taps gatvėse ir baruose prie televizorių susirinkusios minios didvyriu. Foster neturi iliuzijų, kad kažkam svarbūs Kailo žodžiai apie tai, kaip sunku išgyventi paprastam žmogui. Tie, kurie dar prieš akimirką juo žavėjosi, išjungs televizorių iškart, kai pasibaigs laida, ir grįš prie nutraukto žaidimo.
Adamo Cooperio trilerio „Miegantys šunys“ (LNK, šįvakar, 9 d., 21 val.) veikėjui, buvusiam žmogžudysčių skyriaus tyrėjui Rojui (Russell Crowe), skirtas eksperimentinis Alzheimerio ligos gydymo kursas. Jis prarado atmintį ir nieko neprisimena. Bet teisininkė prašo susitikti su mirties bausme nuteistu Aizeku, kurio bylą Rojus tyrė prieš dešimt metų. Nuteistasis įtikina Rojų, kad yra nekaltas, ir prašo rasti žudiką. Iki mirties bausmės vykdymo laiko likę nedaug.
Neskubėkite piktintis siužetu. Visas neonoir žavesys – kad iškart atpažįstame žanro kaukes: štai puolęs policininkas, paslaptingų prisiminimų ir paslapčių kankinamas jo kolega, štai lemtingoji moteris, štai nepadorus intelektualas. Štai netikėtai į paviršių iškylanti tiesa apie nusikaltimą. Žinoma, kažkada nauji atrodę siužeto posūkiai dabar nykiai banalūs, tačiau „Miegantys šunys“ – filmas tiems, kurie jau žino, kad tyrėjas turi kuo nors sirgti ar vaikystėje būti patyręs seksualinę traumą. Bet juk kartais geriau neprisiminti nieko, nei prisiminti viską. To jums nepasakys nė viena iš pseudoterapinių knygų, kurių reklamas kasdien siunčia interneto knygynai.
Kanadietės Monios Chokri filmo „Meilės prigimtis“ (LRT Plius, 15 d. 21.03) herojė Sofi cituoja Platoną ir Arthurą Schopenhauerį. Universitete ji dėsto kursą, skirtą meilės ir geismo filosofijai. Regis, Sofi tiki, kad filosofų apmąstymai gali tapti gyvenimo instrukcija, bet savo vyrą ji greičiau pakenčia nei myli. Sofi draugės svajoja apie nuotykius, primenančius Davido Herberto Lawrence’o romaną „Ledi Čaterli meilužis“. Tiksliau, apie ryšį su kažkuo, esančiu žemiau ir socialiniu, ir intelektiniu požiūriu. Todėl draugės pavydės Sofi, kai ji sutiks Silveną. Šis remontuoja jos namą, mėgsta alų ir domisi sąmokslo teorijomis. Silveno mama tiki NSO, sesuo manikiūrininkė žada sutvarkyti Sofi nagus, bet šeima draugiška ir miela. „Meilės prigimtis“ – ne melodrama apie klasikinį mezaljansą (ar kas dar prisimena šitą žodį?), o gana saviironiška satyra apie šiuolaikinę visuomenę. Tai keistas filmas – režisierė rodo ne tik satyriškas scenas, bet ir beprotiškos aistros istoriją.
Airių Jasono Byrne’o ir Kevino Treacy filmas „Pamišę dėl meilės“ (LRT Plius, 10 d. 21 val.) pasakoja Kleitono (John Connors) istoriją. Vaikinas prastai jaučiasi ir nusprendžia savanoriškai gultis į psichiatrijos kliniką. Ten jis užmezga santykius su kita klinikos paciente Ana (Jade Jordan). Bet pacientams draudžiama turėti meilės ryšių. Filmo kūrėjai, atsisakę tradicinio socialinio realizmo, labiau linkę į absurdą. Tikėdami, kad filmo herojai yra šis tas daugiau nei tik jų problemos, jie tyrinėja geismo, artumo temas. LRT Plius programoje filmas pristatomas su prierašu „Pasaulinei psichikos sveikatos dienai“. Toks gražus terapinės kultūros laikų gestas.
Lietuviškoje realybėje gražūs gestai reti. Neseniai supratau, kad Lietuvoje nebegalioja Hipokrato priesaika. Bent jau ši jos eilutė: „Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.“ Toks per amžius buvo inteligento etosas – padėti visiems, taip pat ir tik rusiškai kalbantiems berniukams. Bet pas mus galima priesaikos nepaisyti, prisidengus abejotinu patriotizmu ar tiesiog neapykanta nelaimės ištiktam vaikui. Daktaras Mengelė ramiai guli kape ir šypsosi.
Jūsų – Jonas Ūbis
