Vytauto V. Landsbergio „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre
Apie tokius tradicinius spektaklių žanrus kaip komedija, tragedija ir drama jau seniai nebekalba nei teatro kūrėjai, nei kritikai – postmodernizmas smelkiasi ir į tokias smulkmenas. Prie spektaklių pavadinimų galima išvysti kokius tik nori jų kūrėjų sugalvotus apibūdinimus. Savo naują spektaklį „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre Vytautas V. Landsbergis pavadino „trumpo metražo sapnais“. Skamba intriguojančiai? Nebūtinai, jeigu iš sapnų atimamas spalvingumas bei kaita ir tiesiog neleidžiama suprasti, kas ir kodėl vyksta.
Pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi
Sausio 29, 30 d. teatro „Lėlė“ Didžioji salė trumpam taps sumažintu Vilniaus socialinio, kultūrinio ir politinio landšafto modeliu; bus prisimintos pastarojo dešimtmečio istorijos, susijusios su viena plačiai žinoma figūra, tikrų faktų ir anekdotinių mistifikacijų fone atgims miesto įvaizdžiai ir simboliai, o visa tai tarsi filme čia pat scenoje ims demonstruoti viename garaže suverstos senos detalės. Su šiuo juodai humoristiniu objektų, muzikos, vokalinių eksperimentų ir videoprojekcijų spektakliu „Lėlės“ scenoje pirmąkart pasirodo režisierius Agnius Jankevičius, pasikvietęs dirbti scenografę ir kostiumų dailininkę Laurą Luišaitytę bei videoprojekcijų autorių Joną Tertelį. Spektaklyje „Maršrutas“ vaidina ir gausi aktorių komanda: Karolis Algimantas Butvidas, Indrė Liutkevičiūtė, Jurgis Marčėnas, Dainius Tarutis, Birutė Belada Tauterytė, Deivis Sarapinas. Su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi kalbamės apie spektaklį, jo kūrimo procesą, darbą „Lėlės“ teatre ir Vilnių.
Teatro vaikams ir jaunimui festivalis „Kitoks“ baigėsi
Kažin ar teatro festivaliai vaikams ir jaunimui galėtų turėti ištikimą publiką – nors žiūrovų niekad netrūksta, jie būna vis kiti. Matyt, kaip tik dėl to šiame renginyje ir nesijaučia to festivalinio kvapo. Na taip, užplūsta savaitei „Menų spaustuvę“ vaikai, bet kasdien (tad ką jau kalbėti apie kasmet?) vis kiti ir vis kitokie. Tai agresyviais būriais, atkeliavę su klase, tai pavieniai, dažniausiai lydimi kurio nors vieno iš tėvelių. Grupuojami šie išskirtinio nepastovumo žiūrovai labai paprastai, pagal metus, tačiau dažniausiai vis vien dalis jų per spektaklį nusivylimo kupinais balsais zyzia, kad jiems jau arba dar „neįdomu“. Iš tiesų, rodyti spektaklį vaikams – didžiulė atsakomybė, ir ne vien dėl to, kad šitaip ugdomas arba gadinamas jų skonis, kultūros ir pasaulio supratimas, bet ir dėl paprasčiausių buitinių priežasčių: juk kaip sudėtinga jiems čia atvykti, nusirengti ir apsirengti, būti tarp kitų vaikų ir taip toliau. Po viso šito tėvų, mokytojų ir vaikų vargo atrodo, kad scenoje tiesiog privalo įvykti kažkas, kas būtų bent kiek viso to bruzdesio verta.
Vilniaus teatro „Lėlė“ paroda „Šešėlių teatras“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
Premjera Lietuvos rusų dramos teatre
Žengti į moters pasaulį ir išlaisvinti sielą nuo emocinės naštos. Tokiam ritualui kvies režisierė Olga Lapina. Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė ruošiasi muzikinio spektaklio „Rusiškas sąsiuvinis“ premjerai sausio 30 ir 31 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT). Režisierė ėmėsi nelengvos užduoties – dramos scenoje atgaivinti iškilaus rusų kompozitoriaus ir folkloristo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinį ciklą. Šis kūrinys autoriui pelnė garsiąją Michailo Glinkos premiją ir tarptautinį pripažinimą.
Oskaro Koršunovo akiratyje vėl oberiutai
Sausio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“. Spektaklio režisierius ir scenografas Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidina Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Greta Petrovskytė, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros III kurso studentai. Oskaras Koršunovas maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį.






Premjera
Keistuolių teatras pristatė dar vieną šio 27-ojo sezono premjerą suaugusiems, apie kurią paklausti Keistuolių teatro aktoriai, kaip susitarę ištaria: „tokios Keistuolių teatre dar tikrai nebuvo“. Tai pagal Vytauto V. Landsbergio šeštąją poezijos knygą pastatytas spektaklis „Persikūnijimai“.
Gintaro Varno „Biografija: vaidinimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Gruodžio pabaigoje sėdau į autobusą ir važiavau į Kauną klausydama, kaip „BBC world“ radijo stotis vis kartojo tą pačią informaciją apie programišių įsilaužimą į „Sony“ kompiuterius bei mirties bausmių sugrąžinimą Pakistane. Tada per lietų bėgau Laisvės alėja ir gerokai sušlapusi atėjau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Pasikabinau paltą be numerėlio, nes planavau po spektaklio vėl bėgti į stotelę, kad spėčiau į paskutinį autobusą namo. Atėjau į salę, susiradau savo eilę, išsirinkau, kurioje iš dviejų man skirtų vietų sėdėsiu (kvietimas dviem, bet antra(-as) taip ir neatsirado), įsitaisiau, tyliai iškentėjau už nugaros sėdinčio vyruko kelių dunksėjimą į mano kėdės atlošą. Apžiūrėjau kitus žiūrovus (nors žiūrovais dauguma dar tik taps: tuo metu jie buvo kalbėtojai ir klausytojai). Programėlėje perskaičiau, kad scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, videomenininkas Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas. Tamsa. Spektaklis prasidėjo.






