7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Aušra Kaminskaitė

Neintriguojanti nežinomybė

Vytauto V. Landsbergio „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre

Apie tokius tradicinius spektaklių žanrus kaip komedija, tragedija ir drama jau seniai nebekalba nei teatro kūrėjai, nei kritikai – postmodernizmas smelkiasi ir į tokias smulkmenas. Prie spektaklių pavadinimų galima išvysti kokius tik nori jų kūrėjų sugalvotus apibūdinimus. Savo naują spektaklį „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre Vytautas V. Landsbergis pavadino „trumpo metražo sapnais“. Skamba intriguojančiai? Nebūtinai, jeigu iš sapnų atimamas spalvingumas bei kaita ir tiesiog neleidžiama suprasti, kas ir kodėl vyksta.

 
Apie ką yra „Persikūnijimai“? Kaip dainavo Romeo „Meilėje ir mirtyje Veronoje“, „to nežino nieks, kas žino – tas tylės“. Ir Vytautas V. Landsbergis, ir Keistuolių teatro viešųjų ryšių atstovai turėjo galimybę tai atskleisti interviu, pranešimuose spaudai ar, savaime suprantama, pačiu spektakliu, tačiau atrodo, kad jiems patiems aišku tik tai, kokios priemonės naudojamos spektaklyje – čia iš tiesų yra viskas, kas pažadėta spaudoje. Labai sureikšminti garso takelis, įvairūs personažai (tik pasiginčyčiau dėl persikūnijimo į juos), ne visai suprantantys, kas vyksta scenoje, aktoriai, skirtingi laikai, besikeičiančios istorijos, naujas komandos narys... Tačiau nelabai kas daugiau. Paprastai pasižymintys šiltu, žmogišku, artimu santykiu su žiūrovais, šįkart „keistuoliai“ (tiksliau – „Atviro rato“ nariai Justas Tertelis, Judita Urnikytė ir Vytautas Leistrumas bei kviestinis aktorius Rokas Petrauskas) ne(su)kūrė nė to.

Justas Tertelis spektaklyje „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Agnė Pulokaitė

Apie balso nusavinimą

Pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi

Sausio 29, 30 d. teatro „Lėlė“ Didžioji salė trumpam taps sumažintu Vilniaus socialinio, kultūrinio ir politinio landšafto modeliu; bus prisimintos pastarojo dešimtmečio istorijos, susijusios su viena plačiai žinoma figūra, tikrų faktų ir anekdotinių mistifikacijų fone atgims miesto įvaizdžiai ir simboliai, o visa tai tarsi filme čia pat scenoje ims demonstruoti viename garaže suverstos senos detalės. Su šiuo juodai humoristiniu objektų, muzikos, vokalinių eksperimentų ir videoprojekcijų spektakliu „Lėlės“ scenoje pirmąkart pasirodo režisierius Agnius Jankevičius, pasikvietęs dirbti scenografę ir kostiumų dailininkę Laurą Luišaitytę bei videoprojekcijų autorių Joną Tertelį. Spektaklyje „Maršrutas“ vaidina ir gausi aktorių komanda: Karolis Algimantas Butvidas, Indrė Liutkevičiūtė, Jurgis Marčėnas, Dainius Tarutis, Birutė Belada Tauterytė, Deivis Sarapinas. Su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi kalbamės apie spektaklį, jo kūrimo procesą, darbą „Lėlės“ teatre ir Vilnių.

„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
Milda Brukštutė

Savaitė bruzdesio ir emocijų

Teatro vaikams ir jaunimui festivalis „Kitoks“ baigėsi

Kažin ar teatro festivaliai vaikams ir jaunimui galėtų turėti ištikimą publiką – nors žiūrovų niekad netrūksta, jie būna vis kiti. Matyt, kaip tik dėl to šiame renginyje ir nesijaučia to festivalinio kvapo. Na taip, užplūsta savaitei „Menų spaustuvę“ vaikai, bet kasdien (tad ką jau kalbėti apie kasmet?) vis kiti ir vis kitokie. Tai agresyviais būriais, atkeliavę su klase, tai pavieniai, dažniausiai lydimi kurio nors vieno iš tėvelių. Grupuojami šie išskirtinio nepastovumo žiūrovai labai paprastai, pagal metus, tačiau dažniausiai vis vien dalis jų per spektaklį nusivylimo kupinais balsais zyzia, kad jiems jau arba dar „neįdomu“. Iš tiesų, rodyti spektaklį vaikams – didžiulė atsakomybė, ir ne vien dėl to, kad šitaip ugdomas arba gadinamas jų skonis, kultūros ir pasaulio supratimas, bet ir dėl paprasčiausių buitinių priežasčių: juk kaip sudėtinga jiems čia atvykti, nusirengti ir apsirengti, būti tarp kitų vaikų ir taip toliau. Po viso šito tėvų, mokytojų ir vaikų vargo atrodo, kad scenoje tiesiog privalo įvykti kažkas, kas būtų bent kiek viso to bruzdesio verta.

„Mažasis kritikas“. D. Matvejevo nuotr.
„Mažasis kritikas“. D. Matvejevo nuotr.
„Sugautas šešėlis“. D. Matvejevo nuotr.
„Sugautas šešėlis“. D. Matvejevo nuotr.
„Marmaladas“. D. Matvejevo nuotr.
„Marmaladas“. D. Matvejevo nuotr.
„Mergaitė su degtukais“. D. Matvejevo nuotr.
„Mergaitė su degtukais“. D. Matvejevo nuotr.
„Maži stebuklai“. D. Matvejevo nuotr.
„Maži stebuklai“. D. Matvejevo nuotr.
„Šiltnamio istorijos“ D. Matvejevo nuotr.
„Šiltnamio istorijos“ D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus teatro „Lėlė“

Šešėlių teatro stebuklas

 Vilniaus teatro „Lėlė“ paroda „Šešėlių teatras“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

 

 
Sausio 21 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta Vilniaus teatro „Lėlė“ paroda „Šešėlių teatras“, kuri lankytojų lauks iki pat pavasario pradžios – kovo 5 d. Parodoje bus galima  susipažinti su šešėlių teatro unikalumą ir specifiką atskleidžiančiais eksponatais iš „Lėlės“ teatro spektaklių. O kad paroda būtų ne tik akims paganyti, bet ir fantazijai išlaisvinti bei rankom pamiklinti, ją lydės ir kūrybinės šešėlių teatro dirbtuvės vaikams ir suaugusiems, kurias ves LTMKM darbuotojai. Pasak parodos rengėjo „Lėlės“ režisieriaus ir dailininko Rimo Driežio, „šiandien pamažu vyksta šešėlių teatro atgimimas, todėl norėtųsi, kad susidomėjimas juo ir toliau augtų“.
 
Šešėlio įvaizdis žmonijos istorijoje apskritai labai ryškus – tai ir dvasių pasaulio simbolis, ir mūsų „tamsusis“ antrininkas, jau nekalbant apie Platono „olos alegoriją“, kur šešėliai ant olos – viso labo tikrovės raibuliai, iliuzija. Iliuzijos kūrimu grįstas ir šešėlių menas, kurio istorija taip pat siekia žilą senovę – rytuose, iš kur, manoma, jis ir atkeliavo į Europą, šešėlių menas buvo žinomas jau Konfucijaus laikais (taigi VI-V a. prieš mūsų erą). Nuo XI a. šešėlių vaidinimai labai išpopuliarėjo Indonezijoje ir Indijoje, o vėliau persikėlė į Persiją, Arabiją, Turkiją. O štai Europoje ši teatro rūšis skaičiuoja tik trečią amžių – 1767 m. misionierių ji buvo atvežta į Prancūziją.

LRDT inf.

Muzikinis spektaklis apie moters pasaulį

 Premjera Lietuvos rusų dramos teatre

 Žengti į moters pasaulį ir išlaisvinti sielą nuo emocinės naštos. Tokiam ritualui kvies režisierė Olga Lapina. Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė ruošiasi muzikinio spektaklio „Rusiškas sąsiuvinis“ premjerai sausio 30 ir 31 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT). Režisierė ėmėsi nelengvos užduoties – dramos scenoje atgaivinti iškilaus rusų kompozitoriaus ir folkloristo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinį ciklą. Šis kūrinys autoriui pelnė garsiąją Michailo Glinkos premiją ir tarptautinį pripažinimą. 

 

„Rusiškas sąsiuvinis“ režisierė O. Lapina ir aktorės
„Rusiškas sąsiuvinis“ režisierė O. Lapina ir aktorės
Daiva Šabasevičienė

Aukštoji paradoksų ir humoro matematika

Oskaro Koršunovo akiratyje vėl oberiutai

Sausio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“. Spektaklio režisierius ir scenografas Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidina Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Greta Petrovskytė, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros III kurso studentai. Oskaras Koršunovas maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį.

Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Keistuolių teatro inf.

Devyni trumpo metražo „Persikūnijimai“

 Premjera

 Keistuolių teatras pristatė dar vieną šio 27-ojo sezono premjerą suaugusiems, apie kurią paklausti Keistuolių teatro aktoriai, kaip susitarę ištaria: „tokios Keistuolių teatre dar tikrai nebuvo“. Tai pagal Vytauto V. Landsbergio šeštąją poezijos knygą pastatytas spektaklis „Persikūnijimai“.

 
Šis spektaklis kviečia žiūrovus tarsi į savotišką trumpametražių vaizduotės filmų seansą, lyg į savotišką sapnų mozaiką, kur žaidžiama su atmintimi, persikūnijant į įvairius personažus, keliaujant per atpažįstamus gyvenimus, siužetus, laikmečius, vietoves ir situacijas. Kiekviena istorija, kurią sapnuoja spektaklio kūrėjai, yra bendra mums visiems, tačiau galbūt ne visiems atpažįstama, kaip ne iš karto pažįstamas kitas žmogus ar žmogus pats sau. Spektaklyje labai svarbų vaidmenį vaidina audio garso takelis, kuris aktorių pagalba, kuriamas čia ir dabar spektaklio metu. 
 

Kora Ročkienė

Budraitis vaidina Beckettą rusiškai

 

Praėjusį gruodį Maskvoje vyko teatro festivalis NET-2014, simboliškai uždaręs Rusijos sostinės festivalių metus. Vienas svarbių NET-2014 įvykių – Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ ir Juozas Budraitis. Pateikiame dienraštyje „Novaja gazeta“ (2014 m. gruodžio 6 d.) išspausdintus teatro kritikės Jelenos Djakovos įspūdžius.
 
Senas apsileidęs ponas sunešiotais batais, vilkintis siaubingu (regis, „buvusiu kašmyriniu“, kaip sakydavo 3-iojo dešimtmečio vargetos apie savo draiskalus) paltu prieš spektaklį knarkia parteryje. Ir kas jį įleido į „Stanislavskio fabriko“ pastatą, į išblizgintą tarsi laineris Ženovačo teatrą? Iš kokio dešimtmečio jis atklydo?
 
Sapne jis urzgia ir aimanuoja. Gyvenimo rezultatas – vien mykimas, kriokimas, maurojimas. Žodžiai buvo kažkada anksčiau. Bet įsižiūri į tvarkos griovėją... na, žinoma, spektaklis jau prasidėjo. Juozas Budraitis vaidina visiškai pasinėręs į „Paskutinę Krepo juostą“.

„Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
„Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Jono Vaitkaus kūrybos vakaras

 

Šį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras mini savo 75-metį. Ta proga, be numatomų premjerų, bus pristatytas renginių ciklas, kurio metu vyks diskusijos su svarbiausiais šiame teatre spektaklius kuriančiais režisieriais.
Sausio 15 d. 18 val. Mažojoje salėje įvyks pirmasis ciklo renginys – vakaras, skirtas režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybai. Jame dalyvaus pats režisierius ir visų kartų jo mokiniai – režisieriai Oskaras Koršunovas, Agnius Jankevičius, Tadas Montrimas, aktoriai Arūnas Sakalauskas, Dalia Michelevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Rasa Samuolytė, Petras Kuneika ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros I kurso studentai. Renginio moderatorė – Daiva Šabasevičienė. Renginys nemokamas.
Teatro fojė (prie Didžiosios salės) veikianti paroda pristatys Jono Vaitkaus kūrybą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Jonas Vaitkus ir jo dešimtukas. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jonas Vaitkus ir jo dešimtukas. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jono Vaitkaus mokiniai. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jono Vaitkaus mokiniai. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jonas Vaitkus repetuojant „Visuomenėe priešą“. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jonas Vaitkus repetuojant „Visuomenėe priešą“. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Lauksminė Kuosaitė

Kaip aš vaidinau spektaklio žiūrovą

Gintaro Varno „Biografija: vaidinimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Gruodžio pabaigoje sėdau į autobusą ir važiavau į Kauną klausydama, kaip „BBC world“ radijo stotis vis kartojo tą pačią informaciją apie programišių įsilaužimą į „Sony“ kompiuterius bei mirties bausmių sugrąžinimą Pakistane. Tada per lietų bėgau Laisvės alėja ir gerokai sušlapusi atėjau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Pasikabinau paltą be numerėlio, nes planavau po spektaklio vėl bėgti į stotelę, kad spėčiau į paskutinį autobusą namo. Atėjau į salę, susiradau savo eilę, išsirinkau, kurioje iš dviejų man skirtų vietų sėdėsiu (kvietimas dviem, bet antra(-as) taip ir neatsirado), įsitaisiau, tyliai iškentėjau už nugaros sėdinčio vyruko kelių dunksėjimą į mano kėdės atlošą. Apžiūrėjau kitus žiūrovus (nors žiūrovais dauguma dar tik taps: tuo metu jie buvo kalbėtojai ir klausytojai). Programėlėje perskaičiau, kad scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, videomenininkas Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas. Tamsa. Spektaklis prasidėjo.

Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Biografija: vaidinimas“. D. Stankevičiaus nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas