Lietuviškas arbatvakaris pagal Gražinos Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“
2015 m. sausio 6 ir 7 d. Lietuvos žiūrovams bus pristatyta šiuolaikinio anglų dramaturgo Nick‘o Payne‘o pjesė „Spiečius“, kuri pirmą kartą buvo pastatyta 2012 m. Londono „Duke of York“ teatre. Pjesę jau įvertino Ispanijos, Olandijos, Australijos, Lenkijos žiūrovai. Pirmieji spektakliai bus parodyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Teatras
Kalendoriniams teatro metams baigiantis
„Kaip gaila žmonių!“ – vis kartoja dievo Indros duktė, klajodama po žemiškąjį pasaulį Augusto Strindbergo pjesėje „Sapnas“. Rodos, visai nemaža Lietuvos teatro dalis, šalia paplitusių socialinių, o kartais tiesiog pramoginių pastatymų, šiais metais klaidžiojo Indros duktės keliais ir, persismelkusi sapniška nuotaika, kalbėjo apie itin skausmingus, trapius ir asmeniškus vidinius žmogaus išgyvenimus. Į paviršių iškeldami besiblaškančius pasąmonės vingius, įvairių kartų teatro režisieriai gerokai mažiau nei įprasta skyrė dėmesio vienam iš pagrindinių scenos meno variklių – veiksmui. Šie kūriniai glaudžiai siejosi su tikėjimo, vienatvės temomis ir neįveikiamą, iš vidaus griaužiantį skausmą paryškinančia stilistine monotonija, sukeliančia pojūtį, kad viskas, ką matome scenoje, sukasi ratu, o spektakliui pasibaigus suksis ir toliau. Šį kartą norėtųsi pabėgti nuo triukšmo, pamiršti šiaip jau dažniausiai džiuginančią įvairovę ir atkreipti dėmesį vien tik į šiuos kūrinius, susitelkusius į vidines žmogaus transformacijas bei emocijas, nors kartais ir paskatintas išorinių veiksnių.
Trys „Atviros erdvės“ spektakliai „Menų spaustuvėje“
Nėra žmogaus, nėra problemos. O kol žmogus jaunas ir nori kurti, problemos neišvengiamos. Vienos problemos skatina kūrybą, kitos – trukdo įsimintiniems kūriniams atsirasti. Jauniems kūrėjams skirta „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, platforma, suteikianti jauniems menininkams galimybę kalbėti apie jiems aktualias problemas, taip pat neretai turi savų problemų. Bene labiausiai pastaruosius porą metų erzino noras spektaklių statymui kviesti ne tikrai jaunus, debiutuojančius ar nežinomus kūrėjus su naujomis, neišbandytomis idėjomis, bet jau žinomus (kad ir jaunus) menininkus, galinčius sukurti komerciškai sėkmingą (tad tikrai ne eksperimentinį) darbą. Visos trys šiųmetės „Atviros erdvės“ premjeros parodė, kad, bent šiemet, programa grįžo prie debiutuojančių, nors nebūtinai jauniausios kartos, menininkų ir eksperimentų palaikymo.
Teatrų festivalis Alytuje „Tegyvuoja komedija!“
Apie festivalio sumanymą ir specifiką rašiau pernykštėje „Lietuvos scenoje“ (Nr. 4). Buvau maloniai nustebinta, kad organizatoriai pakvietė ir šįmet. Prisipažinsiu, važiuoju čia ne tik pažiūrėti nematytų mūsų teatrų spektaklių, bet ir pamatyti, kaip tie spektakliai atrodo ne savose scenose, kaip juos vertina kiti žiūrovai, apskritai – kas yra komedija ir kodėl šis žanras, šiandien gerokai pasikeitęs, vis dar reikalingas, o gal kaip tik jo laikas praėjo? Gal mes, kitaip nei lenkai, atsisveikinome su mūsų baimėmis ir nebeturime jokių silpnybių, kad ne tik iš jų pasijuoktume, bet ir ieškotume jų priežasčių?
Šis ruduo Vilniaus Teatrui „Meno Fortas“ buvo išskirtinis intensyviomis gastrolėmis kaimyninėse šalyse.
Jono Jurašo režisuota „Barbora“ Vilniuje
Jau vien tai, kad Jonas Jurašas antrą kartą Kaune ėmėsi savo, kaip lietuvių teatro režisieriaus, biografijai lemtingos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“, atrodo, yra savaime svarbu ir itin iškalbinga. 1972 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta „Barbora Radvilaitė“ daugybę metų buvo paskutinis režisieriaus darbas šiame teatre. Dažniausiai tokie kūrėjų sugrįžimai prie jų pačių seniai įgyvendintos medžiagos būna gana palankūs įvairioms su ankstesne jų kūrybos refleksija, o gal ir biografiniais faktais susijusioms interpretacijoms bei menininko, meno prigimties plačiąja prasme analizėms. Jurašas nėra išimtis. Planas ne dar kartą pastatyti Grušo dramą, o kalbėti apie sergančią aktorę, svajojančią dar kartą suvaidinti Barborą, bylote bylojo apie režisieriaus pasiryžimą nerti į metateatro gelmes. Tačiau iš karto derėtų pasakyti, kad tai neįvyko. Teatras neprabilo apie teatrą. Veikiausiai todėl, kad neprabilo jis ir apie legendinę Rūtos Staliliūnaitės Barborą ar pačią aktorę.
Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos scenografijos specialybės studentų darbai ekspozicijų salėse „Titanikas“
2014-uosius paskelbus Teatrų metais, buvo siekiama paskatinti teatrus pastatyti daugiau spektaklių ir parodyti nors po vieną žiūrovams nemokamai. Sutapimas lėmė, kad Vilniaus dailės akademijoje profesionalius scenografus rengianti katedra šiemet paminėjo 85-metį ir, tarytum atsiliepdama į raginimą, spalio mėnesį ekspozicijų salėje „Titanikas“ žiūrovus pakvietė į katedros studentų, teatro dailę studijuojančių svečių iš Prahos muzikos akademijos ir Poznanės menų universiteto darbų parodą. Ekspozicija ne tik parodė scenografijos nueito kelio pokyčius, pademonstravo aukštą meninį kūrinių lygį, bet sykiu blykstelėjo teatro dailei būdinga veiksmo laukimo nuojauta ir patraukliai pateikta medžiaga. Paroda ir eksponavimo ekspresija, netikėtumu, ir kūrinių įvairove labiau panėšėjo į gyvą spektaklį nei į statišką paveikslų ir trimačių objektų ekspoziciją.



