7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Julija Vilkišiūtė-Pukėnienė

Vilnietiškas pasibuvimas

Lietuviškas arbatvakaris pagal Gražinos Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“

Keičiasi laikai, bet susibūrimų žmonės kaip ilgėjosi, taip ir ilgisi. Nors šiuo metu jų tradicija Lietuvoje ir blėsta, įvairių pavienių atvejų vis dar būna. Susibūrimų tradiciją mėgina išlaikyti Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus darbuotojai, rengdami vis naujus, paremtus vis kita medžiaga lietuviškus arbatvakarius. Jų poreikį geriausiai įrodo didelis įvairaus amžiaus žiūrovų lankomumas ir pasilikusiųjų tokių vakarų aptarimuose gausa.
 
Paties naujausio Eglės Tulevičiūtės rengto ir režisuoto arbatvakario „Senojo Vilniaus ikonos“ premjera įvyko gruodžio 20 dieną. Remiantis Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, čia pasakojama apie XX a. pradžios Vilnių ir vilniečius. Šiame pasakojime nėra vientisos istorijos ir svarbūs čia ne istoriniai faktai, o nuotaikos, spalvos, kvapai, emocijos. Įvairiausi prisiminimai apie vilniečių svajones, madas, pomėgius ar nusivylimus, nelaimes pasakojami labai žmogiškai, tokius žodžius kaip „tikrai tikrai“ laikant pačiu didžiausiu, nenuginčijamu įrodymu.

Arbatvakaris „Senojo Vilniaus ikonos“
Arbatvakaris „Senojo Vilniaus ikonos“
Eglė Tulevičiūtė arbatvakaryje „Senojo Vilniaus ikonos“
Eglė Tulevičiūtė arbatvakaryje „Senojo Vilniaus ikonos“
Eglė Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis arbatvakaryje „Senojo Vilniaus ikonos“
Eglė Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis arbatvakaryje „Senojo Vilniaus ikonos“
Arbatvakario „Senojo Vilniaus ikonos“ dalyviai
Arbatvakario „Senojo Vilniaus ikonos“ dalyviai
Rengėjų inf.

Spektaklio „Spiečius“ premjera Vilniuje

 

 2015 m. sausio 6 ir 7 d. Lietuvos žiūrovams bus pristatyta šiuolaikinio anglų dramaturgo Nick‘o Payne‘o pjesė „Spiečius“, kuri pirmą kartą buvo pastatyta 2012 m. Londono „Duke of York“ teatre. Pjesę jau įvertino Ispanijos, Olandijos, Australijos, Lenkijos žiūrovai. Pirmieji spektakliai bus parodyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

 
Šiuo metu pjesė yra repetuojama ir Niujorko Brodvėjaus teatre. Čia pagrindinius vaidmenis kurs Holivudo aktorius Jake‘as Gyllenhaalas (vaidinęs filmuose „Donis Darko“, „Kuprotas kalnas“, „Išeities kodas“) bei britų aktorė, dukart prestižinio teatro apdovanojimo „Oliver“ nugalėtoja Ruth Wilson. Spektaklio premjera Brodvėjuje numatyta sausio 13 dieną.
 

L. Vansevičienės nuotr.
L. Vansevičienės nuotr.

Kas įsiminė 2014 metais

Teatras

2014-ieji paskelbti Teatrų metais, tad itin smalsu buvo išgirsti, ką jiems besibaigiant ryškiausiai prisimena, kuo džiaugiasi, ką pastebi teatrologai ir teatro kritikai.
 

„The Fountainhead“. D. Matvejevo nuotr.
„The Fountainhead“. D. Matvejevo nuotr.
„Karalius Lyras“. D. Matvejevo nuotr.
„Karalius Lyras“. D. Matvejevo nuotr.
„Remote Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Remote Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Apsėstųjų sapnai

Kalendoriniams teatro metams baigiantis

„Kaip gaila žmonių!“ – vis kartoja dievo Indros duktė, klajodama po žemiškąjį pasaulį Augusto Strindbergo pjesėje „Sapnas“. Rodos, visai nemaža Lietuvos teatro dalis, šalia paplitusių socialinių, o kartais tiesiog pramoginių pastatymų, šiais metais klaidžiojo Indros duktės keliais ir, persismelkusi sapniška nuotaika, kalbėjo apie itin skausmingus, trapius ir asmeniškus vidinius žmogaus išgyvenimus. Į paviršių iškeldami besiblaškančius pasąmonės vingius, įvairių kartų teatro režisieriai gerokai mažiau nei įprasta skyrė dėmesio vienam iš pagrindinių scenos meno variklių – veiksmui. Šie kūriniai glaudžiai siejosi su tikėjimo, vienatvės temomis ir neįveikiamą, iš vidaus griaužiantį skausmą paryškinančia stilistine monotonija, sukeliančia pojūtį, kad viskas, ką matome scenoje, sukasi ratu, o spektakliui pasibaigus suksis ir toliau. Šį kartą norėtųsi pabėgti nuo triukšmo, pamiršti šiaip jau dažniausiai džiuginančią įvairovę ir atkreipti dėmesį vien tik į šiuos kūrinius, susitelkusius į vidines žmogaus transformacijas bei emocijas, nors kartais ir paskatintas išorinių veiksnių.

„Smėlio žmogus“ D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“ D. Matvejevo nuotr.
„Jobo knyga“ D. Matvejevo nuotr.
„Jobo knyga“ D. Matvejevo nuotr.
„Sapnas“ D. Matvejevo nuotr.
„Sapnas“ D. Matvejevo nuotr.
„Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
„Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Kristina Steiblytė

Turi problemų?

Trys „Atviros erdvės“ spektakliai „Menų spaustuvėje“

Nėra žmogaus, nėra problemos. O kol žmogus jaunas ir nori kurti, problemos neišvengiamos. Vienos problemos skatina kūrybą, kitos – trukdo įsimintiniems kūriniams atsirasti. Jauniems kūrėjams skirta „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, platforma, suteikianti jauniems menininkams galimybę kalbėti apie jiems aktualias problemas, taip pat neretai turi savų problemų. Bene labiausiai pastaruosius porą metų erzino noras spektaklių statymui kviesti ne tikrai jaunus, debiutuojančius ar nežinomus kūrėjus su naujomis, neišbandytomis idėjomis, bet jau žinomus (kad ir jaunus) menininkus, galinčius sukurti komerciškai sėkmingą (tad tikrai ne eksperimentinį) darbą. Visos trys šiųmetės „Atviros erdvės“ premjeros parodė, kad, bent šiemet, programa grįžo prie debiutuojančių, nors nebūtinai jauniausios kartos, menininkų ir eksperimentų palaikymo.

„Popular problems“. D. Matvejevo nuotr.
„Popular problems“. D. Matvejevo nuotr.
„Mergaitė su degtukais“. D. Matvejevo nuotr.
„Mergaitė su degtukais“. D. Matvejevo nuotr.
„YesMoonCan“. D. Matvejevo nuotr.
„YesMoonCan“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Vasinauskaitė

Iš ko ir apie ką juokiamės

Teatrų festivalis Alytuje „Tegyvuoja komedija!“

Lapkričio 22 d. Alytaus miesto teatre baigėsi trečiasis teatrų festivalis „Tegyvuoja komedija!“ Per daugiau nei dvi savaites buvo parodyta 15 spektaklių, tarp kurių – „Korniag“ teatro iš Baltarusijos šokio spektaklis „Latentiniai vyrai“ ir Balstogės Aleksandro Węgierko dramos teatro „Revizorius“ pagal Nikolajaus Gogolio komediją (rež. Jacek Labrzyk). Deja, lenkų spektaklio, kuris daugeliui paliko įspūdį, pamatyti nepavyko, tačiau kūrėjų žodžiai programėlėje intrigavo ir atrodė iškalbingi: „Tikrasis Gogolio komedijos herojus yra baimė. Praradimo baimė. „Svetimo“ baimė. Mes nuolat ieškome priešų ir puoselėjame savo baimes, kurių pagrindas yra mūsų pačių rūpesčiai ir silpnybės. Ko šiandien bijo lenkai? Kokį Revizorių sau jie sukurs šį kartą?“
 
 

Apie festivalio sumanymą ir specifiką rašiau pernykštėje „Lietuvos scenoje“ (Nr. 4). Buvau maloniai nustebinta, kad organizatoriai pakvietė ir šįmet. Prisipažinsiu, važiuoju čia ne tik pažiūrėti nematytų mūsų teatrų spektaklių, bet ir pamatyti, kaip tie spektakliai atrodo ne savose scenose, kaip juos vertina kiti žiūrovai, apskritai – kas yra komedija ir kodėl šis žanras, šiandien gerokai pasikeitęs, vis dar reikalingas, o gal kaip tik jo laikas praėjo? Gal mes, kitaip nei lenkai, atsisveikinome su mūsų baimėmis ir nebeturime jokių silpnybių, kad ne tik iš jų pasijuoktume, bet ir ieškotume jų priežasčių?

„Trys mylimos“. Z. Stankevičienės nuotr.
„Trys mylimos“. Z. Stankevičienės nuotr.
„Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
„Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
„Dzūkių vakaras“. Festivalio rengėjų nuotr.
„Dzūkių vakaras“. Festivalio rengėjų nuotr.
Be pavadinimo. Festivalio rengėjų nuotr.
Be pavadinimo. Festivalio rengėjų nuotr.
Meno Forto inf.

„Meno Fortas“ metus baigia Vilniuje

 

 Šis ruduo Vilniaus Teatrui „Meno Fortas“ buvo išskirtinis intensyviomis gastrolėmis kaimyninėse šalyse.

 

Naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Jobo Knyga“ pagal Senojo Testamento tekstą dar rugsėjo mėnesį sėkmingai atstovavo Lietuvą Baltarusijos mieste Breste vykusiame festivalyje „Belaja Veža“.  Aktorius Remigijus Vilkaitis už Jobo vaidmenį buvo pripažintas geriausiu festivalio aktoriumi, o pats spektaklis įvertintas festivalio „Grand Prix“.
 
Lenkijos miestą Lodz visame pasaulyje išgarsino kino mokykla, kurioje savo laiku mokėsi tokie kino režisieriai kaip Andrzej Wajda, Roman Polanski. Aukščiausios meninės kokybės filmų išugdyti žiūrovai turėjo išskirtinę galimybę pamatyti ir įvertinti abu pagal Dantes poemą E.Nekrošiaus sukurtus spektaklius – „Dieviškąją Komediją“ ir „Rojų“. Organizatorių teigimu dilogija tapo ryškiausiu „Naujosios Europos Klasikos“ festivalio akcentu.
 
Tradiciškai „Meno Fortas“ dalyvavo festivaliuose „Baltijskij Dom“ Sankt Peterburge ir „Stanislavskio Sezonas“ – Maskvoje. „Jobo Knygoje“ keliami žmogaus santykių su Dievu ir Šėtonu, sąžinės, atsakomybės klausimai, šiuo metu susiskaldžiusiai ir informacinės propagandos tebeskaldomai Rusijos visuomenei ir kultūrinei bendruomenei nuskambėjo ypatingai aktualiai ir skausmingai. Spektakliai buvo sutikti žiūrovų su šiltu dėmesiu ir giliu suvokimu, daugelį priversdami susimąstyti. 
 

„Rojus“ Lodzės scenoje
„Rojus“ Lodzės scenoje
Milda Brukštutė

Legendos simbolis

Jono Jurašo režisuota „Barbora“ Vilniuje

Jau vien tai, kad Jonas Jurašas antrą kartą Kaune ėmėsi savo, kaip lietuvių teatro režisieriaus, biografijai lemtingos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“, atrodo, yra savaime svarbu ir itin iškalbinga. 1972 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta „Barbora Radvilaitė“ daugybę metų buvo paskutinis režisieriaus darbas šiame teatre. Dažniausiai tokie kūrėjų sugrįžimai prie jų pačių seniai įgyvendintos medžiagos būna gana palankūs įvairioms su ankstesne jų kūrybos refleksija, o gal ir biografiniais faktais susijusioms interpretacijoms bei menininko, meno prigimties plačiąja prasme analizėms. Jurašas nėra išimtis. Planas ne dar kartą pastatyti Grušo dramą, o kalbėti apie sergančią aktorę, svajojančią dar kartą suvaidinti Barborą, bylote bylojo apie režisieriaus pasiryžimą nerti į metateatro gelmes. Tačiau iš karto derėtų pasakyti, kad tai neįvyko. Teatras neprabilo apie teatrą. Veikiausiai todėl, kad neprabilo jis ir apie legendinę Rūtos Staliliūnaitės Barborą ar pačią aktorę.

Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Mikulionytė spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Mikulionytė spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Egidijus Stancikas spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Egidijus Stancikas spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dalia Karatajienė

Paroda, prilygstanti spektakliui

Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos scenografijos specialybės studentų darbai ekspozicijų salėse „Titanikas“

2014-uosius paskelbus Teatrų metais, buvo siekiama paskatinti teatrus pastatyti daugiau spektaklių ir parodyti nors po vieną žiūrovams nemokamai. Sutapimas lėmė, kad Vilniaus dailės akademijoje profesionalius scenografus rengianti katedra šiemet paminėjo 85-metį ir, tarytum atsiliepdama į raginimą, spalio mėnesį ekspozicijų salėje „Titanikas“ žiūrovus pakvietė į katedros studentų, teatro dailę studijuojančių svečių iš Prahos muzikos akademijos ir Poznanės menų universiteto darbų parodą. Ekspozicija ne tik parodė scenografijos nueito kelio pokyčius, pademonstravo aukštą meninį kūrinių lygį, bet sykiu blykstelėjo teatro dailei būdinga veiksmo laukimo nuojauta ir patraukliai pateikta medžiaga. Paroda ir eksponavimo ekspresija, netikėtumu, ir kūrinių įvairove labiau panėšėjo į gyvą spektaklį nei į statišką paveikslų ir trimačių objektų ekspoziciją.

Daria Kompf, „Rašymo erdvė“, scenografijos dirbtuvės, Poznanės menų universitetas.
Daria Kompf, „Rašymo erdvė“, scenografijos dirbtuvės, Poznanės menų universitetas.
Maria-Magdalena Wawrzyńczyk, „Anapus durų“, magistro diplominis darbas, Poznanės menų universitetas.
Maria-Magdalena Wawrzyńczyk, „Anapus durų“, magistro diplominis darbas, Poznanės menų universitetas.
Tereza Bartůňková, „Arkliukas-Arklys nugalėtojas“, spektaklis pagal D. H. Lawrence’s novelę įgyvendintas „Dark Theatre“. 2014 m.
Tereza Bartůňková, „Arkliukas-Arklys nugalėtojas“, spektaklis pagal D. H. Lawrence’s novelę įgyvendintas „Dark Theatre“. 2014 m.
Barbora Šulniūtė, scenografijos eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.
Barbora Šulniūtė, scenografijos eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.
Barbora Šulniūtė, kostiumo eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.
Barbora Šulniūtė, kostiumo eskizas Henriko Ibseno spektakliui „Heda Gabler“. 2014 m.
Nojus Petrauskas, maketas Richardo Wagnerio operai „Valkirija“. 2012 m.
Nojus Petrauskas, maketas Richardo Wagnerio operai „Valkirija“. 2012 m.

Kaune vyks tarptautinis teatro vaikams ir jaunimui festivalis

 

 


Gruodžio 1–5 dienomis Kaune ir Kauno rajone po 5 metų pertraukos vyks IV tarptautinis festivalis „Jėga!/Cool!“, kurį organizuoja teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASITEŽAS. 25 trupės iš Lietuvos ir užsienio šalių suvaidins per 30 spektaklių vaikams ir jaunimui. Net 10 spektaklių Vokietijos, Danijos, Italijos, Estijos ir Latvijos teatro kūrėjai žiūrovams padovanos nemokamai. Spektakliai bus vaidinami Nacionaliniame Kauno dramos, Kauno valstybiniame lėlių, Kauno mažajame teatruose, Vytauto Didžiojo universitete, šokio teatre „Aura“, Teatro klube, taip pat – Raudondvaryje ir Vilkijoje. Klounų komanda „Raudonos nosys“ mažuosius pacientus džiugins Kauno ligoninėse.
 
 „Organizuodami tarptautinį festivalį stengiamės, kad visos amžiaus grupės pamatytų savo spektaklį. Kiekviename amžiuje – savos problemos, baimės, norai ir svajonės. Mažas žmogus kartais būna labai vienišas. Teatras ypatinga kalba jam padeda suprasti save ir suteikia saugumo pojūtį“, –  mano ASITEŽO prezidentė Violeta Podolskaitė, kurios iniciatyva, šiais metais į festivalį bus pakviesti vaikai, nukentėję nuo neramumų Rytų Ukrainoje.  
 
 
 

  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas