Sausio 21 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta Vilniaus teatro „Lėlė“ paroda „Šešėlių teatras“, kuri lankytojų lauks iki pat pavasario pradžios – kovo 5 d. Parodoje bus galima susipažinti su šešėlių teatro unikalumą ir specifiką atskleidžiančiais eksponatais iš „Lėlės“ teatro spektaklių. O kad paroda būtų ne tik akims paganyti, bet ir fantazijai išlaisvinti bei rankom pamiklinti, ją lydės ir kūrybinės šešėlių teatro dirbtuvės vaikams ir suaugusiems, kurias ves LTMKM darbuotojai. Pasak parodos rengėjo „Lėlės“ režisieriaus ir dailininko Rimo Driežio, „šiandien pamažu vyksta šešėlių teatro atgimimas, todėl norėtųsi, kad susidomėjimas juo ir toliau augtų“.
Šešėlio įvaizdis žmonijos istorijoje apskritai labai ryškus – tai ir dvasių pasaulio simbolis, ir mūsų „tamsusis“ antrininkas, jau nekalbant apie Platono „olos alegoriją“, kur šešėliai ant olos – viso labo tikrovės raibuliai, iliuzija. Iliuzijos kūrimu grįstas ir šešėlių menas, kurio istorija taip pat siekia žilą senovę – rytuose, iš kur, manoma, jis ir atkeliavo į Europą, šešėlių menas buvo žinomas jau Konfucijaus laikais (taigi VI-V a. prieš mūsų erą). Nuo XI a. šešėlių vaidinimai labai išpopuliarėjo Indonezijoje ir Indijoje, o vėliau persikėlė į Persiją, Arabiją, Turkiją. O štai Europoje ši teatro rūšis skaičiuoja tik trečią amžių – 1767 m. misionierių ji buvo atvežta į Prancūziją.
