69-asis Kanų kino festivalis
Gegužės vidurys man visuomet buvo kupinas ilgesio. Iš toli sklaidant internetinius puslapius ir pirmąsias Kanų kino festivalio recenzijas, suimdavo lengvas jauduliukas, nes kažkur ten, žydrojoje Provanso pakrantėje, rodomi svarbiausi svarbiausių režisierių filmai nors ir didelei, bet išskirtinei žurnalistų, įvairių kino žmonių publikai, prie kurių prisijungia tik įvairūs žvaigždžių medžiotojai. Keliomis savaitėmis anksčiau pasirodžiusi festivalio programa turi beveik šventą įvaizdį: festivalių veidą kuria neišvengiama atrankos matematika – daugiau filmų – tai ir daugiau kompromisinių sprendimų. Kai jų mažiau, akivaizdūs griežtos atrankos vaisiai :Kanuose tik 120, iš jų geras trečdalis – kino klasika ir filmai apie kiną.
Beveik visi pagrindinėje konkursinėje programoje matyti filmai turi stiprų autoriaus balsą, net paprasčiausią temą ar idėją pakylėjantį į svarbaus ir įtaigaus kūrinio lygmenį. Kol kas nuvylė tik Olivier Assayaso siaubo filmas „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“), kuriame iš ankstesnio režisieriaus filmo „Zils Marijos debesys“ atkeliavo tas pats asmeninės asistentės personažas ir net aktorė (Kristen Stewart). Morina dirba Paryžiuje modelio asistente, laukdama prieš tris mėnesius mirusio brolio dvynio ženklo iš anapus. Rodos, konkursinėje programoje pasirodęs žanrinis filmas turėtų pasiūlyti kažką daugiau, tačiau nei filmas, nei pagrindinė veikėja nepasižymi gelme, o skaitmeninės šmėklos atrodo tiesiog juokingai.
Krėsle prie televizoriaus
Kelias dienas karaliavęs susikompromitavusių liberalų vadas labiau primena klouną nei politiką. Kartu su kitu liberalu – Vilniaus meru – jie galėtų pakeisti „Dviračio šou“ peliukus. Lietuvių politikai nuolat įrodinėja, kad tikrovė vis dar gali būti groteskiškesnė už humoristo fantaziją. Matyt, tai, kad vis daugiau rinkėjų patiki tokiais personažais, yra kaina, kurią mokame už teisę būti vartotojais.
Martino Scorsese’s „Volstryto vilko“ (LRT, 26 d. 22 val.) personažas – taip pat realus žmogus, sugebantis įtikinti daugybę žmonių atiduoti jam savo pinigus. Filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Įtikinėjimo dovana sukrovė Belfortui bei jo pusgalviams draugeliams milijonus. Tačiau „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas režisieriaus pasakojimas apie Ameriką, jos šaknis ir mitus.
Nauji filmai – „Mariupolis“
Mariupolio zoologijos sodas. Už grotų – du liūtai. Kamerai statiškai filmuojant, į aikštelę šalia narvo nutupia baltas balandis, po akimirkos – kitas. Vienas iš liūtų nervingai pasimuisto. Ši scena man tapo metafora šiaip jau visai nemetaforiškame Manto Kvedaravičiaus filme „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016).
Liūtai – tai valdžia, grėsmė ir pavojus. Balandžiai – banalu, bet taika, viltis ir pats gyvenimas. Kalbant tiesiogiai, žvėrys – Rusija, balandžiai – Mariupolis ir jo žmonės. Metafora galėjo ir negimti, jei balandžiai nebūtų įskridę į kadrą. Tačiau dokumentikoje daug ko neįmanoma nuspėti. Kaip dažnai negali nuspėti, ką pamatys ir kokias išvadas pasidarys žiūrovas. Ypač tokiame nieko atvirai neteigiančiame filme kaip „Mariupolis“. Tačiau faktas, kad režisierius neiškirpo kadro su liūtais ir balandžiais, verčia manyti, kad tam jis ir buvo skirtas – metaforai.
Tiesa, liūtai įkalinti už grotų. Taip, kaip Rusija ir jos veiksmai visą filmą „įkalinti“ už kadro rėmų, t.y. nerodomi. Girdime, kaip kažkur griaudžia pabūklai, žmonės kalba apie dingusius šeimos narius, radijas praneša apie žuvusiuosius, patys Mariupolio gyventojai užtaisinėja automatus, kareiviai dalyvauja pratybose. Tačiau karas jau buvo. Liko jo padarytos žaizdos, nuojauta, kad viskas gali pasikartoti, ir kasdienybė, kuri ir yra režisieriaus dėmesio centre.
Rudenį Lietuvos kino ekranuose pasirodys naujas Kristijono Vildžiūno vaidybinis filmas „Senekos diena“, kurio veiksmas vyksta dabartyje ir vėlyvuoju sovietmečiu. Pagrindinis filmo herojus Simonas vaizduotėje nusikelia į savo jaunystės dienas. Gyvenimo aplinkybės ir bėgantis laikas verčia jį iš naujo persvarstyti savo praeitį.
Atkuriant beveik trisdešimties metų senumo interjerus ir eksterjerus, „pertvarkos“ laikų atmosferą, bene svarbiausias K. Vildžiūno pagalbininkas buvo kino dailininkas Galius Kličius. Jo darbai puikiai žinomi žiūrovams – Kličius sukūrė per dvidešimtį lietuviškų filmų scenografiją, beveik tiek pat bendros gamybos su užsienio šalimis kino ir televizijos projektų, dirbo su režisieriais Vytautu Žalakevičiumi, Gyčiu Lukšu, Raimundu Banioniu, Algimantu Puipa.
Dailininkas sako, kad anksčiau be džiaugsmo dirbo tuose filmuose, kurie kalbėjo apie realybę. „Sovietmečiu tų šiuolaikinių filmų siaubingai nemėgau. Siaubingai. O štai retro juostos – tik duokit daryti. Jose man esminiai dalykai yra vizija, jausmas, nuotaika“, – sako Kličius.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Kol vyksta Kanų kino festivalis, beveik visos kino naujienos atskrenda iš ten. Apie Kanų naujienas „7 meno dienų“ skaitytojai sužinos iš Aistės Račaitytės straipsnių. Todėl šįkart – apie tai, kad „The Hollywood Reporter“ žurnalistai nusprendė sudaryti 69 Kanų kino festivaliuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotų filmų reitingą, trumpai tariant, išrinkti geriausią Kanų laureatą.
Dauguma šio sąrašo viršūnėje atsidūrusių filmų sukurti prieš keliasdešimt metų. Pirmoje vietoje atsidūrė Luchino Visconti filmas „Leopardas“ („Il Gattopardo“, 1953). Tai italų literatūros klasiko Giuseppe’o Tomasi di Lampedusa romano ekranizacija, pasakojanti turtingo aristokrato meilės istoriją sudėtingų politinių XIX a. Italijos permainų fone. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė amerikiečių aktorius Burtas Lancasteris.
Į pirmą penketą taip pat pateko: Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ („La Dolce vita“, 1960), Martino Scosese’s „Taksistas“ („Taxi Driver“, 1976), Michelangelo Antonioni „Fotopadinimas („Blow-Up“, 1966) ir Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargiai“ („Les Parapluies de Cherbourg“, 1964).
Nauji filmai – „Aukšta klasė“
„Į Lietuvos kino ekranus atkeliauja stiliaus bomba – filmas „Aukšta klasė“, – skelbia filmo platintojų pranešimo spaudai antraštė. Sensacinga frazė ir skambus filmo pavadinimas klaidina potencialius žiūrovus ir primeta supaprastintą britų režisieriaus Beno Wheatley’io filmo interpretaciją. Pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą kartais gali tapti tikru iššūkiu ir neretai pasitaiko netikslių, išpūstų, su filmo prasme prasilenkiančių pavyzdžių. Kultinio rašytojo Jameso G. Ballardo 1975 m. parašytos futuristinės distopijos „High-Rise“ ekranizacijos lietuviškas pavadinimas šio iššūkio neišlaikė – pasirinktas neva patrauklus variantas, menkai atitinkantis romano autoriaus ir režisieriaus vizijas.
Neįvardyto miesto pakraštyje stovi naujas prabangus grėsmingos architektūros 40 aukštų dangoraižis. Jį supa milžiniška automobilių stovėjimo aikštelė ir šalia dygstantys panašūs pastatai. Šiame žmonių avilyje telpa viskas, ko reikia tučtuojau patenkinti fiziniams poreikiams – prekybos centras, sporto salė, keli baseinai ir net slaptas viešnamis. Skirtingų socialinių sluoksnių gyventojai įsikūrę skirtinguose aukštuose, jie naudojasi atskirais liftais ir į nuolat rengiamus vakarėlius kviečia tik artimiausių aukštų kaimynus. Aukščiausiai gyvenantys gauna geriausias vietas automobiliams, išskirtinį aptarnavimą, vieninteliai augina gyvūnus, mėgaujasi kokteiliais ir nevaržomu seksu. Žemesnėje pastato dalyje kilus techniniams trukdžiams ir pradėjus bręsti įtampai dėl viršutinių aukštų privilegijų, nesutarimai peraugs į destruktyvų chaosą ir gąsdinančio smurto proveržius. Nors pagrindinės durys visad atviros, gyventojai ir fiziškai, ir psichologiškai įstringa pastate. Čia į paviršių iškyla slapti jų troškimai ir pasąmoningas noras, kad žiaurus sąmyšis tęstųsi. Taip pastatas tampa klasių kovos metafora.
Krėsle prie televizoriaus
Šią savaitę prasidėjo Kanų kino festivalis, per visas žinias šmėkščios raudonas kilimas, todėl, matyt, ir televizijose bus palyginti daug prancūzų kino. Jaučiuosi kaip Ostapas Benderis, kuriam viskas turėjo būti gražu, nes netrukus pradėsiu siūlyti žiūrėti gražius filmus.
Valerie Guingnabodet 2006 m. filmo „Šok su juo“ (LRT Kultūra, 18 d. 23 val.) siužetas primena saldų meilės romaną: Aleksandra (Mathilde Seigner) sužino apie vyro neištikimybę. Sukrėsta ji šoka ant savo arklio, bet sužeidžia ir jį, ir save. Apie nelaimę sužinojęs vyras skuba pas ją, bet žūsta autokatastrofoje. Arklys užmigdomas, o Aleksandra patenka į kliniką. Praėjus trejiems metams ji vis dar mokosi gyventi iš naujo ir likimas ją nusiunčia į arklidę. Čia Aleksandra sutiks buvusį kaskadininką (prancūzų Naujosios bangos filmuose įsiminęs Samy Frey’us) ir jo arklį. Prisiminimai privers moterį vėl sėstis ant balno... Daugtaškis visada žada banalybę, bet arkliai nėra banalūs. Apskritai, gyvūnai. Neatsitiktinai juos vis rodo per žinias – vaizdai su meškomis, katėmis ar egzotiškais paukščiais nuima įtampą.
Gyčio Lukšo filmų retrospektyva „Skalvijoje“
Gegužės 17 d. „Skalvijoje“ prasidės režisieriaus Gyčio Lukšo filmų retrospektyva, skirta jo 70 metų jubiliejui. Pirmąjį retrospektyvos filmą „Vakar ir visados“ (1984) pristatys pats režisierius. Retrospektyvos programoje – filmai „Mano vaikystės ruduo“ (1977), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Žalčio žvilgsnis“ (1990), „Mėnulio Lietuva“ (1997), „Duburys“ (2009). Įėjimas į seansus nemokamas.
Pokalbis su režisieriumi Joachimu Trieru
Lietuvoje rodomas Joachimo Triero filmas „Garsiau už bombas“ („Louder than Bombs“, Norvegija, Prancūzija, Danija, 2015). Jo premjera įvyko pernai Kanuose, pagrindiniame festivalio konkurse. Danijoje 1974 m. gimusio norvegų režisieriaus tėvai bei senelis – taip pat kinematografininkai. Kino Trieras mokėsi Danijoje ir Londone. Jis išgarsėjo 2006-aisiais po keliuose kino festivaliuose apdovanoto filmo „Reprise“. Antrasis filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ sulaukė Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimo. Pateikiame Piotro Czerkawskio pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Kino“, fragmentus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
2016 m. rugsėjo 24 d., per 41-ojo Gdynės kino festivalio uždarymą, „Platininius liūtus“ atsiims garsus lenkų režisierius ir scenaristas Januszas Majewskis. Šį apdovanojimą festivalio organizatoriai skiria už kūrybos nuopelnus. Tarp ankstesnių metų laureatų yra Jerzy Antczakas, Tadeuszas Konwickis, Romanas Polanskis. Pernai naujausias Majewskio filmas „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“ Gdynėje buvo apdovanotas „Sidabriniais liūtais“.
Majewskis gimė 1931 m. Lvove, jis mokėsi architektūros Krokuvoje ir kino režisūros Lodzėje. Darbą kine pradėjo 6-ajame dešimtmetyje kaip scenografas, vėliau kūrė dokumentinius ir televizijos filmus, didžiajame kine debiutavo 1966 metais.
Majewskis išgarsėjo filmais „Lokis“ (1970), „Gorgonovos byla“ (1977), „Mirusios kalbos pamoka“ (1977), „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (1982), televizijos serialu „Karalienė Bona“ (1980). Per 50 kūrybos metų Majewskis sukūrė įvairiausių žanrų filmų – istorinių, muzikinių, komedijų, televizijos spektaklių. Taip pat jis yra kuria biografines knygas ir apsakymus.