7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 22 d. vienoje Belgrado ligoninėje mirė Velimiras Bata Żivojinovićius – didžiausia jugoslavų kinų žvaigždė, kurią prisimena ir ne vienas lietuvių sinefilas. Żivojinovićius gimė 1933 m. Mladenovace, dabartinėje Serbijoje. Kine jis debiutavo 1955 metais. Tačiau jau prieš tai, būdamas penkiolikmetis, jis buvo statistas teatre. Baigęs Belgrado teatro, kino ir muzikos akademiją Żivojinovićius dirbo teatre, kuriam visada atiduodavo pirmenybę, nors sakoma, kad jis buvo daugiausiai vaidmenų Jugoslavijos kine suvaidinęs aktorius. Iš viso jis suvaidino per 300 filmų ir serialų.

 

Żivojinovićiaus populiarumo viršūnė – 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai, kai aktorius daug filmavosi filmuose, kurių veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus ir pasakojama apie jugoslavų partizanus. Faktūriškas, masyvus, išraiškingas, gilių akių aktorius buvo labai tikroviškas. Jis išgarsėjo filmuose „Kozara“ (1962, rež. Velko Bulajič), „Trys“ (kitas pavadinimas „Papartis ir ugnis“, rež. A. Petrovičius, 1965). Žiūrovai mėgo ir socialines dramas bei komedijas, kuriose vaidino Żivojinovićius. Būtent jis sukūrė įsimintiną čigoną Mirtą poetiniame A. Petrovičiaus filme „Aš mačiau net laimingų čigonų“ (1967), budelį istoriniame filme „Dervišas ir mirtis“ (rež. Z. Velimirovic, 1974). Pats garsiausias Żivojinovićiaus filmas „Valteris gina Sarajevą“ (rež. H. Krvavac, 1972) – aktorius pelnė žvaigždės statusą net Kinijoje, mat filmą čia kasmet rodo televizija.

Aktorius Velimiras Bata Żivojinovićius
Aktorius Velimiras Bata Żivojinovićius
Režisierius Andrejus Zviagincevas
Režisierius Andrejus Zviagincevas
Kadras iš filmo „Čia visad šviečia saulė“
Kadras iš filmo „Čia visad šviečia saulė“
Sesuo ir brolis Shirley MacLaine ir Warrenas Beatty per „Oskarų“ ceremoniją 1966-aisiais
Sesuo ir brolis Shirley MacLaine ir Warrenas Beatty per „Oskarų“ ceremoniją 1966-aisiais
Kadras iš filmo „Kedai“
Kadras iš filmo „Kedai“
Živilė Pipinytė

Mieganti šalis

Nauji filmai – „Didybės kapinės“

Anksčiau prieš eidama į naują Apichatpongo Weerasethakulo filmą vis žadėdavau sau, kad bandysiu įminti jo hipnozės paslaptį. Bet žiūrėdama „Didybės kapines“ („Rak ti Khon Kaen“, Tailandas, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, Malaizija, 2015) pagaliau supratau, kad to daryti neverta. Daug svarbiau pasinerti į Weerasethakulo sapną (režisierius kartą yra prisipažinęs, kad ekranizuoja savo sapnus) ir išgyventi tą sunkiai suvokiamą ir paaiškinamą malonumą, patiriamą kino salėje. Šių dienų kine, kai net svarbiuose kino festivaliuose vis dažniau laimi pedantiškos vidutinybės, Weerasethakulo kūryba suteikia galimybę pajusti kino esmę, kuri ir yra sapnas, tik matomas atmerktomis akimis.

Iš pradžių Weerasethakulo filmas primena naivaus tapytojo paveikslą. Čia yra mažas provincijos miestelis, supamas vešlios augmenijos, ligonine paversta mokykla, kurioje gydomi keista liga susirgę kareiviai. Jie kasė kažkokius pamatus ten, kur kadaise buvo istorinių didvyrių kapinės, ir visus ištiko miego liga. Dabar miegantys kareiviai guli didelėje palatoje. Jais rūpinasi gydytojai, lanko artimieji, o jauna mediumė atsakinėja į giminaičių klausimus – Keng gali įeiti į kareivių sapnus, paklausti jų apie mėgstamą sriubą ar slaptą meilužę. Mediumei padeda savanorė slaugė Džendžira. Ši pagyvenusi moteris imasi globoti kareivį, kurio niekas nelanko.

„Didybės kapinės“
„Didybės kapinės“
„Didybės kapinės“
„Didybės kapinės“
„Didybės kapinės“
„Didybės kapinės“
Jonas Ūbis

Pasirinkimo kaina

Krėsle prie televizoriaus

Steveno Knighto „Lokas“ (LRT, šįvakar, 27 d. 22.45) – geriausias pavyzdys, kad filmas gali išsaugoti įtampą iki paskutinio kadro, net jei kadre visą laiką tik vienas žmogus, vairuojantis automobilį ir kalbantis mobiliuoju telefonu. Aivenas Lokas – paprastas žmogus, darbų vykdytojas. Rytą atsitiks tai, nuo ko priklausys tolesnė didžiulio daugiaukščio statybų eiga. Tačiau vėlai vakare palikęs aikštelę automobilyje jis sulaukia skambučio, kuris apvers aukštyn kojom visą gyvenimą. Filmas apie tai, kokia yra moralinio pasirinkimo kaina. Lokas supranta, kad pasirinkęs kelionę pas jo kūdikį gimdančią moterį jis sugriaus savo šeimą ir karjerą. Atsisakyti visko, ką puoselėjai ir ką tikrai myli, nebus paprasta. Situacija labai konkreti ir nuo to, kaip pasielgs Lokas, priklausys visas tolesnis jo likimas.

Patyręs scenaristas ir režisierius Knightas supranta, kad svarbiausia yra sumanymas. „Lokas“ – minimalistiškas filmas, iš dalies jis laikosi ant aktoriaus Tomo Hardy pečių ir ant jo stambaus plano magijos, kartu su personažu išgyvename visą istoriją, o nematomi vyro pašnekovai padeda suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Jau nuo pirmų minučių užsimezga visi mazgai – sudėtinga statyba, vyro ir tėvo laukianti mylima šeima, atsitiktinai sutikta moteris, dabar gimdanti Loko vaiką, ir GPS ekranas, nuolat pabrėžiantis, kiek laiko liko iki kelionės ir filmo pabaigos. Bet tai netrukdo Knightui prisodrinti filmą metaforų, kurias generuoja kad ir herojaus pavardė – nuoroda į žymų anglų filosofą empiriką.

„Lokas“
„Lokas“
„Šulinkasio duktė“
„Šulinkasio duktė“
„Žudymo aktas“
„Žudymo aktas“
„Skalvijos“ inf.

Naujiena mokykloms – metinis kino abonementas „Skalvijoje“

„Įvesdami abonementų sistemą siekiame, kad lankymasis kine moksleiviams taptų natūralia ugdymo proceso dalimi, papildančia ugdymo turinį, suteikiančia naują kultūrinę patirtį, atveriančia naujas temas ir horizontus. Domėjimasis kinu ir jo suvokimas dėl kiekvieną seansą lydėsiančios diskusijos su moderatoriumi taps gilesnis, kontekstualesnis“, – įsitikinusi „Skalvijos“ edukacinių programų koordinatorė Goda Sosnovskienė,

 

Abonementus įsigijusių klasių pedagogams bus teikiamos individualios konsultacijos renkantis filmus, jie bus kviečiami į naujų filmų peržiūras ir pristatymus, specialius kino renginius.

 

Mokykloms siūloma pasirinkti: kino abonementas „Klasė“ skatins filmuose lankytis ir juos aptarti individualiai su savo klase, kino abonementas „Draugai“  –  į kompaniją pasikviesti kitą klasę ir filmuose lankytis kartu. Abonementą sudarys 4 kino seansai ir diskusija po kiekvieno iš jų.

„Mokausi iš kino” dalyviai
„Mokausi iš kino” dalyviai
Aistė Račaitytė

Apdovanojimai ir jų vertė

69-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus

Po sekmadienį vykusios Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonijos pasipylė dar aršesnė kritika George’o Millerio vadovaujamo žiuri sprendimams nei pernai, kai „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo Jacques’o Audiard’o „Dypanas“. Šiemet visi džiaugėsi stipria ir įdomia konkursine programa, kurioje netruko išaiškėti svarbiausi – vokietės Maren Ade „Tonis Erdmanas“, Jimo Jarmusho „Patersonas“, abu rumuniški konkursiniai filmai – Cristi Puiu „Sieranevada“ ir Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ („Bacalaureat“), Paulo Verhoeven „Ji“ (Elle“) bei brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“ („Aqarius“). Tačiau beveik visi jie liko nepaminėti, o „Auksinę palmės šakelę“, visų nuostabai, pelnė paveikus, bet tiesmukas Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“.

 

Kanadietis Xavier Dolanas, būdamas vos 27-erių, kuria greitai. Jo naujausias filmas pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) pelnė Didįjį žiuri prizą, nors po pirmosios peržiūros, per kurią kritikai jį audringai nušvilpė, pasklido žinia, kad tai didžiausias konkursinės programos nusivylimas. Filmas perdėm teatrališkas – jo mikčiojantys dialogai, o labiau monologai, nes herojai – šeimos nariai – taip ir neranda bendros kalbos, neįgijo naujos formos pjesę perkeliant į ekraną, o beveik tik stambiais planais filmuojami herojų veidai įklampina dramą apie jauną rašytoją, po daugelio metų grįžtantį namo pranešti apie savo artimą mirtį, į formalistinę pelkę, kurią įgarsina Dolano kūrybos ženklu tapusi garsi ir iliustratyvi populiarioji muzika.

„Išleistuvės“
„Išleistuvės“
„Vandenis“
„Vandenis“
„Chuljeta“
„Chuljeta“
„Ji“
„Ji“
„Tarnaitė“
„Tarnaitė“
„Pardavėjas“
„Pardavėjas“
Gediminas Kukta

Kas įvyko 2015 metų liepos 20 dieną Vilniuje?

Pokalbis su Deimantu Narkevičiumi

„Tai buvo nepagarbos menui, dailės istorijai – nors ir nepatogiai – apraiška.“ Taip apie Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą sako menininkas, Nacionalinės premijos laureatas Deimantas Narkevičius. Šį procesą kūrėjas užfiksavo naujame savo darbe „20.07.2015“. Pirmą kartą – 3D formatu.

Gegužės pradžioje filmas buvo pristatytas Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje – seniausiame ir prestižiškiausiame mažųjų kino formų festivalyje pasaulyje. Ten „20.07.2015“ įvertintas Specialiuoju žiuri paminėjimu.

Kadras iš filmo „20.07.2015“
Kadras iš filmo „20.07.2015“
Kadras iš filmo „20.07.2015“
Kadras iš filmo „20.07.2015“
„Tauras Films“ inf.

„Tarp pilkų debesų“ filmavime atgimė 1941-ųjų Kaunas

Barzdaskutys Abraomas Wunderbaumas vietoje kavinės „Skliautai“. Bulkinė vietoj įprastai atidarytos „Šokoladinės“. Moterys gėlėtomis suknelėmis, skrybėlėti vyrai dryžuotais vilnos kostiumais. Ir kareiviai su automatais gatvėse. Taip praėjusį trečiadienį atrodė Kauno Rotušės aikštė, kurioje buvo filmuojamas „Tarp pilkų debesų“ epizodas.

 

Filmas pasakoja apie merginą Liną, kuri su šeima gyvena 1941-ųjų Kaune. Mergina mėgsta piešti ir svajoja apie dailės studijas universitete, tačiau likimas negailestingas: ji su šeima, mama, tėčiu ir jaunesniuoju broliu ištremiama į Sibirą. Nepakeliamos gyvenimo sąlygos netrukdo įsižiebti jausmams – mergina sutinka į atšiaurų kraštą taip pat nublokštą bendraamžį Andrių.

„Tarp pilkų debesų“ filmavimo akimirka. A. Martinonytės nuotr.
„Tarp pilkų debesų“ filmavimo akimirka. A. Martinonytės nuotr.
„Autorių“ inf.

Naujausio „Lošėjo“ kūrėjų filmo scenarijus pristatytas Kanuose

Filmo „Lošėjas“ kūrėjai Ignas Jonynas ir Kristupas Sabolius Kanų kino festivalyje pristatė savo būsimo filmo „Nematoma“ scenarijų. „Mūsų darbą vertino garsūs prodiuseriai, žmonės, kurie prisidėjo prie „Žvaigždžių karų“, dirbo su Tilda Swinton“, – pasakoja I. Jonynas. Režisierius kartu su scenaristu K. Saboliumi scenarijų pristatė prestižinėse „ScripTeast“ dirbtuvėse. Vien dalyvavimas šiame renginyje – svarbus įvertinimas.

 

Naujausias „Lošėjo“ kūrėjų darbas pasakos apie senstantį šokėją, kuris apsimeta esąs aklas, kad patektų į televizijos šokių šou. Netikėtai vyras tampa įžymybe, tačiau šlovė atsisuka prieš jį – herojų pasiveja praeities nusikaltimų šešėliai.

 „ScripTeast“ dirbtuvių dalyviai
„ScripTeast“ dirbtuvių dalyviai
„Scanoramos“ inf.

„Scanorama“ kviečia registruotis į konkursinę trumpametražių filmų programą

Gegužės 23 d. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ skelbia registracijos pradžią į konkursinę trumpametražių filmų programą „Naujasis Baltijos kinas“. Jau aštuntus metus įdomiausius Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino kūrėjų darbus pristatantis konkursas lapkričio mėnesį rinks geriausią Baltijos šalių trumpametražį filmą.

 

Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino kūrėjai savo darbus gali registruoti čia: goo.gl/c5TcXm

 

„Naujasis Baltijos kinas“ kasmet ieško įdomiausių naujų kino vardų ir darbų. Tai viena svarbiausių „Scanoramos“ programų, padedanti ne tik rasti talentingus kino debiutantus, bet ir iš arčiau pažvelgi į tai, kuo šiandien kvėpuoja naujasis Baltijos šalių kinas“, – teigia „Scanoramos“ meno vadovė Gražina Arlickaitė.

„Tiltai“
„Tiltai“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą į 69-ojo Kanų kino festivalio uždarymą susirinkusi puošni publika, ko gero, liko apstulbinta žiuri, kuriam vadovavo australų režisierius George’as Milleris, sprendimo. Kartu su kadaise savo atrastu aktoriumi Melu Gibsonu, „Pašėlusio Makso“ autorius „Auksinę palmės šakelę“ įteikė britų režisieriui Kenui Loachui, sukūrusiam filmą „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“). Padėkos kalboje Loachas ne tik dėkojo festivaliui, saugančiam autorinio kino tradiciją, bet ir smerkė Europą valdančius neoliberalus, atvedusius Europą, pasak jo, prie paskutinės ribos. Jis sakė, kad savo filmu nori suteikti vilties. Loachas tapo devintuoju režisieriumi, dukart gavusiu „Auksinę palmės šakelę“, jo filmai dažnai rodyti Kanuose.

 

Šiųmečio žiuri sprendimą plačiau straipsnyje pakomentuos Aistė Račaitytė. Trumpai apie kitus Kanų laureatus. Antru pagal svarbą Didžiuoju prizu apdovanotas kanadiečio Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“). Prizą už geriausią režisūrą pasidalijo rumunų režisierius Cristianas Mungiu už filmą „Bakalauras“ („Bacalaureat“) ir prancūzų režisierius Olivier Assayasas už filmą „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“). Prizu už geriausią scenarijų apdovanotas Irano režisierius Asgharas Farhadi už filmą „Klientas“ („Forushande“). Žiuri prizas įteiktas Andrea Arnold už filmą „Amerikietiškas medus“ („American Honey“). Tai pirmasis britų režisierės filmas, kurtas JAV. Prizu už geriausią moters vaidmenį įvertinta Filipinų aktorė Jaclyn Jose už vaidmenį režisieriaus Brillante Mendozos filme „Ma’Rosa“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Shahabas Hosseini, suvaidinęs Farhadi filme „Klientas“.

Kadras iš Keno Loacho filmo „Aš, Danielis Bleikas“
Kadras iš Keno Loacho filmo „Aš, Danielis Bleikas“
Kadras iš Xavier Dolano filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“
Kadras iš Xavier Dolano filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“
Marcelis ir Pawelas Lozinskiai filme „Tėvas ir sūnus“
Marcelis ir Pawelas Lozinskiai filme „Tėvas ir sūnus“
Kadras iš Lino Mikutos filmo „Šaltos ausys“
Kadras iš Lino Mikutos filmo „Šaltos ausys“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas