7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Jonas Ūbis

Karas, maras ir meilė

Krėsle prie televizoriaus

Žiedinių kopūstų kaina ir „Eurovizija“ lietuviams suteikia daug progų įrodyti, kokie esame ypatingi. Norime boikotuoti prekybos centrus ne todėl, kad daug prekių, atvežtų iš trečiojo pasaulio šalių, gaminamos nežmoniškomis sąlygomis. Mes tiesiog mėgstame žiedinius kopūstus ir nenorime, kad jie brangtų. Nors ir neseku viso to cirko, pasislėpti nuo jo neįmanoma – temos persikėlė į žinias. Sekmadienį net LRT „Savaitės“ vedėja kantriai klausėsi šių metų Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“ postringavimų, tarsi sakydama – štai ji, naujoji karta, užaugusi nepriklausomybės sąlygomis. Pasižiūrėkite, pasigrožėkite, palaikykite. Neabejoju, kad lietuviai daug laiko skirs šiai masinės kultūros šventei, kuri, bijau, primins apie puotą maro metu. Įdomu bus pasižiūrėti, kaip tautine vėliavėle Stokholmo salėje mosuos lietuvių kultūros ministras.

„Medžioklės sezonas“
„Medžioklės sezonas“
„Princesė de Monpensjė“
„Princesė de Monpensjė“
„Bevardžiai“
„Bevardžiai“
„Cinema Nova“ inf.

Lietuviški filmai Briuselyje

Gegužės 6 d. Briuselio centre įsikūrusiame kino teatre „Cinema Nova“ prasideda Lietuvos kino programa, truksianti kiek ilgiau nei mėnesį.

 

Ši Briuselio kino salė yra gerbiama ir žinoma ne tik Belgijos, bet kitų šalių sinefilų. 1997 m. įkurta „Cinema Nova“ rodo tai, kas nepatenka į komercinių kino teatrų sales. Čia dėmesys nukreiptas į išskirtinius kino kūrėjus, nepažintas kinematografines teritorijas, specializuotas temines programas. „Cinema Nova“ išgarsėjo kaip vieta, kur rodoma įvairaus pobūdžio nepriklausoma audiovizualinė produkcija iš įvairių pasaulio kraštų. Ji Briuselyje tapo tikrų sinefilų susitikimų vieta, kurioje dažnai svečiuojasi įdomiausi kino žmonės iš viso pasaulio. Čia mielai savo filmus pristato ir bendrauja su žiūrovais net tie, kurie vengdami viešumos ir tuščio dėmesio kitur atsisako vykti.

„Aš už tave pakalbėsiu“
„Aš už tave pakalbėsiu“
Audrius Stonys
Audrius Stonys
„Skalvijos“ inf.

Andrzejaus Wajdos „Nekalti burtininkai“ „Skalvijos“ ekrane

Teatro ir kino režisierius, scenaristas, tapytojas, vienas iškiliausių pasaulio kino kūrėjų, lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda kovą atšventė 90 metų jubiliejų. Pradėjęs kurti filmus 6-ajame dešimtmetyje, netrukus jis tapo vienu Lenkų kino mokyklos pradininkų. Pasaulinį pripažinimą jam atnešė filmai „Kanalas“ (1957), „Pelenai ir deimantai“ (1958), „Žmogus iš marmuro“ (1977), vėliau ir „Žmogus iš geležies“ (1981).

 

Kino klasikos vakarus rengiantis „Skalvijos“ kino centras kviečia pasižiūrėti džiazo persmelktą režisieriaus dramą „Nekalti burtininkai“ („Niewinni czarodzieje“, 1960). Kartu su Lenkijos institutu Vilniuje rengiami „Nekaltų burtininkų“ seansai vyks gegužės sekmadienio vakarais. Pirmą seansą gegužės 1 d. pristatys muzikologas Viktoras Gerulaitis.

 

„Nekalti burtininkai“ laikomi unikaliu ir itin stilingu filmu lenkų kino istorijoje, jis dažnai gretinamas su Jeano-Luco Godard’o filmu „Iki paskutinio atodūsio“. „Nekaltų burtininkų“ scenarijų parašė garsus prozininkas Jerzy Andrzejewskis (pagal jo romaną Wajda sukūrė „Pelenus ir deimantą“) ir būsimas režisierius, o tada vienas svarbiausių džiazo propaguotojų Lenkijoje Jerzy Skolimowskis.

„Nekalti burtininkai“
„Nekalti burtininkai“
„Nekalti burtininkai“
„Nekalti burtininkai“
„Nekalti burtininkai“
„Nekalti burtininkai“
„Nekalti burtininkai“
„Nekalti burtininkai“
Jonas Ūbis

Menas ir gyvenimas

Krėsle prie televizoriaus

Kai pavargstu nuo pilkos lietuviškos realybės, kurioje, matyt, neatsitiktinai vis labiau dominuoja simboliški valstiečiai, – policininkas Skvernelis ar palapinę prie Operos ir baleto teatro pasistatę ūkininkai, – slepiuosi nuo jos internetiniuose meno aukcionų tinklalapiuose. Puikiai suprantu, kad visi ten pristatomi meno kūriniai ar daiktai man paprasčiausiai neįkandami, na, nebent koks nors Rosenthalio puodelis, bet tai nesvarbu. Seni paveikslai ar neįtikėtinos sagės su brangakmeniais užburia savaime. Tai, ką vadiname tikru gyvenimu, paprasčiausiai išnyksta. Todėl gerai suprantu Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Geriausias pasiūlymas“ (LRT Kultūra, gegužės 4 d. 22.30) herojų Virdžilą Oldmaną (kaip visada nuostabus Goeffrey’is Rushas), kuriam tikrovė paprasčiausiai nereikalinga. Jis – meno žinovas, sugebantis atpažinti kiekvieną falsifikatą, ir aukcionų vedėjas, įžvalgus kolekcionierius, mokantis pasinaudoti proga ir apgauti neišmanėlius. Jo gyvenimą užpildo meilė menui, bet Tornatore supranta, kad to romantiškam menotyriniam trileriui neužtenka, todėl įveda į veiksmą išblyškusią paveldėtoją Kler (Sylvia Hoeks), kuri paprašo Oldmaną inventorizuoti jos palikimą – seną vilą, prigrūstą meno kūrinių. Tačiau su mergina neįmanoma susitikti, nes Kler serga keista liga – bijo atvirų erdvių. Kartu su ja filme atsiranda meilės, susižavėjimo, apgavystės tema.

„Geriausias pasiūlymas“
„Geriausias pasiūlymas“
„Sukti advokatai“
„Sukti advokatai“
„Juodoji tulpė“
„Juodoji tulpė“
„Žalioji zona“
„Žalioji zona“
Mantė Valiūnaitė

Vėl tikrovės kalnų apsupty

47-asis kino festivalis „Visions du Réel“

Grįžimo į Nioną, kino festivalį „Visions du Réel“, laukiau nekantraudama – tarsi pabėgimo iš darbų įrėmintos tikrovės. Atmintyje išlikusios Niono gatvelės, ežeras, tikrovę tarsi ekranas įrėminantys kalnai kaip ir pernai kvietė nurimti ir susikaupti. Žinoma, sugrįžti vilioja ne tik Niono peizažas, bet pirmiausia įdomi, drąsi festivalio programa, santūri atmosfera ir džiuginantys pokalbiai.

 

Kanadiečių dokumentinio kino režisierių Dominicą Gagnoną, kurio filmą „Iš Šiaurės“ rodė festivalis „Nepatogus kinas“, atradau kaip tik pernai, „Visions du Réel“ programoje. Gagnono kūrybą galima skirstyti į keletą etapų. Pirmieji 16 mm kamera kurti filmai – tai direct cinema įkvėpti, gąsdinantį arba humoristinį toną įgyjantys kasdienio gyvenimo fragmentai. Vėliau režisierius ėmė kurti filmus iš internetinių žmonių dienoraščių, jo kūrybos pagrindu tapo montažas. Per meistriškumo dirbtuves režisierius kalbėjo, kad jo pasirinktas filmavimo formatas dažnai kalba apie kintančius santykius su žmonėmis – nuo distancijos, stebėjimo vien teleskopiniu objektyvu, mėgaujantis susvetimėjimu, iki priartėjimo internetinėje erdvėje ar rengiant bendrus meninius projektus.

„Aš čia tik svečias“
„Aš čia tik svečias“
„Dar vieni metai“
„Dar vieni metai“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Kalabrija“
„Kalabrija“
Jorė Janavičiūtė

Svarbiausia – jausmas

Pokalbis su šveicarų režisieriumi Tobiasu Nölle

Tobiaso Nölle’s filmas „Aloysas“ šiemet sulaukė daug dėmesio Berlyno kino festivalyje ir pelnė FIPRESCI apdovanojimą. Filmą rodė „Kino pavasaris“, taip pat režisierius buvo konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narys ir pristatė lietuvių žiūrovams savo filmą. Mįslingos romantinės komedijos „Aloysas“ veikėjas – privatus detektyvas – nuolat stebi žmones ir juos slapta filmuoja. Vieną dieną kamera dingsta. Jam pradeda skambinti paslaptinga mergina, kuri siūlo išbandyti naują išradimą – telefoninį pasivaikščiojimą.

Kadras iš filmo „Aloysas“
Kadras iš filmo „Aloysas“
Tobias Nölle
Tobias Nölle
„Skalvijos“ inf.

Broliška meilė Portugalijos genijaus filme „Kraujas“

Šeštadienį „Skalvijos“ kino centre suksis Lietuvoje dar nerodytas pirmasis garsaus portugalų režisieriaus Pedro Costa’os filmas „Kraujas“ (O Sangue, 1989). Seanso iniciatoriai – jaunieji kino programų kuratoriai iš „Skalvijos“ kino akademijos, dalyvaujantys tarptautiniame kino edukacijos projekte „Moving Cinemas“.

 

Kinu besidomintys 10–12 kl. moksleiviai visus metus mokėsi kino istorijos ir aktyviai analizavo Lietuvoje rodomus filmus. Kaip teigia jaunieji kuratoriai, P. Costa’os juostą jie pasirinko dėl to, kad Lietuvoje iki šiol nerodyta itin savita ankstyvoji portugalų režisieriaus kūryba, nutiesusi kelią jį išgarsinusiems filmams „Didinga jaunystė“ (Juventude Em Marcha, 2006) bei „Arklio pinigai“ (Cavalo Dinheiro, 2014 m.).

Kadras iš filmo „Kraujas“
Kadras iš filmo „Kraujas“
Kadras iš filmo „Kraujas“
Kadras iš filmo „Kraujas“
Kadras iš filmo „Kraujas“
Kadras iš filmo „Kraujas“
Živilė Pipinytė

Didelis atrakcionas ir keli mitai

Nauji filmai – „Ekipažas“

Lakūnas Aleksejus Guščinas, kurį Nikolajaus Lebedevo filme „Ekipažas“ („Ekipaž“, Rusija, 2016) suvaidino gražuolis Danila Kozlovskis, yra doras ir nenori taikstytis su kvailais viršininkais bei jų beprotiškais įsakymais. Pavyzdžiui, Guščinas nevykdo vieno pasipūtusio kvailio noro skraidinti kyšį – du brangius automobilius, rizikuojant ne tik humanitarinės siuntos likimu, bet ir lakūnų gyvybe. Iš visur išmestas Guščinas grįžta pas tėvą – kadaise garsų lėktuvų konstruktorių. Šis priprašo vienų oro linijų direktorių priimti sūnų stažuotoju.

Filmo pradžia sužadina keistą jausmą, bet ir gana greit jį paaiškina. Guščinas elgiasi kaip tipiškas teigiamas sovietinio filmo herojus, tik jis veikia pakitusioje erdvėje, kurią jau ne kartą matėme šių dienų rusų kine. Tai spindinti naujais statiniais ir automobiliais turčių Maskva. Guščinas priešinasi ne tik tradiciniams sovietų kino piktadariams – biurokratams ar kvailiams, bet ir galingam aviacijos bendrovės akcininkui, korumpuotiems karininkams, kurių anų laikų filmuose nebuvo. Akivaizdu, kad ne vienam „Ekipažo“ žiūrovui tokio veikėjo sugrįžimas sužadins laikų, kai esą teisybę vis dėlto buvo galima rasti, nostalgiją.

„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Steveno Spielbergo sesuo Nancy Spielberg prodiusuoja bendros amerikiečių ir lenkų gamybos filmą apie pogrindinį Varšuvos geto archyvą. Pagrindinis filmo herojus Emanuelis Ringelblumas (1900–1944) buvo istorikas. Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvos gete jis subūrė pogrindinę intelektualų ir visuomenininkų grupę „Oneg Szabat“. Grupė sukaupė dokumentų rinkinį, kuriame buvo oficialūs laiškai, plakatai, laikraščiai, teatrų programėlės, rankraščiai, piešiniai ir kiti gyvenimo gete liudijimai. Grupės nariai dokumentus slėpė metalinėse dėžėse ir pieno bidonuose. 1942-ųjų rugpjūtį ir 1943-iųjų vasarį jie paslėpė šį lobį vieno namo rūsyje. Ringelblumą vokiečiai sušaudė geto griuvėsiuose, aptikę bunkerį, kuriame jis slapstėsi. 1946 metais buvo rasta dešimt dėžių su dokumentais. Dar dvi dėžes 1950 metais rado statybininkai, statantys naują namą. Išgelbėtą archyvą sudaro 30 tūkstančių dokumentų, jį saugo Žydų istorijos institutas.

 

Būsimo dokumentinio su vaidybiniais elementais filmo pagrindas – amerikiečių istoriko Samuelio D. Kassowo knyga apie Ringelblumo archyvą „Kas parašys mūsų istoriją?“ („ Who Will Write Our History?“). Filmo scenarijaus autorė ir režisierė – Roberta Grossman, filmuos britų operatorė Dyanna Taylor, pelniusi 5 „Emmy“ apdovanojimus. Beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra lenkai. Ringelblumą vaidins Piotras Głowackis, jo žmoną – Karolina Gruszka, „Onega Szabat“ bendradarbę – Jowita Budnik. Filmas gavo Lenkų kino meno instituto (PISF) paramą. Jis pasirodys 2017-aisiais.

Aktorė Agata Buzek
Aktorė Agata Buzek
Režisierius Bertrand’as Bonello
Režisierius Bertrand’as Bonello
Režisierius Francis Fordas Coppola
Režisierius Francis Fordas Coppola
Scarlett Johansson brolių Coenų filme „Šlovė Cezariui!“
Scarlett Johansson brolių Coenų filme „Šlovė Cezariui!“
Aktorius Iwanas Rheonas
Aktorius Iwanas Rheonas
Aktorė Karolina Gruszka
Aktorė Karolina Gruszka
Aktorė Rooney Mara
Aktorė Rooney Mara
Jonas Ūbis

Laiminga šypsena

Krėsle prie televizoriaus

Italų dainininkas, aktorius, režisierius Adriano Celentano savo šalyje laikomas nacionaline vertybe. Jo įtaką ar reikšmę ne vienas lygina su Elvio Presley’io. Jis turtingas ir įtakingas. Celentano buvo neįtikėtinai populiarus sovietų šalyje, jis filmavosi kartu su didžiausiomis žvaigždėmis – Sophia Loren ar Anthony Quinnu, o laiminga idioto šypsena, nušvisdavusi Celentano personažų veiduose, ne vienam asocijavosi su komedijomis, kuriose skamba daug dainų, o humoras – paprastas ir visiems suprantamas. Dabar tokių personažų šou versle beveik neliko, net lietuvių žvaigždės nori atrodyti protingesnės nei yra iš tikrųjų, o idiotai kartais visai vykusiai apsimeta intelektualais.

 

Tačiau Celentano buvo ne tik išmintingas, bet ir teisus – laimingo idioto įvaizdis padeda. Ir ne tik išgyventi kino ar televizijos džiunglėse. Iš jo galėtų pasimokyti ir politikai, juolab kad rinkimai ne už kalnų. Todėl siūlau pasižiūrėti režisierių dueto Franco Castelano ir Giuseppe’s Moccia 1979 m. sukurtą komediją „Aksominės rankelės“ (TV1, 24 d. 19.10). Joje Celentano suvaidino inžinierių Gvidą, kuris praturtėjo pardavinėdamas neperšaunamą stiklą juvelyrinėms parduotuvėms. Laikinai praradusį atmintį ir balsą Gvidą priglaudė vagišių šeimynėlė, nes palaikė jį savo kolega. Tačiau šis ir atsipeikėjęs neskuba prisipažinti, kas yra iš tikrųjų.

„Aksominės rankelės“
„Aksominės rankelės“
„Paranoja“
„Paranoja“
„Žodžiai“
„Žodžiai“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas