Autorius: GPĮ inf.

GPĮ inf.

pokario metais nedideliame Lietuvos miestelyje. Populiarių filmų „Mano mažytė žmona“ (1985), „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) autorius „Purpurinio rūko“  sumanymą puoselėjo dvidešimt metų. „Purpurinio rūko“ scenarijaus pagrindas – Felikso Rozinerio apsakymas.

Pagrindinis veikėjas – jaunas žydas Jozefas, išvengęs tragiškos savo tėvų lemties. Išbandymai Jozefo nesugniuždo – jis nepraranda nei orumo, nei atjautos. Patyręs siaubingus išgyvenimus ir mylimosios išdavystę, Jozefas nereikalauja keršto. Sulaukęs gyvenimo saulėlydžio ir gyvendamas toli nuo Lietuvos jis labiau linkęs atleisti, prisimindamas tai, ką labiausiai mylėjo pokario metais, -  vaikystės draugę Janę ir jos sūnų Vladuką.

GPĮ inf.

Igno Miškinio trečiasis pilno metro filmas „Karalių pamaina“ jau buvo pristatytas keliuose tarptautiniuose kino festivaliuose ir pavasarį apdovanotas „Sidabrinėmis gervėmis“ – jas gavo Vidas Petkevičius už antro plano vaidmenį ir latvių kompozitorius Edgaras Rubenis už garso takelį.

Filme rodoma para, kai jaunas policininkas Kastytis, paliktas vienas nuošalioje priemiesčio klinikoje, saugo ligonį, įtariamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais. Budėjimo pamaina seniai baigėsi, tačiau niekas neatvyksta jo pakeisti, o vadovybė taip pat nepasiekiama. Nepaisant neaiškios situacijos, jaunasis pareigūnas nesitraukia nuo įtariamojo palatos. Jis įsitikinęs misijos svarbumu, nes užduotį gavo iš komisaro. Tai pirmoji užduotis jo gyvenime.

GPĮ inf.

Estijos parlamento Užsienio ryšių departamentas Baltijos Asamblėjos apdovanojimui už meno pasiekimus rekomendavo „Senekos dienos“ režisierių Kristijoną Vildžiūną. Rekomendacija Estijos parlamento Kultūros komitetui – sėkmingas pirmasis bendras visų trijų Baltijos šalių kinematografininkų darbas. „Simboliška, kad filmą pristato Estija, apdovanojimo kandidatas yra lietuvis režisierius, o apdovanojimų komisijai jį pristatys ekspertas iš Latvijos. Tai solidus Baltijos šalių bendradarbiavimo įrodymas“, – sako Riina Sildos, taip pat prie „Senekos dienos“ kūrimo prisidėjusios Talino studijos „Amrion OÜ“ vadovė.

Baltijos Asamblėjos apdovanojimai kasmet skiriami Estijos, Latvijos ir Lietuvos kūrėjams už literatūros, meno ir mokslo pasiekimus. Jie bus teikiami šią savaitę Rygoje. Latvija už meno pasiekimus apdovanojimui pristatė pianistą Vestardą Šimkų, Lietuva – violončelininką ir dirigentą Davidą Geringą. Pernai Baltijos Asamblėjos apdovanojimas už meną buvo įteiktas dirigentui Modestui Pitrėnui, ankstesniais metais jį pelnė Eimuntas Nekrošius, Mindaugas Baužys, Mindaugas Navakas, Petras Vyšniauskas, Antanas Žukauskas, taip pat Valstybinis Vilniaus kvartetas.

GPĮ inf.

„Keistas jausmas pristatyti filmą Estijoje. Tarytum sutikai tolimus giminaičius ir nebeprisimeni jų vardų... Nepaisant nerimo, kad filmas gali „šauti pro šalį“, estai labai šiltai priėmė ir suprato jį. Džiaugiuosi tuo, nes „Senekos diena“ niekaip nebūtų nufilmuotas be estų paramos“, – įspūdžiais iš praėjusią savaitę Estijoje įvykusios filmo premjeros dalijasi režisierius Kristijonas Vildžiūnas.

„Senekos dieną“ Taline pristatė pats režisierius, filmo prodiuserės Uljana Kim ir Riina Sildos, premjeroje dalyvavo estų kinematografininkai, prisidėję prie filmo įgyvendinimo.

„Mums talkino daugybė nuostabių žmonių, puikių profesionalų. Filmavimo grafikas, vietovės, orai Estijoje gana sudėtingi, tačiau viskas vyko sklandžiai. Galiausiai išgirsdavome šiltai besišypsančios gamybos vadovės Anneli Lepp minkštai tariamą „cool“. Kai montavau filmą Vilniuje, Estijoje buvo kuriama animacinė „Senekos dienos“ scena. Atrodė neįmanoma tiek smulkių detalių ir niuansų aptarti per „Skype“, bet, pasirodo, šis estiškas išradimas gali padaryti stebuklus. Animatorių vadovas Jaagupas Metsalu savo darbu įtikino mane, kad animacijos intarpai vaidybiniame kine nebūtinai turi būti siaubinga klaida“, – sako „Senekos dienos“ režisierius.

GPĮ inf.

„Sunku apsakyti, kaip didžiuojamės pasiekta galimybe Lietuvos, Latvijos ir Estijos filme naudoti vieno žymiausių pastarojo šimtmečio kompozitoriaus muziką“, – sako Estijos prodiuserė Riina Sildos, prisidėjusi prie naujo Kristijono Vildžiūno filmo „Senekos diena“ gamybos. Filme skambės esto kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Pari intervallo“.

Šiuolaikinės muzikos klasikas, minimalistinio tintinnabuli („varpų skambesio“) stiliaus kūrėjas A. Pärtas daugelio laikomas vienu iškiliausių Baltijos šalių kultūros ambasadoriumi pasaulyje. Kompozitoriaus kūrybos kelią lydėjo įspūdingi pasiekimai – jis pelnė kelias dešimtis garbingiausių apdovanojimų visame pasaulyje, pora muzikos albumų, kuriuose skamba A. Pärto muzika, pelnė „Grammy“ apdovanojimus, nuo 1989 m. kompozitoriaus kūryba „Grammy“ apdovanojimams buvo nominuota net 11 kartų, jis yra pripažintas pirmu tarp gyvų kompozitorių, kurių kūriniai pasaulyje atliekami dažniausiai. Po konfliktų su sovietų valdžia A. Pärtui 1980-aisiais buvo leista išvykti į Vakarus, jis gyveno Vienoje, Berlyne. Estijai atgavus Nepriklausomybę, kompozitorius sugrįžo į savo šalį. Nuo 2010 m. Estijoje veikia Arvo Pärto centras, o naujausio jo kūrinio pasaulinė premjera vos prieš kelias dienas įvyko Los Andželo filharmonijoje.  

GPĮ inf.

Sovietmečio paauglių, studentų, įvairių marginalių grupių pomėgis vasarą važiuoti į Taliną ar Grabšto ragą Kuršių nerijoje, į Kazachstaną ar net iki Baikalo ežero buvo viena iš kitokio, neoficialaus, nesisteminio gyvenimo formų. Tokią jaunystės kelionę naujame Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ prisimena pagrindinis jo veikėjas keturiasdešimtmetis Simonas.

„Gyvenome didžiulėje teritorijoje, apsupti geležinės uždangos. Už jos ištrūkti, bent jau mums, paaugliams, buvo neįmanoma. Užtat imperijos viduje – traukinių bilietai nebrangūs, važiuok kur nori, jei tėvai išleidžia“, – sako K. Vildžiūnas. „Senekos dienoje“ jaunasis Simonas ir jo kompanionai vasarą leidžia tolimuose kalnuose.

„Jautėme Sovietų Sąjungos byrėjimą ir gal todėl traukė griuvėsiai, rūstūs peizažai, kuriuose nesutiksi žmogaus. Ieškojome „Stalkerio zonos“ ir radome ją Chibinų kalnuose, už poliarinio rato. Byrančių priešistorinio ugnikalnio liekanų apsuptyje laikas tarytum sustoja. Rudeniška trumpa diena ir, atrodo, niekada nesibaigsianti nakties prieblanda – juk tikras romantikų rojus“, – šios filmavimo vietos pasirinkimą aiškina „Senekos dienos“ režisierius.

GPĮ inf.

Rudenį Lietuvos kino ekranuose pasirodys naujas Kristijono Vildžiūno vaidybinis filmas „Senekos diena“, kurio veiksmas vyksta dabartyje ir vėlyvuoju sovietmečiu. Pagrindinis filmo herojus Simonas vaizduotėje nusikelia į savo jaunystės dienas. Gyvenimo aplinkybės ir bėgantis laikas verčia jį iš naujo persvarstyti savo praeitį.

Atkuriant beveik trisdešimties metų senumo interjerus ir eksterjerus, „pertvarkos“ laikų atmosferą, bene svarbiausias K. Vildžiūno pagalbininkas buvo kino dailininkas Galius Kličius. Jo darbai puikiai žinomi žiūrovams – Kličius sukūrė per dvidešimtį lietuviškų filmų scenografiją, beveik tiek pat bendros gamybos su užsienio šalimis kino ir televizijos projektų, dirbo su režisieriais Vytautu Žalakevičiumi, Gyčiu Lukšu, Raimundu Banioniu, Algimantu Puipa.

Dailininkas sako, kad anksčiau be džiaugsmo dirbo tuose filmuose, kurie kalbėjo apie realybę. „Sovietmečiu tų šiuolaikinių filmų siaubingai nemėgau. Siaubingai. O štai retro juostos – tik duokit daryti. Jose man esminiai dalykai yra vizija, jausmas, nuotaika“, – sako Kličius.

GPĮ inf.

Režisierius Algimantas Puipa kviečia žvilgtelėti į rojaus prieangį. Naujausiame jo filme „Edeno sodas“ pamatysime klestinčią ateities Lietuvą bei šį įvaizdį dar labiau pabrėžiantį prabangų ir linksmai pakvaišusį senjorų gyvenimą.

Rašytojos Janinos Survilaitės romanų „Vila Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“ motyvais sukurtame „Edeno sode“ sutiksime daug legendinių Lietuvos kino mokyklos aktorių: Juozą Budraitį, Gražiną Balandytę, Vaivą Mainelytę, Vytautą Paukštę, Vidą Petkevičių, Danutę Juronytę, Povilą Stankų, Aldoną Juodkaitę, Povilą Gaidį, Eleną Gaigalaitę. Filme taip pat vaidina Viktorija Kuodytė, Nijolė Narmontaitė, Janina Lapinskaitė.