Kino klasikos vakaruose – Jerzy Skolimowskio „Gilus dugnas“
Liepos sekmadienias „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus rodomas lenkų Naujosios bangos pradininko ir maištininko Jerzy Skolimowskio filmas „Gilus dugnas“ („Deep End“, „Na samym dnie“, D. Britanija, VFR, 1970). Tai pirmas anglų kalba kurtas režisieriaus filmas, susiejantis komediją ir brendimo filmą (coming of age), pasižymintis siurrealistine atmosfera ir puikiu garso takeliu – Cato Stevenso ir grupės „Can“ muzika.
Po karantino
Birželio 21 d., sekmadienį, „Skalvijoje“ pristačiau Akiros Kurosawos filmą „Sapnai“. Vilma Levickaitė, kino teatro direktorė, prieš filmo peržiūrą linksmai kreipėsi į publiką: „Džiugu matyti pilną salę.“ Geriausiu atveju mačiau artipilnę ar puspilnę salę, todėl prireikė kelių sekundžių susivokti, kad tai pokarantininis paradoksas – salė pilna, nes parduotas maksimalus leistinų bilietų skaičius. Nors pagal kino klasikos ciklo programą per daugiau nei penkerius metus esu pristatęs ne vieną reikšmingą kino istorijoje filmą, šis sekmadienis, supratau, bus neabejotinai išskirtinis.
Kas ir kuo eksperimentuoja eksperimentiniame kine? Kas yra muzika kine? Ar gali būti, kad eksperimentinis kinas gali veikti kaip vakcina? Ar eksperimentinis kinas turi socialinę, politinę ar lytinę tapatybę? Šiuos ir kitus klausimus jau penktus metus iš eilės kels eksperimentinio kino festivalis „Suspaustas laikas“.
Liepos 8, 9 d. Lietuvos kino centras žiūrovus kviečia į antrąsias Lietuvių kino klasikos dienas nemokamai žiūrėti restauruotus pripažintų lietuvių kino klasikų filmus visoje Lietuvoje jau veikiančiuose kino teatruose.
Krėsle prie televizoriaus
Apie tokius kaip Šarlotė ir Bobas sakoma, kad jie giminingos sielos. Seniai negirdėjau šio apibūdinimo, matyt, jis skamba pernelyg senamadiškai. Dabar visi nori priklausyti kokiai nors bendruomenei, o individualizmas atrodo kaip baubas. Neseniai per kažkokias žinias girdėjau, kaip viena pedagogė piktinosi, kad namie mokomi vaikai išaugs individualistai. „Tik pagalvokite, koks siaubas“, – buvo matyti didžiosiomis raidėmis užrašyta pedagogės veide.
Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai
Tokį storą žurnalo numerį malonu laikyti rankose. Net jo turinys primena knygą, juolab kad „Kino“ autoriai šįkart nusprendė pasigilinti į baimes, kurias kinas nuo pat savo atsiradimo moka kuo puikiausiai eksploatuoti. O karantinas tas baimes kaip niekad išryškino, bet, žinoma, ir padėjo su jomis susigyventi, juk ne vienas pažįstamas karantiną skyrė tik filmams ir serialams, tarsi patvirtindamas, regis, Jeano Epsteino teiginį, kad kiną renkasi žmonės, kurie bijo gyvenimo.
Nadavas Lapidas apie „Sinonimus“
Kino teatruose jau galima pasižiūrėti pernykštį Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ laimėtoją – Nadavo Lapido filmą „Sinonimai“ („Synonyms“, Prancūzija, Izraelis, 2019). Autobiografinė komiška drama pasakoja apie jauną izraelietį Joavą (Tom Mercier), kuris nori nukirsti savo šaknis ir nusprendžia emigruoti į Paryžių. Tačiau gyvenimo pradžia kitame mieste ir kitoje valstybėje visai ne tokia, kaip jis įsivaizdavo. Joavas mano, kad paprasčiausias būdas užmiršti tėvynę – atsisakyti gimtosios kalbos, todėl nekalba hebrajiškai, o Prancūzijos sostinę pažįsta su žodynu rankose. Pateikiame kelis režisieriaus interviu ir pasisakymų fragmentus.
Nauji filmai – „Kaponė“
Pamirškite abu „Žmones su randu“, pamirškite filmus apie mafijos atsiradimą, jos mitologiją ir pagrindinius herojus. Joshas Trankas ir Tomas Hardy filmu „Kaponė“ („Capone“, JAV, 2020) siūlo savąją gangsterio Alo Capone’s gyvenimo pabaigos versiją, pakeisiančią jūsų požiūrį į mafiją. Tiksliau, jie siūlo paklaidžioti po sifilio ir insulto suardytą gangsterio pasąmonę. Parodyti garsiojo žmogaus su randu, kurį gyvenimo pabaigoje visi vadina jau nebe vardu, o Fonzo, vaizdinius ir košmarus.
„Vienu metu pagalvojau, kad Lietuvoje filmo „Olegas“ premjera gali taip ir neįvykti. Bet nepykau. Tai būtų tas pats, kaip pykti, jog lyja lietus. Tikiuosi, kad viskas vyks sklandžiai ir susitiksime didžiajame ekrane“, – sako pagrindinį vaidmenį liepos 17 dieną Lietuvos kino teatruose pradedamoje rodyti dramoje sukūręs aktorius Valentinas Novopolskis.
Įdomiausi praėjusių metų serialai
Jau aną savaitę rašėme, kad šiuolaikiniai serialai kokybe nenusileidžia kino filmams, tačiau juos žiūrėdamos suvokėme (ir tikrai ne pirmą kartą), kad jie atima begalę laiko, juk po vienos serijos negalima nepažiūrėti ir kitos, ir dar kitos... Kol galiausiai dirstelime į laikrodį, rodantį trečią ar ketvirtą valandą ryto. Tad kodėl taip sunku jiems atsispirti?