Maišto poezija

Liepos sekmadienias „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus rodomas lenkų Naujosios bangos pradininko ir maištininko Jerzy Skolimowskio filmas „Gilus dugnas“ („Deep End“, „Na samym dnie“, D. Britanija, VFR, 1970). Tai pirmas anglų kalba kurtas režisieriaus filmas, susiejantis komediją ir brendimo filmą (coming of age), pasižymintis siurrealistine atmosfera ir puikiu garso takeliu – Cato Stevenso ir grupės „Can“ muzika.

Filmo herojus penkiolikmetis Maikas (John Moulder-Brown) įsidarbina Londono baseinų ir pirčių komplekse. Pasirodo, tai nerimą žadinančių erotinių pagundų vieta. Maikas įsimyli bendradarbę Siuzan (Jane Asher), dėl kurios dėmesio varžosi keli vyrai. Jis pradeda įtarti, kad Siuzan uždarbiauja pornoklube.

Originalus „Gilaus dugno“ pavadinimas „Deep End“ žymi filmo interpretacijos galimybes. Pažodžiui tai vieta, kur baseino vanduo yra virš galvos. Metaforiška reikšmė apibūdintų neracionalų, fantazijų ar emocijų motyvuotą elgesį. Skolimowskis pasinaudoja skirtingomis termino konotacijomis, bet pripildo jas savitos ironijos, absurdiško humoro ir įamžina filme 7-ojo dešimtmečio Anglijos estetiką. Dramatišką Maiko meilės istoriją Skolimowskis pasakoja rasdamas stebėtiną pusiausvyrą tarp psichologinės tiesos ir vizualinės poezijos, tarp humoro ir tragedijos.

Kadaise labai svarbus Anglijos darbininkų klasei baseinas – susitikimų ir poilsio vieta – „Giliame dugne“ tampa britų visuomenėje vykstančių permainų simboliu. Marekas Jastrzębiec-Mosakowskis Skolimowskio kūrybai skirtoje esė „Link nerimą žadinančių moteriškumo ir vyriškumo“ rašo, kad „Gilus dugnas“ – tai „7-ojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos kronika ir kartu tikslus sociologinis epochos, kuri Anglijoje vadinta „Swinging Sixties“, atvaizdas. Todėl filme daug Londono Soho kvartalo naktinių klubų veristinių epizodų ir net politinių aliuzijų.“

„Gilus dugnas“ kadaise padarė didžiulę įtaką ne vienam kino kūrėjui (juo žavėjosi ir Davidas Lynchas, sakęs, kad tai vienintelis spalvotas filmas, kurį verta pasižiūrėti), jis vadintas kultiniu filmu, tačiau dabar yra gerokai primirštas.

1938 m. gimęs Skolimowskis – gyva ne tik lenkų kino legenda. Jo motina pokario metais buvo Lenkijos kultūros atašė Čekoslovakijoje. Skolimowskis mokėsi gimnazijoje kartu su Vaclavu Havelu, būsimais čekų Naujosios bangos pradininkais Ivanu Passeru ir Milošu Formanu.

Poetas, nors dabar ir gėdijasi savo eilių, džiazo entuziastas ir pogrindinių koncertų organizatorius, režisierius, scenaristas, aktorius ir tapytojas Skolimowskis išgarsėjo kaip Andrzejaus Wajdos „Nekaltų burtininkų“ („Niewinni czarodzieje“) ir Romano Polanskio „Peilio vandenyje“ („Nóż w wodzie“) scenarijų bendraautoris. 1964-aisiais jis debiutavo filmu „Aprašymas“ („Rysopis“), kuris tapo pirmąja tetralogijos apie išgalvotą personažą Adamą Leščycą, Skolimowskio alter ego, dalimi. Uždraudus filmą „Rankas aukštyn“ („Ręce do góry“, 1967), kilo skandalas, nes Lenkijos valdžia atsisakė leisti filmą rodyti Venecijos kino festivalyje, ir Skolimowskis buvo priverstas emigruoti į Vakarus. Jis kūrė filmus Europoje ir JAV, jo filmai apdovanoti Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“ (1967), Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu (1978), Specialiuoju Venecijos kino festivalio prizu (1985) ir daugeliu kitų apdovanojimų.

Į Lenkiją Skolimowskis grįžo 1991 m. – ekranizavo Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkę“ („30 Door Key“). Šis filmas buvo pavadintas nesėkme ir Skolimowskis į režisūrą sugrįžo tik 2008-aisiais filmu „Keturios naktys su Ana“ („Cztery noce z Anną“). Po to laukė milžiniška sėkmė: filmas „Essential Killing“ (2010) įvertintas dviem pagrindiniais Venecijos kino festivalio apdovanojimais, o 2015 m. pasirodė jo virtuoziškas kino eksperimentas – filmas „11 minučių“ („11 minut“).