Jau aną savaitę rašėme, kad šiuolaikiniai serialai kokybe nenusileidžia kino filmams, tačiau juos žiūrėdamos suvokėme (ir tikrai ne pirmą kartą), kad jie atima begalę laiko, juk po vienos serijos negalima nepažiūrėti ir kitos, ir dar kitos... Kol galiausiai dirstelime į laikrodį, rodantį trečią ar ketvirtą valandą ryto. Tad kodėl taip sunku jiems atsispirti?
Atlikta nemažai psichologinių tyrimų, bet mes apsiribosime tik keliomis priežastimis. Pirma, tai staigus montažas, besiremiantis reklamos principu: tik nusisuksi – ir tikrai ką nors pražiopsosi. Antra, pati populiariausia ir visąlaik suveikianti taisyklė – baigti seriją per patį įtampos pakilimą. Užtenka prisiminti kad ir vieno „Šerloko“ („Sherlock“, nuo 2010) sezono pabaigą: Šerlokas žūsta, tačiau staiga jį pamatome stebintį daktarą Vatsoną, kuris verkia prie jo kapo... Trečia, kaipgi be sekso – tiesioginio, numanomo ar vis (nesu)laukiamo. Ir, galiausiai, smurto scenos. Turbūt sutiksite, kad dauguma serialų mėgėjų žiūri detektyvus, labiau primenančius įtemptus trilerius. O jei serialas ir ne apie žmogžudystes, įtampos jame tikrai netrūks.
Davidas Fincheris tikrai moka kurti įtampą, tad jo serialo „Protų medžiotojas“ („Mindhunter“, „Netflix“) antrojo sezono nekantriai laukėme (pirmasis pasirodė dar 2017 m.). Jau filmais „Septyni“ ar „Zodiakas“ Fincheris įrodė, kad jam svarbūs ne tiek žudikai maniakai, kiek žmonės, bandantys juos sugauti. Šiame seriale pasakojama apie du specialiuosius agentus, dirbančius praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje naujai įkurtame FTB skyriuje. Jie turi apklausti kalinčius maniakus ir suvokti jų mąstyseną bei elgseną, kad galėtų sučiupti kitus. Pagrindinio agento Holdeno Fordo (Jonathan Groff) prototipu tapo tikras agentas Johnas E. Douglasas, sietas su atsinaujinusiu FTB, pasitraukus Edgarui Hooveriui, o jo kredo skambėjo maždaug taip: „Jei kažkas reikalauja neįmanomo, negali tiesiog imti ir jį nušauti.“
Tai netradicinis kriminalinis trileris. Galima sakyti, kad jis net pernelyg lėtas, tačiau Fincheris preciziškai kuria ne tik agentų, bet ir maniakų portretus. Pirmasis sezonas buvo skirtas nusikaltėlių profiliavimui, antrajame jau išbandoma nauja metodologija, tiriant nusikaltimą. Veiksmas nukelia į 1979-uosius, kai agentas Holdenas Fordas su kolega vyksta į Atlantą aiškintis siaubingų vaikų žmogžudysčių. Laukia naujas paslaptingas serijinis žudikas. Su kiekviena žmogžudyste, bandant suvokti žudiko profilį ir patologiją, darosi vis sunkiau išaiškinti ir juo labiau sugauti maniaką.
Praėjusią savaitę aprašyto serialo „Nepritapusi“ autorė Phoebe Waller-Bridge sukūrė ir komišką detektyvinį trilerį „Nužudyti Evą“ („Killing Eve“, „BBC America“). Pirmasis sezonas pasirodė 2018-aisiais, o pernai ir šiemet jau galima pamatyti ir trečio bei ketvirto sezono serijas. Štai čia seksualinė įtampa tiesiog sproginėja lyg fejerverkai Naujųjų naktį. Ir ne šiaip tarp eilinių žmonių, o tarp britų žvalgybos MI6 agentės Evos Polastri (Sandra Oh) ir samdomos žudikės psichopatės Vilanelės (Jodie Comer). Aišku, agentė Eva turi išsiaiškinti ir sučiupti paslaptingąją žudikę, tačiau prasideda tikras pelės ir katės žaidimas. Pamažu aiškėja, kad jos viena kita žavisi, Vilanelė net įsimyli Evą ir nusikaltimo vietose vis palieka apie save užuominų. Seriale balansuojama tarp juodosios komedijos, patoso, įtemptos dramos, o taip tiesmukai juokelius laidančių ir tokių nesubtilių moterų veikėjų dar reikėtų paieškoti. Ne vienoje serijoje abi kėsinsis į viena kitos gyvybę, bet jei galiausiai viena kitą ir nužudys, žiūrovams tai bus kaip aistros nusikaltimas. Todėl, kad šio serialo varomoji jėga yra ne nusikaltimų tyrimas, o aistra.
Į „Sight&Sound“ žurnalo geriausių praėjusių metų serialų penketuką pateko ir kriminalinė drama „Neįtikėtina“ („Unbelievable“, rež. Susannah Grant, Michael Chabon, Ayelet Waldman, „Netflix“). Serialas paremtas Pulitzerio premija apdovanotu tiriamuoju T. Christiano Millerio ir Keno Armstrongo straipsniu „Neįtikėtina išprievartavimo istorija“ (2015). Jame aptariamas serijinio prievartautojo Marco Patricko O’Leary portretas, jo nusikaltimų tyrimas ir galiausiai suėmimas. Seriale veikia dvi detektyvės – Greis Rasmusen (Toni Collette) ir Karen Diuval (Merritt Wever). Pamažu jos ima suvokti prievartautojo braižą, nors aukos ir skirtingo amžiaus bei rasės.
Pasakojimas konstruojamas gana nuosekliai, tačiau kūrėjams tai nebuvo svarbu, mat maniako profilis dėliojamas iš smulkiausių dėlionės dalelių. Jei viena netinka – pradedama iš naujo. Kartu atskleidžiama, kaip sudėtinga tirti išprievartavimo bylas: vienu atveju policininkai vyrai nesigilina į aukų liudijimus arba apkaltina melagingais parodymais ir jas pačias paduoda į teismą, kitu atveju aukos vengia apie išžaginimą kalbėti. Tai tarsi prakeiktas uždaras ratas, kuriame tarp policijos ir aukos nėra jokio pasitikėjimo. Tačiau seriale tokių situacijų klišinėmis nepavadinsi, juolab kad žiūrėdamos vis naują seriją ėmėme abejoti ir aukomis, ir kai kurių policininkų abejingumu. Tik kartais atrodo, kad tokius traumuojančius nusikaltimus vis dėlto turėtų tirti detektyvės moterys. Jos gal rečiau mano, kad auka prievartautoją išprovokavo pati.
Vienas labiausiai liaupsinamų praėjusių metų serialų – Jesse’io Armstrongo „Paveldėjimas“ („Succession“, 2018–2019, HBO), kuris net lyginamas su komercinės sėkmės bei kritikų pagyrų sulaukusiais „Reklamos vilkais“ („Mad Men“). Tačiau kitaip nei hermetiškuose „Reklamos vilkuose“ (serialo veiksmas vyksta išskirtinai interjeruose, o tai tik pabrėžia jo kūrėjų susikoncentravimą į vidines personažų dramas), „Paveldėjime“ gausu nuorodų į išorės pasaulį, dabarties realijas, o personažai turi daug realių asmenybių bruožų. Pavyzdžiui, žiniasklaidos magnatų Rojų šeima, kurių tarpusavio konkurencija ir makiaveliškos machinacijos ir yra serialo centras, labai jau asocijuojasi su Murdochų, valdančių konservatyviąją „Fox News“, ir Redstone’ų, kuriems priklauso „Paramount Pictures“, šeimomis. Žinoma, tai tik didina žiūrėjimo malonumą. Tačiau stipriausia „Paveldėjimo“ (kuriame iš esmės labai mažai veiksmo, tik nuolatinės šeimos vakarienės ir intrigos) pusė – subtilus balansavimas tarp melodramos ir satyros, neišsemiant nei vieno, nei kito žanro galimybių. Taip personažai nevirsta vienplanėmis karikatūromis, o pats serialas – eskapistiniu šou apie prabangų turtuolių gyvenimą à la „Turtuoliai irgi verkia“.
Pirmajame sezone serialo kūrėjai (tarp kurių ir Adamas McKay’us) leido sau neskubėdami pristatyti pagrindinius antiherojus: patriarchą Loganą Rojų (Brian Cox), jo sūnus Kendalą (Jeremy Strong), Romaną (Kieran Culkin) ir dukterį, politikos konsultantę, Šivoną (Sarah Snook). Taip pat epizodiškai pasirodo vyresnysis Logano sūnus Konoras (Alan Ruck), tačiau jis, kitaip nei visi kiti, neturi tragiškų atspalvių ir tėra grynai komiškas veikėjas. O štai Logano žmona Marša (Hiam Abbass) – tikra paslaptis. Taip pat nemažai dėmesio čia skiriama savotiškiems „Paveldėjimo“ Gildensternui ir Rozenkrancui – Šivonos sužadėtiniui Tomui ir pusbroliui Gregui (Matthew Macfadyen ir Nicholas Braun), kurie visais būdais bando prasimuštį į turtingųjų pasaulį.
Pirmasis sezonas prasideda kaip „Karaliaus Lyro“ parafrazė (ne veltui Shakespeare’as cituojamas tiesiogiai): Loganas ištiktas komos, o jo vaikai ligoninėje prie tėvo mirties patalo pešasi dėl valdžios, tai yra kam atiteks tėvo kėdė korporacijoje. Tačiau serialo kūrėjai neapsiriboja šeiminėmis galios kovomis, o kuria daugiaplanius personažus ir rodo, kad išdavikai vaikai ir jų tarpusavio pjautynės yra ne kas kita, kaip paties Logano, kurio tikrai nepavadinsi švelniu mylinčiu tėvu, manipuliacijų ir kietos rankos produktas. Jų elgesys, kad ir koks ciniškas ar amoralus, – iš esmės desperatiškas tėvo meilės ir pripažinimo siekis. Ir, galų gale, gerai išmoktos Logano pamokos, nes šis nuolatos aiškino, kad norint būti geriausiam reikia būti „žudiku“.
Nors pirmajame sezone Briano Coxo Loganas gali atrodyti gana pasyvus, antrajame personažo smurtinė ir toksiška prigimtis atsiskleidžia visu grožiu. Jis visais būdais bandys išlaikyti galios poziciją byrančioje imperijoje, net, kaip pridera antikos tragedijų stiliui, aukodamas savo vaikus. Tačiau reikėtų pridurti, kad „Paveldėjimas“ nėra serialas, atvirai moralizuojantis ar iliustratyviai eksploatuojantis vaikystės traumų temą. Apskritai čia nėra nė vieno simpatiško personažo, su kuriuo būtų galima tapatintis. Kai tik atrodo, kad vienas ar kitas atskleidė savo žmogiškąją pusę, nusipelnė žiūrovų empatijos, „Paveldėjimo“ kūrėjai iškart keičia rakursą ir parodo dar vieną juodąją skylę personažo sieloje. Tad serialo ištarmė gana paprasta: valdančioji klasė turi pinigų ir galią, tačiau negali pabėgti nuo savęs. Deja, nuo jų pabėgti negalime ir mes.
Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė ir Ilona Vitkauskaitė
