7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ar privalome mylėti savo šalį?

Nadavas Lapidas apie „Sinonimus“

Parengė K. R.
Nr. 25 (1346), 2020-06-26
Kinas
Kadras iš filmo „Sinonimai“
Kadras iš filmo „Sinonimai“

Kino teatruose jau galima pasižiūrėti pernykštį Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ laimėtoją – Nadavo Lapido filmą „Sinonimai“ („Synonyms“, Prancūzija, Izraelis, 2019). Autobiografinė komiška drama pasakoja apie jauną izraelietį Joavą (Tom Mercier), kuris nori nukirsti savo šaknis ir nusprendžia emigruoti į Paryžių. Tačiau gyvenimo pradžia kitame mieste ir kitoje valstybėje visai ne tokia, kaip jis įsivaizdavo. Joavas mano, kad paprasčiausias būdas užmiršti tėvynę – atsisakyti gimtosios kalbos, todėl nekalba hebrajiškai, o Prancūzijos sostinę pažįsta su žodynu rankose. Pateikiame kelis režisieriaus interviu ir pasisakymų fragmentus.

 

Pagrindinį vaidmenį „Sinonimuose“ atlikęs Tomas Mercier skundėsi, kad kartą jį atpažino kavinėje ir vos nesumušė. Ar Jums yra atsitikę kas nors panašaus?

Tikrai patyriau visą reakcijų į „Sinonimus“ spektrą – nuo susižavėjimo iki neapykantos. Pažįstami pasakojo, kad vykstant apdovanojimų ceremonijai, kai Juliette Binoche paskelbė, jog „Auksinis lokys“ skirtas „Sinonimams“, trys didžiausios Izraelio televizijos nutraukė savo programas, kad perduotų žinią iš Berlyno.

 

Skamba gana absurdiškai.

Bet taip buvo! Panašios žinios dažniausiai praneša apie karo pradžią, o ne kino festivalio pabaigą. Kad būtų dar juokingiau, informacija apie mūsų pergalę žinių eilutėse buvo pavadinta „Šlovė Izraeliui“ ar „Izraelio didvyris“.

 

Sunku tuo patikėti...

Palaukite, tai dar ne viskas. Kai kitą rytą grįždamas iš Berlyno į Tel Avivą įlipau į lėktuvą, maždaug du trečdaliai keleivių pradėjo ploti. Oro uoste manęs laukė per pusšimtį žurnalistų ir fotografų, turėjome jiems surengti improvizuotą spaudos konferenciją. Ko gero, taip atsitiko, nes Izraelyje jaučiamas paprastos, su karu ir žudymu nesusijusios sėkmės badas. Jis tikrai milžiniškas.

 

Kai euforija nuslūgo, atmosfera aplink „Sinonimus“ tapo dviprasmiškesnė?

Po kelių dienų Izraelio televizija pradėjo rodyti filmo fragmentus. Manau, įtariate, kad buvo pasirinktos labiausiai provokuojančios scenos, ypač politiniu požiūriu. Tada žmonės pasijuto suklaidinti ir nežinojo, ar jiems didžiuotis, ar gėdytis, ar vis dar esu didvyris, o gal vis dėlto išdavikas.

 

Kaip į tai sureagavo Izraelio valdžia?

Kultūros ministrė, kuri, švelniai tariant, nėra didžiausia meninės laisvės gerbėja, įdėjo specialų įrašą į tviterį. Maždaug tokį: „Sveikinu Nadavą Lapidą ir jo sėkmę, bet filmo dar nemačiau, todėl nežinau, ar jis nelaužo Izraelio teisės...“

 

Bet paskui ji filmą pažiūrėjo?

Jos tikrai nebuvo premjeroje, nes atsiuntė į ją vieną savo pavaduotojų. Jis surado mane prieš peržiūrą, pasisveikino ir pasakė, kad atėjo patikrinti, ar mano filmas yra anti-, ar proizraelietiškas. Paprašiau, kad pasakytų man po seanso, ką mano, nes pats nesu tuo tikras. Žinoma, daugiau nebepasikalbėjome...

 

Kaip filmą priėmė paprasti žiūrovai?

Dalis jų internete rašė, kad sudegins mano namus ir išžudys šeimą. Aš neperdedu. Kai kurie žurnalistai nebuvo už juos subtilesni. Viename leidinyje pasirodė straipsnis, kurio autorius įrodinėjo, kad Juliette Binoche (Berlyno kino festivalio žiuri pirmininkė – K. R.) visada buvo kraujo trokštanti antisemitė, o apdovanojimas „Sinonimams“ – logiška tokio požiūrio pasekmė.

 

Bet juk buvo ir entuziastingų recenzijų?

Taip, pasirodė daug labai gerų recenzijų. Tačiau labiausiai sujaudino nepažįstami žmonės, kurie kalbėjo arba rašė, kad susitapatina su „Sinonimais“ ir kad siuntė į kino teatrus šeimos narius bei pažįstamus, sakydami, jog jeigu jie pažiūrės šį filmą, geriau supras, ką rekomenduojantis žmogus mąsto apie gyvenimą ir buvimą izraeliečiu. Įdomu, kad panašius komentarus rašė už mane jaunesni žmonės... Apskritai man atrodo, kad reakcija į „Sinonimus“ (nesvarbu, teigiama ar neigiama) dažnai buvo labai intymi ir siejosi su giliai žiūrovų viduje tūnančia baime, kompleksais, troškimais.

 

Tokią reakciją, matyt, sukelia jausmas, kad „Sinonimai“ – labai asmeniškas filmas.

Tai tiesa, bet esant progai norėčiau pabrėžti vieną dalyką. Neseniai grįžau iš festivalio Toronte ir man pasirodė, kad ten žmonės supranta filmą visiškai panašiai kaip mano tėvynėje. Man tai labai padėjo, nes supratau, kad pavyko sukurti filmą apie kažką daugiau nei tik apie Izraelio emigrantą, kuris nesugeba rasti sau vietos prancūziškoje tikrovėje. Kam Kanadoje turėtų rūpėti izraeliečio dilemos Prancūzijoje? Tikiu, kad „Sinonimai“ – tai filmas, keliantis universalius klausimus. Kiek esame savo tapatybės kaliniai? Ar tikrai privalome mylėti savo šalį? Kokia iš tikrųjų tokios meilės definicija?

 

Tai kokia ji?

Pagrindinis herojus Joavas suvokia buvimą izraeliečiu kaip ligą, kurią galima išgydyti. Tai skamba gražiai, bet yra labai supaprastinta. Jei tau pavyksta išsilaisvinti iš savo tėvynės, tam tikra prasme liaujiesi būti savimi, netenki kažko labai svarbaus. Aš pats visada tai suvokiau ir todėl manau, kad jei kartais „Sinonimai“ ir ekstremaliai kritiškai vertina izraeliečių mentalitetą, niekas negali paneigti, kad filmą sukūrė žmogus, kuris jaučia ryšį su Izraeliu ir laiko tautiškumą esmine sudėtine savo tapatybės dalimi.

 

Esate sakęs, kad „Izraelis yra šalis, reikalaujanti totalios meilės, – be distancijos, be abejonių, be klausimų“. Gal galėtumėte paaiškinti?

Nesu nei sociologas, nei istorikas. Tačiau dėl ypatingų Izraelio valstybės atsiradimo aplinkybių tai labai dichotomiška vieta. Gali būti dalimi „mūsų“ arba dalimi „kitų“. Jei esi „mūsų“ dalis, paklūsti tam tikram brolybės, abipusės meilės mitui. Jei priklausai „kitiems“, automatiškai esi priešas – galingas arba slaptas. Žinote, gali taip atsitikti, kad jūsų draugas iš Izraelio važiuodamas metro žiūrės į kitus keleivius, įsitikinęs, jog visi jie – slapti antisemitai. Kai ilgą laiką susiduri su konfrontacijos situacija, nuolat jauti pavojų, mąstai, kaip išlikti, nelieka vietos jokiems „bet“ ar niuansams. Arba meilė, arba neapykanta. Iš žmonių tai reikalauja visiškos meilės, antraip tampi „kitų“ dalimi.

 

Minėjote, kad neatsitiktinai pagrindinis filmo veikėjas yra vyras. Tai taip pat susiję su Izraelio visuomene?

Tam tikra prasme Izraelis yra vyrų vieta, kurioje moterys turi nuolat prisitaikyti prie vyriškos tikrovės. Armija yra svarbiausia Izraelio valstybės institucija. Ne politiniu, o egzistenciniu požiūriu. Armijos pagrindas – didvyriai vyrai, kuriuos remia moterys. Iš mitologinės perspektyvos – kovotojas yra Izraelio pagrindas.

 

Tačiau įtariu, kad Jūsų emigrantiška patirtis taip pat turėjo didelės įtakos pasaulio suvokimui?

Buvimas kitoje šalyje leido pažvelgti į savo gyvenimą iš didesnės distancijos, suteikė drąsos abejoti dalykais, kuriuos visada laikiau savaime suprantamais. Svarbu ir tai, kad išvažiavau būtent į Prancūziją. „Sinonimuose“ truputį kritikuoju šią šalį, pavyzdžiui, rodau, kad ekonominė ir klasinė prievarta gali būti tokia pat skaudi kaip Izraelyje praktikuojama fizinė prievarta. Kita vertus, kai kurie prancūzų tikrovės elementai mane sužavėjo ir atvėrė akis. „Sinonimuose“ yra scena, kai imigrantų mokyklos mokytoja sako: „Jokia religija neturi prasmės, nes juk Dievas neegzistuoja.“ Kilęs iš tokios konservatyvios šalies kaip Izraelis ir girdėdamas, kaip žmonės Prancūzijoje be baimės kartoja panašius žodžius oficialiose situacijose, pasijutau išlaisvintas.

Kai palikau Izraelį, žinojau, kad negaliu keltis į neutralią vietą. Man reikėjo šalies, kuri būtų visiška Izraelio priešingybė. Kaip juoda ir balta. Maniau, kad Prancūzija ir yra tokia šalis. Tuo gyvenimo momentu man reikėjo tokios drastiškos priešingybės. Atrodė, kad visi šios šalies gyventojai turi būti trijų lyg ir personažų – Napoleono Bonaparto, Zinedine’o Zidane’o, Jeano-Luco Godard’o trikampyje. Turėjau ten važiuoti, kad sužinočiau, kurį iš jų sutiksiu savo kelyje.

 

Minėjote, kad Jūsų filmas patinka pirmiausia jauniems žmonėms. Kaip manote, kodėl?

Gal todėl, kad mano filmas savaip pasakoja apie tam tikrą būtent buvimo jaunam jausmą. Man jau keturiasdešimt ketveri, tad tai grupei nepriklausau, bet ji vis dar labai domina. Pagrindiniai „Sinonimų“ herojai – izraelietis ir du prancūzai – yra dvidešimt trejų. Tiek pat ir juos vaidinantiems aktoriams. Žinoma, kiekvienas žmogus yra kitoks, bet jaunystė savaime turi ypatingą skonį ir kvapą, kaip kad „Nirvanos“ daina „Smell Like Teen Spirit“. Būdamas tokio amžiaus jauti savo šviežumą, nekaltybę, drąsą užduoti klausimus ir abejoti tuo, kas daugumai žmonių atrodo akivaizdu.

 

Kuo abejoja „Sinonimų“ Joavas?

Stagnacija, kurioje glūdi dauguma mūsų. Net jei jaučiamės nelaimingi, į tai žiūrime kaip į įprastą dalyką. Tik kai kurie imsis kokio žingsnio, pavyzdžiui, išsikels į kitą šalį. Mano herojui to per mažai. Joavas persikelia iš Izraelio į Prancūziją ir iškelia sau tikslą tam tikra prasme gimti iš naujo.

 

Pagrindinio herojaus dvejones atspindi filmo forma – „Sinonimuose“ ji atrodo sąmoningai kaprizinga, netvarkinga.

Formos originalumas man buvo labai svarbus. Turiu pasakyti, kad nesuprantu kinematografininkų, ypač kuriančių autorinį kiną, kurie neskiria formai dėmesio ir tenkinasi schemų dauginimu. 95 procentai iš dabar kuriamų filmų niekuo nesiskiria vienas nuo kito. Štai bendras planas, po akimirkos – stambus, paskui vėl bendras. Nulis kūrybiškumo! Negaliu suprasti, kaip galima asmeniškas istorijas pasakoti taip nuasmenintai. Tarsi kas nors susirengė parašyti meilės laišką ir daro tai pagal gugle rastą instrukciją.

 

Jei jau prakalbome apie meilės prisipažinimus, „Sinonimai“ dažnai pateikiami kaip meilės prisipažinimas prancūzų Naujajai bangai. Pritartumėte tokiai interpretacijai?

Jei tai pagarbos duoklė, tai gana dviprasmiška. Norėjau, kad „Sinonimai“ būtų kartu ir pagarbos Naujosios bangos meistrams ženklas, ir provokacija, iššūkis. Dviprasmiškai filme pateikiami Paryžius ir Prancūzija. Atkreipkite dėmesį, kad rodau ekrane visas „ikoniškas“ vietas – Dievo Motinos katedrą, Seną, Sen Žermeno kvartalą, bet stengiuosi, kad tai atrodytų kitaip nei leidiniuose, skirtuose turistams.

 

Kalbos vaidmuo filme labai didelis. Turiu omenyje ir kino kalbą, specifinį filmavimo būdą. Kokius sprendimus priėmėte kartu su operatoriumi Shaimu Goldmanu?

Kai persikėliau į Paryžių, ėmiau rašytis įvairius savo išgyvenimus, įspūdžius ar tuometes emocines būsenas. Tai buvo bandymas užrašyti tam tikrą mentalinį judesį, egzistencinę melodiją. Užrašai turėjo savo ritmą, vibraciją. Kai nusprendžiau kurti „Sinonimus“, pabandžiau „pagauti“ filme panašų chaotišką mąstymo ir veiklos stilių. Tą specifinę vibraciją, susijusią su gyvenimu Paryžiuje. Todėl sąmoningai nusprendžiau pasitelkti skirtingus filmavimo būdus. Su Shaimu Goldmanu naudojome dvi kameras, kad padidintume skirtingų pojūčių jausmą. Mums rūpėjo, kad kamera ne tik perteiktų scenos nuotaiką, bet ir taptų įvykių dalyve. Kad ji beveik kaip žmogus pajustų veikėjų jausmus ir atmosferą aplink juos. 

 

 

 

Kadras iš filmo „Sinonimai“
Kadras iš filmo „Sinonimai“
Kadras iš filmo „Sinonimai“
Kadras iš filmo „Sinonimai“
Kadras iš filmo „Sinonimai“
Kadras iš filmo „Sinonimai“
Kadras iš filmo „Sinonimai“
Kadras iš filmo „Sinonimai“