Pabaiga kol kas atidėta

Tokį storą žurnalo numerį malonu laikyti rankose. Net jo turinys primena knygą, juolab kad „Kino“ autoriai šįkart nusprendė pasigilinti į baimes, kurias kinas nuo pat savo atsiradimo moka kuo puikiausiai eksploatuoti. O karantinas tas baimes kaip niekad išryškino, bet, žinoma, ir padėjo su jomis susigyventi, juk ne vienas pažįstamas karantiną skyrė tik filmams ir serialams, tarsi patvirtindamas, regis, Jeano Epsteino teiginį, kad kiną renkasi žmonės, kurie bijo gyvenimo. Manau, ir jiems bus įdomu palyginti savo įspūdžius su žurnalo tekstais.

Redaktorė Santa Lingevičiūtė šį „Kiną“ sumanė kaip žvilgsnį į filmuose rodomą apokalipsę: „Kadangi realybė virto kone apokaliptinio filmo siužetu ar distopine ateitimi, vykstančia dabar, nusprendėme nemažą dalį šio numerio skirti apokaliptiniam ir distopiniam kinui. Atsigręžti atgal, kad geriau suprastume dabartį.“

Straipsnyje „Pavojaus šešėlis: distopija kaip kasdienybė“ Dmitrijus Gluščevskis rašo, kad ateities scenarijai filmuose dažnai siejasi su dabartimi, jos išgyvenimais. Jo straipsnį papildo tekstai apie garsias distopijas. Ramūnas Pronckus rašo apie dvi Herberto Wellso „Pasaulių karų“ ekranizacijas ir „Terminatorių“, Živilė Pipinytė – apie Franҫois Truffaut „451 pagal Farenheitą“, Rasa Paukštytė – apie Ridley Scotto „Likvidatorių“ ir jo tęsinį – Denis Villeneuve’o „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“, Laura Šimkutė – apie Scotto „Svetimą“, Lingevičiūtė – apie George’o Millerio „Pašėlusį Maksą“, o Neringa Kažukauskaitė – apie mangos „Dvasia šarvuose“ ekranizacijas. Lingevičiūtė pristato ir išsamų originalių antiutopijų kūrėjo vizionieriaus Terry Gilliamo portretą, o su knygos apie apokaliptinį kiną „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ autoriumi filosofu Nerijumi Mileriumi kalbėjosi Brigita Kulbytė. 

Pagrindinę temą papildo straipsniai apie kitas kino pamėgtas baimių atmainas: Ilona Vitkauskaitė apžvelgia zombių, kurie paprastai susiję su paslaptingomis epidemijomis, kino evoliuciją, o Aušra Pažėraitė gilinasi į kino kūrėjų mėgstamo personažo Antikristo istoriją. Pipinytė „Kino istorijose“ prisimena, kad būta šviesių ateities versijų, ir prisimena sovietų filmus vaikams ir paaugliams apie kosmoso užkariavimą.

Venecijoje apdovanotas ir kaip niekad aktualus Romano Polanskio filmas „Pareigūnas ir šnipas“ pasirodė prieš pat karantiną. Jį recenzuoja Linas Vildžiūnas, o režisieriaus kūrybą žurnale apžvelgia Izolda Keidošiūtė. Pasak jos, „Polanskis – sudėtinga ir kontroversiška asmenybė. Jis provokuoja skandalus, piktina moralistus, kelia neapykantos sprogimus ir visada buvo bulvarinės spaudos dėmesio objektas.“ Autorė pabrėžia: „Neturiu tikslo šiame straipsnyje teisti ar išteisinti režisierių. Daug jau istorijoje buvo „raganų medžioklių“ ir, deja, po jų visų likdavo kartėlis ir gėda labai ilgiems metams.“

Prieš karantiną pasirodė ir Gražinos Baikštytės knyga apie Šarūną Bartą. Lietuvoje ji vis dar vienintelė skirta geriausiai pasaulyje žinomam lietuvių kino režisieriui. Į šį faktą dėmesį atkreipė ir knygą recenzuojanti Kažukauskaitė.

Ne vienas mūsų karantiną leido su virtualiu „Kino pavasariu“. Populiariausi festivalio filmai, kurie pasirodė ir kino teatrų repertuare, taip pat recenzuojami žurnale. Auksė Kancerevičiūtė rašo apie Claude’o Leloucho filmą „Gražiausi gyvenimo metai“, Agnė Mackevičiūtė recenzuoja Bong Joon-ho „Parazitą“, Rūta Birštonaitė – Corneliu Porumboiu „Švilpautojus“, Rimgailė Renevytė – Jano Komasos „Kristaus kūną“, Ieva Toleikytė – Hirokazu Kore-edos „Visą tiesą apie divą“, Kažukauskaitė – Guillaume’o Nicloux filmą „Tiesiog nuostabu“, kurio herojais tapo du „šventieji monstrai“ – rašytojas Michelis Houellebecqas ir aktorius Gerard’as Depardieu, Laima Kreivytė rašo apie Céline Sciamma „Liepsnojančios moters portretą“, kitas jos tekstas skirtas šiame filme pagrindinį vaidmenį sukūrusiai Adèle Haenel. Beje, kadras iš filmo papuošė ir žurnalo viršelį.

Apie aktorių Valentiną Novopolskį rašo Renevytė, mat kino teatruose liepos 17 d. pagaliau pasirodys latvių režisieriaus Jano Kursiečio filmas „Olegas“, kuriame Novopolskis atliko pagrindinį vaidmenį. Apie Lietuvos kino centro paramą lietuvių kino kūrėjams ir platintojams (šiam „Kino“ numeriui – taip pat) su LKC Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Dovile Butnoriūte kalbėjosi Kulbytė.

Pamažu atsiveria kino teatrai, ekranuose pasirodo nauji filmai, tad ne už kalnų ir tradiciniai kino festivaliai. Naują festivalių sezoną rugpjūčio pabaigoje Nidoje pradės „Baltijos banga“. Žurnale pristatoma festivalio programa žadina pavydą jo žiūrovams. Žinau, kad pavydėti negražu, bet gal dalis filmų bus parodyta ir Vilniuje, juk pasaulio pabaiga lyg ir atidėta.

Jūsų – Jonas Ūbis