7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Darius Jaruševičius

Tos pačios kultūros tinkle

Nenaujos Šarūno Saukos tapybos poveikis naujo tapybos medialumo aplinkybėmis

Neseniai VDA įvyko su paroda „Jauna Kauno tapyba“ susieta konferencija, ir joje iškeltas klausimas, ar jauna lygu nauja. Konferencijos tikslas – aptarti tapybos naujumo prielaidas – lyg ir suponuoja tapybos reflektyvumo šiandien problemą apskritai. Iš pirmo žvilgsnio siekis aptarti, ar jauna reiškia nauja nūdienos tapybos kontekste, daugiausia apibrėžia tapybos pozicijų jos pačios lauke problemas. Nauja, nes strategiškai nauja, nauja, nes šiek tiek kitaip, nauja, kad ir trumpam, nauja, nes naujoje vietoje – nauja lygu svarbu. Naujumas, diachroniškai slenkanti meno praktikų transformacijos norma, kad ir įtaigiai išardyta ar vis dar inertiškai ardoma ir nebetekusi reakcijos į prieš tai buvusias meno praktikas galios, iš naujo perklausia, ar naujas meno kūrinys yra aktualus. Tad klausimą, ar jauna-nauja tapyba yra aktuali, iš laukymės tarp Vilniaus ir Kauno vertėtų perkelti į bendrą Baltijos šalių lauką, vėliau į Rytų Europos, bendrą Europos, JAV ir toliau – į platesnį Vakarų meno istorijos lauką. Neišsitenkant jame, dera kreiptis plačiau, į šiuolaikinę vizualiąją kultūrą. Ar jauna yra nauja turbūt reikia pažvelgti istoriškai. Ar jauna buvo nauja iki ir po konceptualiojo meno posūkio?

Šarūnas Sauka, „Baltas raištelis“. 1993 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Baltas raištelis“. 1993 m. A. Lukšėno nuotr.
Rita Mikučionytė

Apgaulingas keraminis eskizas

Onos Grigaitės paroda „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“

Kai kurie mano mėgstami menininkai rengia personalines parodas retai, tačiau kiekvienas jų naujų kūrinių pasirodymas tampa įvykiu, kurio ilgai ir kantriai laukiu. Labai dažnai tai nutinka stropiosioms menininkėms, kurios didžiąją kūrybinių galių dalį išeikvoja namų ir šeimos labui... Kas gi dabar suskaičiuos, kiek perspektyvių moterų kūrėjų pasitraukė iš viešo kūrybos lauko?

 

Tarp tokių retai pasirodančių, bet visada man vilčių teikiančių ir laukiamų autorių – keramikė Ona Grigaitė, kuri dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje praturtino lietuvių dailės istoriją naujais postmodernistinio mąstymo ir matymo išprovokuotais kūriniais. Iki šiol žaviuosi jos tobulai sukomponuotais keraminiais natiurmortais, kurie drąsiai peržengė šakų ir žanrų ribas, tapdami netikėtais ir žaismingais sodraus kolorito lipdytų skulptūrinių objektų pasakojimais. Tad kokio siužeto vingiais šįkart siūlo paklaidžioti Grigaitė?

 

Intriga akivaizdi vien perskaičius parodos pavadinimą su nuoroda į politinį trilerį. Iš tikrųjų galime kalbėti apie situacines universalijas, kai keraminė instaliacija yra tik pretekstas kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Eksponuojamų simbolių (norit – Ezopo) kalba skatina žiūrovą patį rekonstruoti savąją „miško“ aplinką. Kas čia pagrindiniai veikėjai ir apie ką jie kalbasi?

 

Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kai Narcizo atspindys atgyja

Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paroda „Autoportretai-homonimai“ Kaune, „Post“ galerijoje

Plačiai žinomi kaip breiko šokėjai ir socialinių akcijų, skirtų globos namuose gyvenantiems vaikams, rengėjai, o meno rate – kaip patys geriausi klasikinio piešinio meistrai, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai niekada nei nuo savęs, nei nuo kitų neslėpė, kad nori būti matomi. Pamatyti kaip vertingi asmenys. Neseniai spausdintame Algirdo tekste (http://www.7md.lt/daile/2016-01-29/Piesinio-galia) minima, kad ir piešti pradėjo, nes savaitinio darželio auklėtojos į jų gebėjimus reagavo. Labai žmogiška ir psichologiškai suprantama.

 

Tačiau kad ir kaip keistai nuskambėtų, toks atvirumas – tikra retenybė po sovietmečio išretėjusiame autoportrete, kur save rodyti buvo kažkaip tarsi nepadoru, nes viešuma buvo įžūliai suklastota, isteriškai paradiška, normaliam žmogui šlykšti. Nuo atviravimų stabdė ir natūralus savisaugos instinktas. Laikai pasikeitė, bet psichika keičiasi lėčiau. Tik sovietmečio „šventės“ neragavę turbūt į save galės pažvelgti be pojūčio, kad esi stebimas nedraugiškos akies, o parodyti kažin kaip nekomplikuotai. Gataveckų kūriniai skirti visai kitam žiūrinčiajam. Manau, tai mylinčios, atjaučiančios, suprantančios akys. Nes tokios reikalingos kiekvienam žmogui.

Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai-homonimai“ fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Ugnė Makauskaitė

Negalimo susitikimo erotika

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda Kauno fotografijos galerijoje

Konceptas čia yra viskas. Tiesa, Kauno fotografijos galerijoje veikiančios Geistės Marijos Kinčinaitytės parodos „Tu priklausai man“ konceptas ir pagrindinė idėja yra gan kontroversiški: vaizduojamas technologijų sukurtas vaizdas čia koreliuoja su jausmais bei intuicija. Šioji lydi visą fotografės kūrybą. Baigusi komunikacijų ir medijų studijas Londono universiteto Goldsmito koledže, jaunoji menininkė laimėjo vienos garsiausių Londono galerijų surengtą konkursą „FreshFaced & WildEyed 2014“, kuriame pristatė naktinių nuotraukų seriją „Apšviesta“ („Illuminated“). Abiejose Kinčinaitytės serijose realybės transformacija užima svarbią vietą. Tik čia ji netikėtai išgryninama per meilės jausmą.

„Netikėtai“ sakau todėl, kad vaizduojamos Marso paviršiaus nuotraukos, darytos NASA marsaeigio „Curiosity“, kitaip tariant – pasitelkiant mokslą. Naujos technologijos leidžia, bent jau netiesiogiai, kolonizuoti naują ir dar gerai nežinomą planetą. Žvyruota plynė, ją vagojantys krateriai, nuotraukos krašte matoma roboto dalis gąsdina, žinant dar ir tai, jog stebi kažką, kas taip bauginančiai nepažįstama. „Nes juk niekas taip nebaugina nei netikėtas netikėtai išsipildžiusios labai ilgai godotos svajonės veidas, ypač kai supranti, kad jis dar nepažįstamas ir gąsdinamai svetimas.“ (K. Sabaliauskaitė, Silva Rerum, Vilnius, Baltos lankos, 2008.) Tačiau dalykai, iš pradžių atrodę svetimi, kinta žiūrint per patirties prizmę: juk ir Žemėje galima rasti panašių peizažų, atliepiančių Marso kūnui. Juolab kaip įsimylėjėlis dažnai kalbina meilės objektą nekalbėdamas – įsivaizduodamas dialogą, taip ir kiekvienas vaizdas mažina (bent jau tariamai) atstumą tarp žinomo ir nežinomo. Ir užkalbėtasis Marso kūnas atsiveria. „[...] jis pasikėlė, švelniai nutraukė jai nuo pečių drabužį, padėjo iš jo išlįsti ir tol rengė ją, kol pečiai ir krūtinė sublizgo vėsioje mėnulio šviesoje. Akimis ir lūpomis jis sekė švelnų šešėlį, stebėdamas jį ir bučiuodamas, ji kaip apkerėta gulėjo nejudėdama, nuleidusi akis, su iškilminga išraiška veide, tarsi jos grožis tą akimirką būtų pirmąsyk net jos pačios pastebėtas ir atskleistas.“ (H. Hesse, Narcizas ir auksaburnis, Vilnius, Alma littera, 2009.)

Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m. NASA/JPL-Caltech
Geistė Marija Kinčinaitytė, Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. 2014 m. NASA/JPL-Caltech
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. William Henry Jackson (1878-1898), „Dievų sodo Babelio bokšto vaizdas“, cianotipas. 2015 m.
Geistė Marija Kinčinaitytė, iš ciklo „Tu priklausai man“. William Henry Jackson (1878-1898), „Dievų sodo Babelio bokšto vaizdas“, cianotipas. 2015 m.
Rita Mikučionytė

Tapybos testas

Paroda „Nauja tapyba iš Jungtinės Karalystės“ Šiuolaikinio meno centre

Įprasta, kad renginiai, kuriuos organizuoja Britų taryba, visuomet pasižymi ir sumanymų aktualumu, ir nepriekaištinga vadyba. Manau, šis faktas ir dalykiniai kontaktai, kurių vienaip ar kitaip turėjo ne vienas iš mūsų, lėmė parodos populiarumą – iš tikrųjų kompaktiška naujos tapybos iš Jungtinės Karalystės ekspozicija ŠMC sudomino nemažai žiūrovų. Be to, esame ne tik rašytojų, bet ir tapytojų šalis, tad visada žinome, ką, kaip ir kodėl šių meno šakų kontekstuose reikia daryti...

 

Nepriekaištinga renginio reprezentacija išties atveria ne vieną galimybę, skatinančią savaip apžiūrėti ir perprasti parodą. Dažnai žiūrėti solidžių ir ambicingų dailės projektų einame nusiteikę dvejopai – viena vertus, mėgstame patys atrasti tiesą, intuityviai klaidžiodami ekspozicijos labirintais su šiandien madingu kūrinių išdėstymo planu, ir tik po to ieškome (arba ne) papildomos informacijos (priklauso nuo to, kiek asmeniškai ar instituciškai renginys yra svarbus), įsigyjame parodos katalogą, naršome internete ir pan. O kartais elgiamės priešingai – iš anksto ruošiamės „sakraliam“ susitikimui su kūriniais ir namų darbus atliekame dar prieš akistatą su originalais.

Stuart Cumberland, „Vyras, fotografuojantis paukštį – nepataikė“ ir „Vyras, fotografuojantis paukštį vėjyje“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Stuart Cumberland, „Vyras, fotografuojantis paukštį – nepataikė“ ir „Vyras, fotografuojantis paukštį vėjyje“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Stuart Cumberland, „Užrakto paleidimo troselis“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Stuart Cumberland, „Užrakto paleidimo troselis“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dawn Mellor, „Claire ponios ir Rozalindos vaidmenyje“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Dawn Mellor, „Claire ponios ir Rozalindos vaidmenyje“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Dawn Mellor, „Claire ponios ir Malfio hercogienės vaidmenyje“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Dawn Mellor, „Claire ponios ir Malfio hercogienės vaidmenyje“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Michael Simpson, „Anga raupsuotajam Nr. 3“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Michael Simpson, „Anga raupsuotajam Nr. 3“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Michael Simpson, „Anga raupsuotajam Nr. 10“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Michael Simpson, „Anga raupsuotajam Nr. 10“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Evelina Januškaitė

Konteksto dėmenys stiklo mene

Stiklo meno paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Vasario 9 d. VDA parodų salių „Titanikas“ pirmame aukšte atidaryta VDA Kauno fakulteto stiklo studijų programos studentų darbų paroda. Parodą lydėjo šiuolaikiškai suformuota reklaminė kampanija: sukurti ir prieš atidarymą kurį laiką viešinti įtaigūs trumpi videoklipai, skleidžiama internetinė reklama, pasitelkiami socialiniai tinklai. Paroda savo turiniu iš dalies retrospektyvinė – eksponuota nemaža dalis pastarųjų metų įdomiausių studentų kursinių ir baigiamųjų darbų. Tačiau parodos kuratoriai stengėsi retrospektyvą atskleisti kiek kitu rakursu, reflektuojančiu šiandieninį stiklo meno kontekstą.

 

Kontekstas šioje parodoje – ir pavadinimas, ir koncepcija, ir raiškos būdas. Paties žodžio etimologija nurodo į struktūros formavimą, sujungimą, turi sąsajų su tekstūra. Anotacijoje pabrėžiama, kad „kontekstas – tai kokio nors fakto ar įvykio sąlygos ar aplinka, leidžianti tiksliau suprasti į ją įeinančių reiškinių prasmę“. Meno lauke sąvoka „kontekstas“ yra labai dažna ir įvairiai artikuliuojama. Imta atsižvelgti ne tik į meno kūrinio vizualumą, bet ir reiškiamas idėjas bei sukūrimo aplinkybes. Nors užuomazgų būta anksčiau, apie kontekstualų meną (kaip meno kryptį) galime kalbėti nuo XX a. vidurio pasaulinės meno praktikos pavyzdžių. Kontekstualaus ir konceptualaus meno kryptys oponuodamos viena kitai formavo to meto meninį diskursą ir dėjo pagrindą šiandieninei meno traktuotei.

Kamilė Stanevičiūtė, „Vienas iš septynių“. 2015 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Kamilė Stanevičiūtė, „Vienas iš septynių“. 2015 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Regina Selickaitė, „Ikona“, fragmentas. 2005 m. A. Narušytės nuotr.
Regina Selickaitė, „Ikona“, fragmentas. 2005 m. A. Narušytės nuotr.
Andrius Keturka, „Skęstanti laisvė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Andrius Keturka, „Skęstanti laisvė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Sigita Gaučienė, „Silvijos spalvos“, fragmentas. 2011 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Sigita Gaučienė, „Silvijos spalvos“, fragmentas. 2011 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Jolita Jakštaitė, „Žymės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolita Jakštaitė, „Žymės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Aida Durneikaitė, „Personos“, fragmentas. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Aida Durneikaitė, „Personos“, fragmentas. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Julija Pociūtė, „Keturios tuščios sienos“, instaliacija. 2007 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Julija Pociūtė, „Keturios tuščios sienos“, instaliacija. 2007 m. Nuotrauka iš VDA KDF Stiklo katedros archyvo
Agnė Narušytė

Meno garbinimo mechanizmai

Juozo Laivio paroda Šiuolaikinio meno centre

Praėjusią savaitę mūsų skaitytojams rekomendavau aplankyti vieną parodą tokiu tekstu: „Konceptualios Juozo Laivio parodos visada tampa įvykiais – žinoma, ne tais, kuriuos pasigardžiuodama aprašo populiarioji žiniasklaida ar į kuriuos plūsta smalsuolių minios. Tai būna įvykiai žiūrovo galvoje, tylūs ir nepriklausomi – net nuo paties menininko intencijų. Štai ir dabar Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, veikianti paroda „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje, arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ sudaryta tik iš keliolikos gana vienodų, abstrakčiai atrodančių ir nepasakysi, kad niekur nematytų, fotografijų bei audiogido. Tačiau tik į ją nuėjęs pradėsi suprasti, koks galėtų būti tavo asmeninis santykis su nieko aistringai nebegręžiančio žvilgsnio kultūra.“

Visi žinome, kad Juozas Laivys savo kūriniais kvestionuoja institucinę-žodinę-maginę meno abrakadabrą. Jos dalis – ir meno kritika, nuoširdžiai įsitraukianti į menininkų, kuratorių, institucijų iškėlimo ar nuleidimo procesą. Ji tai daro įvykius (1) „apdainuodama“, (2) sukritikuodama (ir abiem atvejais juos įteisindama) ar (3) ciniškai, įžūliai, užmaršiai, metodiškai, atsainiai, tingiai, savikritiškai, nusižeminusiai ar dar kitaip juos nutylėdama (ir išmesdama į istorijos šiukšlyną). Šis straipsnis jau savo buvimu atmeta trečiojo varianto galimybę. Jis patvirtina Laivio, kaip menininko, egzistencijos vertę, kurią jau įsteigė daugybė institucijų ir ankstesnių kritikos straipsnių. Bet ar Laivys juo bus pagarbintas, ar sukritikuotas?

Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Juozo Laivio parodos ŠMC fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Gaudymas už žodžių

Paroda „Per plauką“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Vieną rytą, tokį patį kaip ir visi kiti, televizoriaus ekrane netyčia užmačiau kalbant jaunus kuratorius ir menininkus. Dėstė intelektualizuotai kaip kokie Deimantai Narkevičiai. Kai kamera pasisukiojo po ekspoziciją, vaizdai priminė Žilvino Landzbergo kūrybą. Gal dėl tos (Onos Juciūtės „Pelenė“) išardytos dalimis kėdės ar (Džiugo Šuklio „1 kubas su ratukais“) kilimo, kuris pas Žilviną tampa ir ritualo vieta, ir namų ribomis, ir dar maža visata, kai to reikia. Kadangi abu minimi autoriai labai skirtingi, susidomėjau. Nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kaip taip gali būti.

Parodoje „Per plauką“ prie darbų neradau etikečių ir dėl to visa atrodė tvarkingiau. Užtai yra lapas su kūrinių numeriais ir aprašymais. Kiek mįslingas, bet labai labai norint šį tą galima suprasti. Įvadiniame aprašyme parodos koncepcija kaip brolis dvynys panaši į sausio 6-ąją tik uždarytos parodos „Ne apie žodžius“ Šiuolaikinio meno centre. Ją kuravo Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė.

Viktorija Damerell, be pavadinimo. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
Viktorija Damerell, be pavadinimo. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Juciūtė, „Pelenė“. L. Skeisgielos nuotr.
Ona Juciūtė, „Pelenė“. L. Skeisgielos nuotr.
Džiugas Šuklys, „1 kubas su ratukais“. L. Skeisgielos nuotr.
Džiugas Šuklys, „1 kubas su ratukais“. L. Skeisgielos nuotr.
Gabrielė Adomaitytė, „Žemėlapis“. L. Skeisgielos nuotr.
Gabrielė Adomaitytė, „Žemėlapis“. L. Skeisgielos nuotr.
<i>ateate</i>, „Totus“. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
ateate, „Totus“. 2016 m. L. Skeisgielos nuotr.
<i>ateate</i>, „Nevaržomas dreifas saulės link“. L. Skeisgielos nuotr.
ateate, „Nevaržomas dreifas saulės link“. L. Skeisgielos nuotr.
<i>ateate</i>, „Sugrįžimas“
ateate, „Sugrįžimas“
Vykintas Šorys, „Laiko konceptas“. L. Skeisgielos nuotr.
Vykintas Šorys, „Laiko konceptas“. L. Skeisgielos nuotr.

Tolesnis plastiko gyvenimas

Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės pokalbis apie latvių menininko Ginto Gabrano parodą „Mutantų atranka“ KKKC

Pasikalbėkime apie Gintą Gabraną, kurio parodą „Mutantų atranka“ matėme Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Iš pradžių viskas atrodo labai rimtai: ateini, gauni žalius ir raudonus akinius, pro kuriuos žiūrint projekcijose besisukiojantys objektai atrodo trimačiai, tarsi kybantys toje pačioje tamsoje, po kurią vaikštai ir tu. Jų formos neapibrėžiamos, nors gali interpretuoti kaip debesis, kaip dėmes ant sienos, sakyti, kad čia medūzos ar (kaip sufleruoja parodos pavadinimas) mutantų galvos, o gal kažkokie nepasiekiamų gelmių ar ateities gyviai arba iš kitų planetų nusileidę, čia pagauti ir užkonservuoti ateiviai. Vaizduotė gali pasiūlyti ir įdomesnių vardų, bet neverta šito žaidimo žaisti, juo labiau kad parodos anotacijoje Gabranas labai rimtai aiškina apie kūrinių atranką ir jos ryšį su evoliucijos teorija. Esą jis naudojasi gamtoje aptinkamu „saviorganizacijos principu“ bei selekcija, kai tikslingai atrenkant naudingas mutacijas sukuriamos naujos gyvūnų ar augalų rūšys.

Gintas Gabranas, kadras iš videofilmo. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, kadras iš videofilmo. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“. 2016 m. N. Jankausko nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“. 2016 m. N. Jankausko nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, ekspozicijos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, žiūrovai padeda kurti mutantus. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintas Gabranas, „Mutantų atranka“, žiūrovai padeda kurti mutantus. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Dalius Jonkus

Kaip išvengti grožio baimės?

Vosyliaus Sezemano filosofijos aktualumas šiais laikais

Filosofas Arthuras Danto straipsnyje „Kalifobija šiuolaikiniame mene“ aprašo šiuolaikiniame mene įsigalinčią grožio baimę. Kaip pavyzdį Danto nurodo Dieterio Rotho darbus. Šis menininkas savo kūriniams naudojo medžiagas (pvz., maisto atliekas), kurios ilgainiui imdavo pūti. Rothas savo santykį su grožiu nusako taip: „Nekenčiu, jeigu pastebiu, jog man kažkas ima patikti... tada iškart nustoju tai daryti. Taip pat jeigu kyla grėsmė, kad tai taps gražu.“ Panašią grožio baimę savo svarstymuose apie fotografijos situaciją Lietuvoje mato ir Agnė Narušytė. Recenzijoje „Fotografija (ne) akims“ (7 meno dienos, 2015-02-20) ji išryškino takoskyrą tarp dviejų fotografijos strategijų. Šiuolaikinis fotografas, išreiškiantis savo požiūrį į pasaulį vaizdais, tarsi yra pasenęs ir nebeatitinka šiuolaikiškos vaizdais persisotinusios kultūros būklės. Kita vertus, vaizdai yra paveikūs, jų atskleidžiamas grožis žavi ir gundo žiūrovą net šiandien. Agnė, apmąstydama Malvinos Jelinskaitės fotografijas, lygina jas su šiuolaikinės konceptualiosios fotografijos bandymais paneigti patį fotografijos vizualų išraiškumą. Jelinskaitės kuriami vaizdai tarsi naujai kelia klausimą apie vizualinės išraiškos galimybes, kai didelė dalis Lietuvos fotografų vietoj fotografijos praktikuoja ritualizuotą jos paneigimą. Galima būtų sakyti, kad šiuolaikinė fotografija išgyvena gal kiek pavėluotą konceptualizmo poveikį. Svarbu yra ne kas ir kaip vaizduojama, bet pati idėja. Fotografija bando peržengti pati save ir atverti tai, kas akiai nematoma apskritai. Toks ėjimas anapus juslinės raiškos yra paradoksalus pačios fotografijos vaizdingumo paneigimas. Jis įgyvendinamas gilinantis į techninius fotografijos realizavimo būdus arba pakeičiant fotografiją įvairiais ritualiniais gestais. Tačiau kokia prasmė daryti fotografiją, kuri neskirta žiūrėti? Ar tai ne tas pats kaip rašyti romaną, kuris būtų nepaskaitomas, ar kurti muziką, kuri būtų negirdima? Ar galima fotografiją ir kitus vizualinio vaizdavimo būdus atsieti nuo estetikos ir redukuoti į technines medijas ir jų fizinę būtį? Šie klausimai priminė man tarp filosofų vykstančią diskusiją apie estetikos ir grožio vaidmenį šiuolaikiniame mene.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas