7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Monika Krikštopaitytė

Prasibrovus pro minias ir mėsas

Šarūno Saukos retrospektyva „Žmogus su Saukos veidu“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Didelė sėkmė Nacionalinei dailės galerijai (ir mums visiems), kad per Šarūno Saukos parodą tiek daug naujų žmonių rado kelią į muziejų, apie kurio egzistavimą jei ir žinojo, tai labai jau miglotai. Nemažesnė laimė ir tai, kad parodą rengė Monika Saukaitė. Akivaizdu, kad joks kuratorius iš šalies nesulauktų tokio autoriaus pasitikėjimo ir kantrybės, kurios jis per spaudos konferenciją prisipažino stokojąs, kaip kad dukra. Puiku, kad intelektualų klano savityra ir prisistatymas atliekami profesionaliai – Saukaitė neseniai apsigynė daktaro disertaciją „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje“.

Semiotinė tėvo kūrybos analizė turėjo leisti atsirasti šiokiam tokiam atstumui ir maksimaliam įmanomam objektyvumui. Tačiau su metodu ateinantis atsietumas nuo bet kokio konteksto leidžia apie ikonografines paveikslų klišes kalbėti tarsi apie intriguojančią struktūrą turinčius atradimus. Žinoma, bet kuris meno gerbėjas greitai supras, kad „Autoportretas arbatinuke“ (1978), kad ir ironizuojant, labai primena Francesco Mazzola Parmigianino jaunatvišką norą pasipuikuoti gebėjimu įtikinamai pavaizduoti save išlenktame paviršiuje („Autoportretas“, 1523). O Saukos „Autoportretas su slyva“ (1983) ir „Autoportretas Nr. 4“ (1985), kur jo bruožų turinti galva guli ant padėklo ar tiesiog atskirta nuo kūno, įsilietų į ilgą gretą kitų klasikinių autoportretų, visų pirma meno chuligano Michelangelo Merisi da Caravaggio Holoferno temos variacijų. Taip pat gerai žinome, kad bene pirmas atvirai save kaip Kristų pavaizdavo Albrechtas Düreris. Tiesa – ne nukryžiuojamą.

Šarūnas Sauka, „Autoportretas arbatinuke“. 1978 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Autoportretas arbatinuke“. 1978 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Pragaras“. 1991–1992 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Pragaras“. 1991–1992 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Užutekis I“. 1987 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Užutekis I“. 1987 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Vidutinio amžiaus moteris“. 2014 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Vidutinio amžiaus moteris“. 2014 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Žmogžudystė Restorane“. 1999–2000 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Žmogžudystė Restorane“. 1999–2000 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Žmogus, turintis problemų“. 1992 m. A. Lukšėno nuotr.
Šarūnas Sauka, „Žmogus, turintis problemų“. 1992 m. A. Lukšėno nuotr.
Algirdas Gataveckas

Piešinio galia

Broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai piešia Alytaus vaikų globos namų gyventojus

Gyvenime ir kūryboje su broliu dvyniu Remigijumi esame neišskiriamas tandemas. Sakytumei, kvėpuojame ir būname vienu ritmu: mudu dirbame ir gyvename kaip komanda. Pirmoji mudviejų piešinių paroda buvo surengta Alytaus savaitiniame darželyje, kai buvom bemaž penkerių metų. Mūsų darbelius eksponavo darželio koridoriuje.

„Kadangi abu labai dūkdavome ir neleisdavome kitiems vaikams pamiegoti, auklėtoja paklausė: „Gal judu norėtumėte piešti?“ Piešiau traktorių, katiną. Paskui buvo atneštas kunigaikščių portretais iliustruotas kalendorius. Žiūrėdamas į tuos paveiksliukus nupiešiau Vytautą, Kęstutį, Algirdą. Girdėjau, kaip auklytės šnibždasi: „Pamatysi – rytoj miegos kaip belgas.“ Taip ir nutiko: kitą dieną leipau iš miego.“ (Virginija Majorovienė, Broliai idealistai, Moteris, 2012, nr. 10, p. 63)

Taigi, mano ir brolio norą piešti formavo tokios aplinkybės. Nupiešiau paveikslus ir laimėjau prizą, t.y. galėjau praleisti pietų miegą, ir todėl toliau kūriau panašius paveikslus, nes į mano kūrinius reagavo auklėtojos.

Darželyje mes visai gerai jautėmės. Išdykę buvome – bėgdavome, slėpdavomės, pavėsinių stogais lakstydavome, niekas mūsų nuo ten nenukeldavo. Gyvenome linksmai.  

Algirdas ir Remigijus Gataveckai, autentiškas freeze ant automobilio ir Alytaus vaikų globos namų gyventojų interpretacija. 2015 m. Nuotrauka iš „Facebook“
Algirdas ir Remigijus Gataveckai, autentiškas freeze ant automobilio ir Alytaus vaikų globos namų gyventojų interpretacija. 2015 m. Nuotrauka iš „Facebook“
Remigijus Gataveckas, „Pozuotojo Kazimiero portretas“. 2007 m., pop., pastelė, sangvina, plaukų lakas. Piešinys pavogtas iš VDA piešimo katedros.  Algirdas Gataveckas, „Pozuotojo Kazimiero portretas“. 2007 m., pop., pastelė, sangvina, plaukų lakas. Piešinys pavogtas iš VDA piešimo katedros
Remigijus Gataveckas, „Pozuotojo Kazimiero portretas“. 2007 m., pop., pastelė, sangvina, plaukų lakas. Piešinys pavogtas iš VDA piešimo katedros. Algirdas Gataveckas, „Pozuotojo Kazimiero portretas“. 2007 m., pop., pastelė, sangvina, plaukų lakas. Piešinys pavogtas iš VDA piešimo katedros
Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Dzetaveckų portreto kūrimo akimirka. 2013 m. Alytaus vaikų globos namai. A. Gatavecko nuotr.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Dzetaveckų portreto kūrimo akimirka. 2013 m. Alytaus vaikų globos namai. A. Gatavecko nuotr.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Dzetaveckų portreto kūrimo akimirka. 2013 m. Alytaus vaikų globos namai. A. Mažeikos nuotr.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Dzetaveckų portreto kūrimo akimirka. 2013 m. Alytaus vaikų globos namai. A. Mažeikos nuotr.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai, „Dzetaveckai“. 2014 m., popierius, pastelė, sangvinas, anglis, 194x102 cm., Modernaus meno centro nuosavybė
Algirdas ir Remigijus Gataveckai, „Dzetaveckai“. 2014 m., popierius, pastelė, sangvinas, anglis, 194x102 cm., Modernaus meno centro nuosavybė
Danieliaus lipdiniai (savarankiški darbai), plastilinas. 2015 m.
Danieliaus lipdiniai (savarankiški darbai), plastilinas. 2015 m.
Vidas Poškus

Kaip ten su ta tapyba?

Paroda „Jauna Kauno tapyba“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Kiekviena paroda yra diskusija, ypač jeigu kalbame apie gerai surežisuotą kolekcinę ir ekspozicinę struktūrą (gera laikau tokią, kuri išryškina tam tikras problemas bei aktualijas). Būtent tokia yra paroda „Jauna Kauno tapyba“, kuruota kauniškės VDA Tapybos katedros vedėjos Aušros Vaitkūnienės. Paroda yra diskusinio pobūdžio, nes kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. O kaipgi kitaip, jeigu visa tai užprogramuota net pačioje pavadinimo ir koncepcijos formuluotėje! Sąvoka „jaunas“ yra probleminė savaime, nes jaunu širdyje visiškai motyvuotai gali jaustis net ir pagyvenęs šimtą metų. Imkime pavyzdžiu kad ir klasiką Tizianą, savo jauniausius – novatoriškiausius – darbus sukūrusį gyvenimo saulėlydyje, einant aštuoniasdešimtuosius. Jauni pagal pasinius duomenis lygiai taip pat gali būti senais vilkais...

Jaunos Kauno tapybos paroda yra institucinė, joje pristatoma Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos paskutinių kursų studentų, „šviežių“ absolventų kūryba – t.y. tų, kurie tos akademinės bambagyslės su savo alma mater ir konkrečiais dėstytojais – profesoriais, docentais ar lektoriais – dar nėra nutraukę. Tad labai korektiškas pasirodė sumanymas prie kiekvieno darbo etiketėje nurodyti ne tik jo autorių-kūrėją, bet ir kuratorių-vadovą. Per privatų pokalbį tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė taikliai pasakė, kad ne viename darbe jaučiasi koreguotojo rankos prisilietimas. Iš tiesų – dalies jaunųjų autorių atvejais nevertėjo net pažymėti, kad šio ar kito studento dėstytojas yra Pranas Griušys ar Jūratė Jarulytė, nes tai puikiai matosi net ir plika, pedagoginio proceso tiesiogiai nestebėjusia akimi. Beje, po nesenų institucinių peripetijų, kuriose esama ir komiškų, ir tragiškų elementų (nesinori gilintis, nes tai nėra susiję konkrečiai su tapyba, tačiau regisi, jog netikęs juokelis išprovokavo skausmingesnių precedentų analizę), parodos metu visai smalsu buvo aiškintis, kuriuos kūrinius sukūrė vaikinai, o kuriuos – merginos. Vis dėlto prigimtiniai lytiškumo dalykai be galo jaučiasi tapyboje. Vyriška ji – kietesnė, net šiurkštesnė, moteriška – lengvesnė ir subtilesnė, panašiai kaip skiriasi dorėninio bei jonėninio orderių kolonos. Ir taip tiesiog yra.

Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Donaros Manuk darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Donaros Manuk darbai. V. Poškaus nuotr.
Simona Lukoševičiūtė, „Laiko fragmentai“. 2013–2015 m. V. Poškaus nuotr.
Simona Lukoševičiūtė, „Laiko fragmentai“. 2013–2015 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Simonos Lukoševičiūtės darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Simonos Lukoševičiūtės darbai. V. Poškaus nuotr.
Gintarė Marčiulynaitė, „Aš ir tu“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Gintarė Marčiulynaitė, „Aš ir tu“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Kristinos Jatautaitės darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Kristinos Jatautaitės darbai. V. Poškaus nuotr.
Giedrius Zaura, „Atsitiktinumas ir erdvė“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Giedrius Zaura, „Atsitiktinumas ir erdvė“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Tomas Čiučelis

Kritikos būklė akceleracijos laikais*

Padėties diagnozė ir alternatyvos

Problema, kurios akivaizdoje atsidūrė šiandieninė kritika, yra jos adekvatumas pasaulyje, kuriame net pačios subversyviausios strategijos ir veiksmai – įskaitant „linksminimąsi“ ir „frendinimąsi“ – tampa kapitalizavimosi dalimis. Tai negebėjimas kalbėti „iš už“ šio su pagreičiu progresuojančio kapitalizuoto būvio ir veiksmingai reprezentuoti sistemos eksterjero ar alternatyvos.

 

Sunkumai kyla, kai apmąstant „postideologinį“ akceleracijos apimtą laiką vis dar bandoma taikyti vadinamąsias „tradicines“ ideologijos kritikos formas (čia galėtume prisiminti Frankfurto mokyklą kartu su T. Adorno, L. Althusseriu, M. Horkheimeriu, M. Foucault ir kitais). Tiems, kurie užsiima kritika, turėtų pasirodyti svarbūs būtent tie atvejai, kai į kritiką šiandien reaguojama kaip į neadekvatų dalyką. Viena iš tokio nepaisymo (ignoravimo, neėmimo domėn, atsisakymo, antagonizavimo) priežasčių, ko gero, yra įsitikinimas, jog toji XX amžių suformavusi intelektualinė tradicija, kurią P. Ricoeuras pavadino „įtarumo mokykla“ – t.y. marksiškoji kapitalistinės ekonomikos kritika, nyčiškoji moralės ir religijos kritika bei froidiškoji psichikos ir sąmonės kritika – nesugebėjo produkuoti jokių įtikinamų ir praktiškai funkcionuojančių alternatyvų ekonominei, socialinei ir psichologinei realybės sandarai. Pavyzdžiui, mums nuolat primenama apie žlugusius bandymus įsteigti demokratines santvarkas, kuriose nebūtų paminti tokie demokratiniai principai kaip lygybė, laisvė ir socialinis įsitraukimas. Regis, vienintelis pasirinkimas yra arba priimti dabarties „nekritikuojamumą“, arba kažkokiu būdu permąstyti ir reaproprijuoti „pasenusius“ kritikos naratyvus taip, kad jie būtų adekvatūs dabarties reiškiniams ir diskursams. Galbūt kritika turėtų iš naujo atrasti savo balsą, tik šį kartą naujame amžiuje.

Deima Žuklytė

Kultūros realybės šou

Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“

Mergina juodu kostiumu sėdi ant netvarkingai sumestos didžiulės keturių tūkstančių knygų stirtos, iš jos traukia vieną knygą po kitos ir skaito. Tekstas netrunka sulaukti nuosprendžio: patinka arba ne. Pirmuoju atveju knyga laikinai pastudijuojama, antruoju – sviedžiama šalin. Tai – naujausias jaunos menininkės Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“, atliktas knygyne „Juodas šuo“, be to, tiesiogiai transliuotas internetu. Dirsytė, ko gero, yra viena geriausiai žinomų jaunosios kartos kūrėjų – 2015-ųjų mugėje „Art Vilnius“ lankytojų buvo tituluota geriausia menininke. Mugėje Monika atliko performansą „Aš tavo saulė“, kurio metu susirangiusi sėdėjo vamzdžio pavidalo bokštelyje ir šaukė žodžius apie meilę; tuo metu lankytojai galėjo patekti į bokštelį ir stebėti ją pro permatomas lubas. Performansas traukė mugės lankytojų akį ir ausį, tad veikiausiai už šį žaismingą provokatyvumą jo kūrėja ir buvo įvertinta.

Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 2016 m. T. Ivanausko nuotr.
Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 2016 m. T. Ivanausko nuotr.
Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 2016 m. T. Ivanausko nuotr.
Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 2016 m. T. Ivanausko nuotr.
Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 2016 m. T. Ivanausko nuotr.
Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 2016 m. T. Ivanausko nuotr.
Agnė Narušytė

Trimakas ir Navakas

Parodos „Aukščiau“ galerijoje „Akademija“, „Ir gėlių parduotuvė Varsa“ galerijoje „Trivium“

Truputį ilgiau pagyvenus, kai kas ima kartotis (o kartojimasis sukuria kažką unikalaus, tai įvyksta kaip pasipriešinimo dėsniui stebuklas, mus moko Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari). Kai saulėgrįžos virsmo laike sutapo Gintauto Trimako ir Mindaugo Navako parodos, supratau, kad tai jau kartą buvo, nors ir kitaip. Tarsi patvirtinimą radau štai tokį Alfonso Andriuškevičiaus teiginį 1987 m. Alumnato kieme vykusios parodos (joje dalyvavo ir Alvydas Lukys) kataloge: „Gintauto Trimako fotografijos kai kuo panašios į M. Navako skulptūras. Autorius, daugeliu atveju apsieidamas be žmogaus figūros, „kalbindamas“ itin neįmantrios struktūros daiktus, taip operuoja plokštumų ritmu, šviesos slinktim, stambios ir smulkios formos kontrastu, kad iš paprastumo gimsta paslaptis, elementarumas padvelkia neišsemiamumu.“

Matyt, tas tarpmedijinis panašumas lėmė, kad paskui kurį laiką Trimakas ir Navakas dalyvavo keliose parodose kartu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau Navakas vadovavo Trimako diplominiam darbui. Ir štai dabar tarp jųdviejų ir vėl nusitęsia jungtis, tiesa, tik mano galvoje: antradienį nuėjau į „Akademijos“ galeriją pažiūrėti Navako parodos, o šeštadienį – į Aistės Kisarauskaitės namų galeriją „Trivium“ – Trimako. Navakas eksponuoja metalines kopėčias, pailgus granito luitus ir sodrių spalvų gėlėmis išsiuvinėtą juodą liemenę – taigi ne skulptūras. Trimakas pakabino 7 popieriaus lakštus, kiekviename – du kruopščiai pieštukais nuspalvintų stačiakampių blokai, sudaryti iš 60 stačiakampių, lakšte jų – 120, parodoje – 840. Taigi Trimako parodoje – ne fotografijos. Paralelės? Abi parodos susideda iš pačių elementariausių dalykų: kopėčių ir pieštukų, granito ir popieriaus, siuvinėjimo ir spalvojimo. Abiejose vėl veikia plokštumos, šviesa, dydžiai ir skaičiai. Abiejų autoriai elgiasi mįslingai, o tai yra neišsemiamumo pažadas. Belieka parašyti tekstą, kad patikrinčiau, ar jis ištesėtas.

Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mindaugas Navakas, „Aukščiau“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas, „Ir gėlių parduotuvė Varsa“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas, „Ir gėlių parduotuvė Varsa“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas, „Ir gėlių parduotuvė Varsa“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gintautas Trimakas, „Ir gėlių parduotuvė Varsa“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Dalia Karatajienė

Joną Švažą prisimenant

Paroda Baroti galerijoje

Minint 90-ąsias tapytojo Jono Švažo (1925–1976) gimimo metines, Klaipėdos Baroti galerijoje veikė paroda, kurioje eksponuota penkiolika skirtingiems Švažo kūrybos periodams atstovaujančių drobių. Ekspozicijos vaizdą gerokai praturtino jubiliejaus proga išleistas Jono Švažo kūrybos albumas, lydimas kūrybos raidą apibūdinančio Ramutės Rachlevičiūtės teksto, papildyto išsamiu G. Miknienės sudarytu bibliografijos sąrašu, liudijančiu Lietuvos bei užsienio menotyros dėmesį dailininko kūrybai (Juozas Saulius, Marija Švažai, Jonas Švažas: albumas, Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2015).

 

Jonas Švažas ėmė kurti XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kada beveik visame Lietuvos meninės kultūros plote pradėjo ryškėti pirmieji modernizavimosi ženklai, atitrūkstantys nuo natūralistinio bei pažodiško socialiai sureikšmintos tikrovės vaizdavimo ir vedantys metaforos, formos ekspresijos link. Vincas Kisarauskas, prisimindamas anuos laikus, koloristinį sąjūdį, kuriame dalyvavo Silvestras Džiaukštas, Jonas Čeponis, Leonas Surgailis, Jonas Švažas bei kiti menininkai, pavadino juos savotišku batalijų laiku, ir Švažas šioje meno laisvėjimo, o kartu ir ideologinio lygmens kovoje suvaidino ypatingą vaidmenį.

Jonas Švažas, „Medžiai Ronžėje“. 1969 m. MMC nuosavybė
Jonas Švažas, „Medžiai Ronžėje“. 1969 m. MMC nuosavybė
Jonas Švažas, „Žvejų laiveliai“. 1968 m.
Jonas Švažas, „Žvejų laiveliai“. 1968 m.
Jonas Švažas, „Kretingos gatvė“. 1972 m.
Jonas Švažas, „Kretingos gatvė“. 1972 m.
Jonas Švažas, „Raudoni vamzdžiai“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Raudoni vamzdžiai“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Tiltas“. 1965 m. LDM nuosavybė
Jonas Švažas, „Tiltas“. 1965 m. LDM nuosavybė
Jonas Švažas, „Medžiai prie ežero“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Medžiai prie ežero“. 1976 m.
Algimantas Mačiulis

In memoriam

Vytautas Nasvytis (1928–2016)

Palydėjome Anapilin vieną mūsų moderniosios architektūros lyderių, Inteligentą iš didžiosios raidės, architektą Vytautą Nasvytį. Jį prisimenant neužtenka išvardyti kartu su broliu Algimantu sukurtus projektus, reikšmingus visuomeninius pastatus (,,Neringos“ restoranas, Centrinis paštas, dab. Lietuvos Respublikos seimas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, ,,Lietuvos“ viešbutis), bet kartu būtina nušviesti ir laiko situaciją, šių įžymių architektų vaikystę, jų šeimą, tą aplinką, kurioje formavosi Vytauto meninė pasaulėjauta, intelektas.

 

Gali kilti klausimas – kur slypi asmens prigimties, būdo šaknys? Manyčiau, kad pirmiausia šeimoje. Kazimiero ir Elenos Nasvyčių šeimoje augo broliai dvyniai, būsimieji architektai, ir vyresnioji sesuo Undinė, vėliau žymi Lietuvos radijo diktorė. Tėvas Kazimieras studijavo mediciną Berlyne, Humboldtų universitete, grįžus į Lietuvą paskirtas dirbti Lietuvos kariuomenėje karo gydytoju, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Jo broliai buvo jaunosios Lietuvos valstybės kūrėjai: Steponas – vienas Lietuvos farmacijos pradininkų (jo duktė Birutė ištekėjo už LR Prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus); Motiejus – žymus medikas, bakteriologas, kūrė Medicinos draugiją, buvo jos pirmininkas (jo duktė Danutė Marija Nasvytytė Nepriklausomoje Lietuvoje garsėjo kaip choreografė, išraiškos šokio pradininkė); Antanas – agronomas, Belvederio mokyklos direktorius. Jie ir jų vaikai emigravo į JAV, kur garsėjo kaip žymūs menininkai, inžinieriai.

Vytautas Nasvytis. Iš „Lietuvos ryto“ archyvo
Vytautas Nasvytis. Iš „Lietuvos ryto“ archyvo
NDG inf.

Nacionalinėje dailės galerijoje – Šarūno Saukos tapybos paroda

Sausio 15 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Žmogus su Saukos veidu. Šarūno Saukos tapyba. 1978−2015“.

 

Spaudos konferencija – sausio 15 d., penktadienį, 11 val. Joje dalyvaus tapytojas Šarūnas Sauka, parodos kuratorė Monika Saukaitė ir NDG vadovė Lolita Jablonskienė.

 

Šarūnas Sauka yra vienas savičiausių, labiausiai išsiskiriančių, žinomiausių lietuvių tapytojų. Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamoje retrospektyvinėje jo parodoje „Žmogus su Saukos veidu“ rodoma virš 100 darbų, sukurtų 1978−2015 m. Pirmą kartą greta tapybos ant drobės žiūrovams pristatomi ir juvelyriškai ištapyti stikliniai objektai.

Šarūnas Sauka, „Pragaras“. 1991–1992. Drobė, aliejus. Edmundo Armoškos kolekcija
Šarūnas Sauka, „Pragaras“. 1991–1992. Drobė, aliejus. Edmundo Armoškos kolekcija
Šarūnas Sauka, „Laiptai“. 1989. Drobė, aliejus. Edmundo Armoškos kolekcija
Šarūnas Sauka, „Laiptai“. 1989. Drobė, aliejus. Edmundo Armoškos kolekcija
Šarūnas Sauka, „Autoportretas Nr. 4“. 1985. Drobė, aliejus. Autoriaus nuosavybė
Šarūnas Sauka, „Autoportretas Nr. 4“. 1985. Drobė, aliejus. Autoriaus nuosavybė
Dalius Jonkus

Meninė praktika kaip reprezentacijos panaikinimas

Eglės Rakauskaitės paroda galerijoje „POST“ Kaune

 

Nauja Eglės Rakauskaitės paroda galerijoje „POST“ Kaune sudaryta iš dviejų dalių. Tai videofilmas, kuriame autorė nufilmavo Kauno marių peizažą, ir kvapų testavimas. Paroda pateikiama be pavadinimo, tad kiekvienas žiūrovas turi pats atrasti savo santykį su šiais kūriniais ir yra skatinamas įsitraukti į patį kūrybinį procesą. Kvapus autorė eksponuoja indeliuose, jie padėti ant savotiškų kolonų ir iš viršaus apšviesti skirtingomis šviesomis. Norint pajusti eksponuojamus kvapus, tuos indelius reikia atidaryti ir pasilenkti prie jų. Pasilenkus ne tik pajuntamas kvapas, bet ir pamatomas savojo veido atvaizdas. Kolonos pasirodo esančios tarsi šuliniai, kurių dugne per raibuliuojantį skystį matome atsispindintį veidą. Eglė Rakauskaitė kvapus pateikia kaip reprezentaciją naikinančią terpę. Kvapai nėra tarpininkai. Jie tiesiogiai paliečia kiekvieną ir atveria asmeninių išgyvenimų ir asociacijų lauką. Kvapai yra laikomi netinkama meninio vaizdavimo priemone dėl savo subjektyvumo. Jie naikina distanciją tarp subjekto ir objekto. Jie nepalieka abejingų, nes vieniems patinka, o kitiems kelia šleikštulį. Kvapai tiesiogiai mus įtraukia, bet patys lieka nematomi. Jie egzistuoja kaip vos jaučiama atmosfera arba kaip viską persmelkiantis dvokas. Kvapai tarsi kvėpavimas ir įkvėpimas, be kurio gyvenimas būtų neįmanomas. Praradę uoslę žmonės praranda ir skonį. Kvapai yra gamtos dovana, tačiau kultūra ją transformuoja ir ištobulina. Natūralūs kvapai įgyja naują gyvenimą ir tai, kas paprastai mums atgrasu ir pasišlykštėtina (pavyzdžiui, puvėsių, pelėsių ar rūgėsių kvapas), kultūriškai kultivuojant tampa neatsiejama žmogiško pasimėgavimo dalimi. Kvapai generuoja individualias asociacijas, kurios leidžia pažvelgti į savo sielos šulinį. Kiekvienas įkvėpdamas šiuos kvapus tampa tiesioginiu vyksmo dalyviu ir žvelgia į raibuliuojantį savo atspindį, kuris kviečia iš naujo atrasti save.

Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. Rengėjų nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. Rengėjų nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. E. Rakauskaitės nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. E. Rakauskaitės nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. Rakauskaitės nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. Rakauskaitės nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. E. Rakauskaitės nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. E. Rakauskaitės nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. Rakauskaitės nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. Rakauskaitės nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. Rengėjų nuotr.
Eglė Rakauskaitė, be pavadinimo. 2015 m. Rengėjų nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas