7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

LDS inf.

Kristinos Norvilaitės paroda „Viską tau pasakysiu“

2019 m. sausio 31 d., ketvirtadienį, 18 val., LDS galerijoje „Arka“
atidaroma
Kristinos Norvilaitės naujų darbų paroda „Viską tau pasakysiu“

2019 01 31 – 2019 02 19
Aušros Vartų g. 7, Vilnius

Dešimt Kristinos Norvilaitės atsakymų apie parodą „Viską tau pasakysiu“
1. Kas labiausiai įkvėpė šiai parodai? Šarūnas Nakas ir jo kūrinys „Kosminės vibracijos“, Listas, Šumanas, Roma, Neapolis ir žinoma mano dukra Laura (parodoje objektuose bus panaudoti Lauros žaislai, kuriuos saugojau 10 metų). Taip pat planetos, dangus, galvos skausmas, žaislai ir vulkanai. O apie visą kitą jau pasakysiu tik parodoje.

2. Ar bijai šios parodos? Personalinių turėjai jau virš 40, ar ta baimė ir jaudulys išlieka? Taip visados. Atrodo, kad atplėšiu ir parodau visiems dar vieną savo širdies sluoksnį, bet tokį atvirą ir gyvą.

3. Ką jums reiškia bėganti mergaitė plakate?
Bėgti galima iš džiaugsmo, ir iš skausmo, ir iš baimės. Ar tiesiog skubėti… Taip pat iš savo vaikystės labai gerai atsimenu tą laisvės jausmą kurį pajunti  bėgdama nuo kalno, kai atrodo bėgi taip greit, kad tuoj pakilsi, pradėsi skrist. Tai šitoj parodoj ir skrendu link kosmoso, atidarau širdį ir bėgu per baltą sniegą.

4. Kodėl dažniausiai jūsų personalinės parodos sausį? Praeitais metais panašiu metu turėjote personalinę parodą Kaune. Ruduo ir žiema man intensyvus kūrybos metas. Man taip atrodo, kad žiemą daugiausiai tylos, o kūryboje tyla tinka.
5. Kokios spalvos vyrauja parodoje? Vienos neišskirsiu, bet pasakysiu kelias: balta, juoda, mėlyna, raudona, geltona.
6. Kas naujo jūsų parodoje? Naujausia tai ko gero bus objektai. Vadinu juos nameliais, sekretais ir kambariais nuklotais prisiminimų dulkėm. Žinoma, taip pat bus ir lino raižinys, bet šiek tiek kitaip. Šį kartą maišiau jį su akriliniais dažais.
Visi darbai yra nauji, nes parodai ruošiausi jau nuo rugpjūčio mėnesio. 7. Su kuo jums labiausiai asocijuojasi ši paroda? Traukinių stotimis, metro ir tuo vėjeliu kurį pajauti beatvažiuojant traukiniui.

8. Kaip apibūdintum savo paveikslus žmogui, kuris dar jų nematė?
Apibūdinčiau šviesos, emocijų ir prisiminimų blyksniais iš užmaršties tamsos. Darbai yra labai skirtingų formatų nuo visai mažų iki didelių. Taip pat naudojama skirtingos medžiagos: cementas, popierius, drobė, medis, metalas, aerozoliniai dažai, plastikas, lino raižinys, medžiaga.

 9. Kokie artimiausi planai po parodos?
Kitą dieną po parodos mano vyras Petras Geniušas gros F. Šopeną Kongresų rūmuose. Tai būtinai eisiu jo ir kitų atlikėjų klausytis.  

10. Koks tau buvo didžiausias iššūkis besiruošiant šiai parodai?
Tikriausiai suderinti tuos visus skirtingus dalykus, kuriuos taip noriu pasakyti. Neperkrauti, o išreikšti pagrindinę buvusio įvykio ar prisimimo mintį. Viską buvau pradėjusi kiek kitaip, o kai išgirdau Š. Nako kūrinį viskas pajudėjo kiek kita kryptim. Šis kūrinys man atspindini menininko kūrybos kelią. Ši muzika pakėle dar kitus sąmonės klodus ir privertė atmesti nereikalingus dalykus. Besiklausant šį kūrinį visados girdi planetas ar kažkokius objektus priartėjančius ir nutolančius. Kažką jauti už savęs didelio, nepažįstamo. Bijai pajudėti ir atsisukti. Bet didžiulė baimė kartu ir smalsumas veda į tas artėjančias „kūrybos“ planetas. Taip ir su paveikslo ar objekto gimimu: kyla jo idėja kaip jis turi atrodyti, kokios turi būti spalvos, formos dydis, figūros, mintis, būsena. Jis po truputį kiekvieną dieną artėja mano galvoje, kaip tos planetos, o paskui tampa kūnu.


Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Grafikė baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Surengė virš 40 personalinių parodų, o dalyvavimų grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Izraelis, Belgija, Danija, Švedija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Olandija, JAE, Portugalija, Rusija, Ukraina, Austrija, Vokietija, Italija, Ispanija, Norvegija, Suomija ir kt.), jau būta virš dviejų šimtų.  2010 m. dailininkė buvo apdovanota iš karto dviem garbingomis stipendijomis – Lietuvos Respublikos Kūrėjo stipendija ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendija. Parodoje „Estampas’06“ Kristinos Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o parodoje „Estampas’09“ – diplomu už „Plastinės kalbos grynumą“. Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė (išleista virš 80 knygų), parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Nuo 2000 m., veda grafikos edukacinius užsiėmimus, o nuo  2008 m., su edukaciniais užsiėmimaus savanoriauja Santariškių vaikų ligoninėje. Kristinos Norvilaitės iliustruota Vytauto V. Landsbergio knyga „Varlė bunkeryje“ Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta 2010 metų meniškiausiai iliustruota knyga. 2018 m. Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) K. Norvilaitę apdovanojo už meniškiausias dvispalves iliustracijas (Gérardo Bessière knygą „Plunksna“). 2011 m., įkūrė galeriją „Kristina Norvilaitė“, kurioje kuria ir eksponuoja savo darbus, rengia poezijos vakarus, koncertus. 2013 m., ir 2018 m., ši galerija buvo pristatyta šiuolaikinėje meno mugėje „ArtVilnius“. 2016 m. K. Norvilaitės grafikos darbai dalyvavo net keturiose parodose New York'e (2nd New York International Miniature Print Exhibition at Manhattan Graphics Center MGC, Innervisions: New Prints 2016/Summer International Print Center New York ir kt.). O šių metų sausio mėnesį New York’o galerijoje „Site:Brooklyn gallery“ taip pat pristatomas K. Norvilaitės grafikos darbas „Svarbus susitikimas“. 2015 m., debiutavo kaip scenografė Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre (spektaklis „Ledo vaikai“).


K. Norvilaitės darbų yra  įsigyję Lietuvos ir Italijos muziejai, bei privatūs kolekcininkai iš JAV, Australijos, Japonijos, Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Olandijos, Rusijos, Ukrainos, Austrijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Norvegijos, Suomijos, Belgijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Čekijos ir kt.

Daugiau apie menininkę:
www.kristinanorvilaite.com
www.galerija-norvilaite.lt

Parodą iš dalies remia: Lietuvos dailininkų sąjunga, LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba.

Paroda galerijoje “Arka” veiks iki vasario 19 d.

 

Pamėnkalnio galerija

Akvilės Magicdust personalinė paroda „Čia gyvename visi kartu“

Vasario 1 d., penktadienį, 18.30 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma jaunosios kartos grafikės, iliustratorės, komiksų kūrėjos Akvilės Magicdust personalinė paroda „Čia gyvename visi kartu“.

Taip, kaip tolimos dalelės veikia viena kitą net skiriamos didelio atstumo (fizikoje tai apibūdinama kvantinės pinties dėsniu), taip ir mes vieni kitus veikiame per atstumą – būdami San Francisko krantuose ar Vingio parko miškuose. Visų mūsų rūpesčiai ir džiaugsmai panašūs, kasdienės kavos skonis panašus, ir viskas susipynę į vientisą interneto mazgą.

Akvilės Magicdust parodoje pristatomi kūriniai (vėliavos, paveikslai ir kt.) neatspindi kokios nors konkrečios pasaulio šalies, o tik perteikia dalį mūsų planetos, kurioje gyvename visi kartu: vabzdžiai, gėlės, gyvūnai ir skirtingi žmonės.

Autorės kūriniuose persipina fikcija ir tikrovė, gamta ir laukiniškumas, absurdo humoras, ritualai ir padrąsinimai, kaip išgyventi šią žiemą. Tapybos ir tekstilės darbuose ryškios atogrąžų spalvos perkelia žiūrovą į žaismingą, poetinio naivumo kupiną erdvę, kur skatinama nežiūrėti į viską pernelyg rimtai ir leisti sau žaisti bei svajoti.

Akvilė Magicdust (Akvilė Misevičiūtė) – kūrėja, baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje, įgijusi magistro laipsnį Briuselio Sint-Lukas aukštojoje mokykloje, surengusi asmenines parodas Barselonoje, Los Andžele, Briuselyje ir Vilniuje. Jos darbus publikuoja populiarus interneto žurnalas Vice. Prieš metus menininkė pelnė pagrindinį ELCAF (East London Comic Arts Festival) ir WeTransfer apdovanojimą.

Akvilės Magicdust parodą „Čia gyvename visi kartu“ patogu aplankyti nemokamu Vilniaus autobusu SU-MENĖK, kuris kursuos visus vasario savaitgalius ir pasiūlys maršrutą net po 17 įdomiausių šiuolaikinio meno galerijų bei muziejų (Vilniaus šiuolaikinis menas autobusu Su-Menėk).

Paroda vyks iki vasario 27 d.
Parodos lankymas – nemokamas.
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Trivium inf.

Namų galerija „Trivium“ 2019 metus pradeda Andrei Antonau paroda

2019 m. galerijos „Trivium“ parodų ciklas susijęs su emigracija, migracija ir atstumais. Pristatomi autoriai vienaip ar kitaip nutolę nuo savo pradžios taško ir parodos tampa jungties ir pažinimo galimybe.


Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius) Naujų metų ciklą pradeda Andrei Antonau paroda „Teisė į poilsį“. Atidarymas – sausio 29 d. 19 val.
Parodą galerijoje „Trivium“ galite aplankyti iki vasario 24 d.


Paroda sudaryta iš Lietuvos blusų turguose, per skelbimus ir kitur surastos mėgėjiškos sovietinės fotografijos. Į ekspoziciją bus įtrauktos 1940- 1980 m. Lietuvos kurortuose, laisvalaikio ir poilsio vietose padarytos fotografijos, kuriose įamžintos sovietinės kasdienybės detalės, analoginėje fotografijoje užfiksuoti praeities vaizdai.


Paroda suteiks galimybę naujai pažvelgti į anuometinės asmeninės fotografijos estetikos ypatumus ir padiskutuoti apie asmeninius fotografijų archyvus.


Andrei Antonau (g. 1974, Diližane, Armėnijoje) – literatas, fotografas, kuratorius. Andrei mokyklą baigė Baltarusijoje, Vilniaus universitete įgijo filologijos magistro laipsnį. Surengė kelias personalines fotografijos parodas, kaip kuratorius dirba su analoginės fotografijos kūrėjais.
Parodos kuratorė: Aistė Kisarauskaitė
Organizatorius: VšĮ „Artišokai“, Vilnius

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318

 

Aistė Kisarauskaitė

Kultūros audinio skiautelė

Vilniaus Jeruzalė. Vildžiūnų namų lėlių teatras

Šis pasakojimas – apie neilgai trukusį sovietmečio laikotarpį, susijusį su Nikitos Chruščiovo vadovavimo pradžia, pilną laisvėjimo vilčių ir veržlios energijos. Nors netrukus prasidėjo stagnacija, vis dėlto būtent tuomet buvo padėti pagrindai Lietuvos (ir daugelio kitų šalių) modernizmui. Naujų meno formų, tikros kūrybos (o ne sovietinio realizmo kanono kartojimo) ilgesys skverbėsi visur, suvesdamas įvairių sričių kultūros žmones.

Zigmas Banevičius prie Vlado Vildžiūno kuriamos Barboros Radvilaitės skulptūros. Vildžiūnų šeimos archyvo nuotr.
Zigmas Banevičius prie Vlado Vildžiūno kuriamos Barboros Radvilaitės skulptūros. Vildžiūnų šeimos archyvo nuotr.
Rita Mikučionytė

Sentimentalūs pastebėjimai

Keturių parodų apžvalga

Išsiruošiau apžiūrėti parodų vedama labai asmeniško pasakojimo apie tai, kaip mes mokėmės ir mokome dailės. Šią jausmingą ekskursiją pradėsiu nuo savo mokytojo, tapytojo, ilgamečio Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos direktoriaus Juozapo Miliūno (1933–2016) parodos „Tolumos, sutemos...“ galerijoje „Arka“. Taip nutiko, kad iš pradžių 2018 m. pabaigoje pasirodė dailininko kūrybos albumas „Tolumos“ (dailininkas – Andrius Surgailis, išleido Utenos kraštotyros muziejus). Kartu su Miliūnų šeima rengdama leidinį ir po to jam antrinančią parodą, susidūriau su keliais opiais klausimais.

Saulės Šmidtaitės parodos „Kely“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Saulės Šmidtaitės parodos „Kely“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Saulės Šmidtaitės parodos „Kely“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Saulės Šmidtaitės parodos „Kely“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Česlovo Lukensko parodos „Reivo terminalas“ fragmentas
Česlovo Lukensko parodos „Reivo terminalas“ fragmentas
Česlovo Lukensko parodos „Reivo terminalas“ fragmentas
Česlovo Lukensko parodos „Reivo terminalas“ fragmentas
Juozapo Miliūno parodos „Tolumos, sutemos...“ fragmentas. A. Meškausko nuotr.
Juozapo Miliūno parodos „Tolumos, sutemos...“ fragmentas. A. Meškausko nuotr.
Juozapo Miliūno parodos „Tolumos, sutemos...“ fragmentas. A. Meškausko nuotr.
Juozapo Miliūno parodos „Tolumos, sutemos...“ fragmentas. A. Meškausko nuotr.
Juozapo Miliūno parodos „Tolumos, sutemos...“ fragmentas. A. Meškausko nuotr.
Juozapo Miliūno parodos „Tolumos, sutemos...“ fragmentas. A. Meškausko nuotr.
Juozapo Miliūno parodos „Tolumos, sutemos...“ fragmentas. A. Meškausko nuotr.
Juozapo Miliūno parodos „Tolumos, sutemos...“ fragmentas. A. Meškausko nuotr.
Ugnė Marija Makauskaitė

Škac, menotyrininke, škac

Lietuvos viešojo meno bėdos

„Pats viešojo meno terminas skamba neigiamai, nes ar ne taip mes vadiname prostitutę, fille publique, gatvės merginą?“ – samprotauja menotyrininkas Klaussas Bussmannas. Šiandien ši mintis skamba gana suprantamai, ir ne tik termino, bet jau ir turinio prasme. Kad viešąjį meną suprantame tik kaip skulptūrą, vis tenka įsitikinti, bet įdomu, kad net ir čia atsiranda problemų. Ne dėl viešojo meno per se, bet dėl viešose vietose statomų skulptūrų ir menotyrininkų vaidmens jas renkantis.

 

Londono nacionalinės portretų galerijos direktorė Sandy Nairne išskiria ryškiausias meno viešoje erdvėje tradicijas: atminties (skulptūros, monumentai) bei šiuolaikinę, patrauklią ir įtraukiančią šiuolaikinį žiūrovą. Pasak Nairne, dažniausiai problemų kyla atminties bloke dėl tradicija besiremiančių autorių įgūdžių ir vaizduotės stokos, neužbaigto kūrinio realizavimo ar meno kūrinio pastatymo kaip „priedo“ erdvėje.

Tatzu Nishi, „Butas nuomai“. 2017 m. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Tatzu Nishi, „Butas nuomai“. 2017 m. D. Žuklytės-Gasperaitienės nuotr.
Kunstkamera inf.

Sigitos Maslauskaitės personalinė paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai”

2019-uosius metus galerija „Kunstkamera” pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai”. Parodos ašis – darbai, kurie sukurti remiantis, permąstant, „aproprijuojant” jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi, už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar. Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – yra būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrinėjimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai naujo, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu yra atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.


Kokie tiksliai pirmavaizdžiai slypi už Sigitos kūrinių niekuomet nėra eksplicitiškai nurodoma. Tai gali būti ir bendros religinės ikonografijos scenografijos, ir atviresni ar labiau paslėpti pokalbiai su įvairiais ankstesniais autoriais, nuo barokinių meistrų iki Samuolio.


O kartais Sigita pakeičia savo judėjimo trajektoriją, ir, atvirkščiai, dabarties momentą įsodina į amžinąją istorijos dirvą. Pirmavaizdžiu tampa dabartinės aktualybės nuotrupa: tarkim, Sirijos karo pabėgėlės su vaiku ant rankų nuotrauka, pastebėta laikraštyje ar internete, virsta amžinaja Madona.


Bet kokiu atveju, Sigitos paveiksluose mes jaučiame laiko srovenimą ir galime juo paėjėti tam tikrą atkarpą. Tas laikas kartais būna tiesus ir atsitrenkiantis į galutinį apokaliptinį faktą, o kartais tai yra amžinojo sugrįžimo mitinis laiko ratas. Tuomet nebėra aišku, kas yra pirmavaizdis, o kas – jo kartotė. Juk ta pati kartotė pasitarnaus kažkam kaip pirmavaizdis….

Paroda veikia iki 2019 m. vasario 16 d.

Parodos rengėjai kviečia apžiūrėti parodą kartu su autore Sigita Maslauskaite, kuri pati daugiau papasakos apie savo kūrinius: sausio 26 d. 13 val., vasario 16 d. 13 val.

 

Monika Krikštopaitytė

Nepaisant nieko

„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu

Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.

Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Auseklis Bauškenieks, „Dievo ausy. Autoportretas“. 1980 m. Autorės nuotr.
Auseklis Bauškenieks, „Dievo ausy. Autoportretas“. 1980 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Maija Nora Tabaka, „Grupe jaunų menininkų“. 1969 m.
Maija Nora Tabaka, „Grupe jaunų menininkų“. 1969 m.
LFS inf.

Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako fotografijų paroda „Inscenizuoti paveikslai”

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)
2019 01 22 – 02 16

Sausio 22 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako fotografijų paroda „Inscenizuoti paveikslai“. Atidarymo metu bus pristatoma to paties pavadinimo knyga. Kviečiame neformaliai pabendrauti su „Inscenizuotų paveikslų“ bendraautoriais Gintautu Trimaku ir Lilija Puipiene bei leidinio sudarytoju ir dailininku Gyčiu Skudžinsku, teksto autore Agne Narušyte.


Parodoje visas dėmesys skiriamas Audriaus Puipos darbų ciklui „Inscenizuoti paveikslai“, sukurtam bendradarbiaujant su Gintautu Trimaku. Neretai šios fotografijos parodomos kaip paralelinė menininė veikla, žaidimas, citavimas, persikūnijimas. O šiuo atveju tai tampa parodos ašimi – fikcijos ir realybės susipynimas bei vizualinės kultūros permąstymas ir įasmeninimas vietos kontekste, užpildant visą parodos erdvę karnavališkais įvairių kartų menininkų persikūnijimais.


„Piešiniuose, akvarelėse ir litografijose plėtojęs sudėtingus vaizdo ir žodžio pasakojimus su gausybe tikroviškų detalių, Puipa gerai suvokė dailės ir fotografijos giminystę. Menininką domino ne tik savita realistinė dailės kalba, bet ir jos referencija, akivaizdžios nuorodos į regimą apčiuopiamą tikrovę, taip pat – galimybė tą tikrovę (at)kurti, įkūnyti ir atgaivinti nutapytą iliuziją. „Gyvieji paveikslai“ (pranc. tableau vivant), imituojantys žinomus dailės kūrinius, nuo XVIII a. pabaigos buvo visoje Europoje paplitusi salonų pramoga. Jie susiejo kilnią lavinimo užduotį su karnavalo nepadorumu, fetišistine erotika. Išmonė, reprezentacija ir tikrovė čia pasidarė nebeatskiriamos ir tarsi pateisino viena kitą,“ – taip apie ciklą „Inscenizuoti paveikslai“rašo menotyrininkė dr. Erika Grigoravičienė.


Parodoje, be matytų ir dar nerodytų fotografijų, bus demonstruojama ir dokumentinė vaizdo medžiaga iš inscenizacijų kūrimo. Videofilmus parodai iš savo archyvo paskolino vienas iš šių akcijų dalyvių Vytenis Jankūnas.


Paroda pavasarį buvo eksponuota A. Mončio namuose-muziejuje.
Parodą ir kūrinių katalogą inicijavo leidybinė platforma „NoRoutine Books“ bendradarbiaudama su Dailininkų sąjungos leidykla „Art Serija“.


Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Vilniaus fotografijos galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00 VI 12.00-16.00

Karina Simonson

Ar progos keičia įpročius?

Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį

Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas – atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.

Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas