„Pats viešojo meno terminas skamba neigiamai, nes ar ne taip mes vadiname prostitutę, fille publique, gatvės merginą?“ – samprotauja menotyrininkas Klaussas Bussmannas. Šiandien ši mintis skamba gana suprantamai, ir ne tik termino, bet jau ir turinio prasme. Kad viešąjį meną suprantame tik kaip skulptūrą, vis tenka įsitikinti, bet įdomu, kad net ir čia atsiranda problemų. Ne dėl viešojo meno per se, bet dėl viešose vietose statomų skulptūrų ir menotyrininkų vaidmens jas renkantis.
Londono nacionalinės portretų galerijos direktorė Sandy Nairne išskiria ryškiausias meno viešoje erdvėje tradicijas: atminties (skulptūros, monumentai) bei šiuolaikinę, patrauklią ir įtraukiančią šiuolaikinį žiūrovą. Pasak Nairne, dažniausiai problemų kyla atminties bloke dėl tradicija besiremiančių autorių įgūdžių ir vaizduotės stokos, neužbaigto kūrinio realizavimo ar meno kūrinio pastatymo kaip „priedo“ erdvėje.
Dabarties Lietuvoje vis dar nepaisoma pakitusio meno diskurso. Dar 2017 m. Paulinos Pukytės kuruota Kauno bienalė tai puikiai atskleidė: iš joje eksponuotų kūrinių ir žiūrovų reakcijos į juos paaiškėjo, kad „menas ir gyvenimas yra tarsi du nesusisiekiantys indai“, kaip teigė pati kuratorė. Pavyzdžiui, Tatzu Nishi instaliacija „Butas nuomai“, kai užsukę apžiūrėti „nuomojamo“ buto žmonės rasdavo per visą patalpą įtaisytą Lenino skulptūrą: daugelis žmonių nesuprato, jog tai instaliacija (ir tai net nėra taip svarbu), tačiau darbu buvo pabrėžiama meno poveikio svarba.
Knygoje „The People’s Property? Power, Politics and the Public“ teigiama, kad vieša ir privati erdvė nėra priešingybės, gal net atvirkščiai. Visa bėda, kad erdvės vis dar laikomos socialiai neutraliomis, vienodomis ir nediferencijuojamomis, o toks niveliuojantis požiūris, manyčiau, prasiveržia ir į kitas sritis, susijusias su viešosiomis erdvėmis. Maždaug prieš metus T. Kosciuškos gatvės skvere Vilniuje atidengtas paminklas broliams Vileišiams puikiai tai iliustruoja. Enciklopedijoje rašoma, kad viešasis menas prieš du šimtus (!) metų buvo traktuojamas kaip realistinės žinomų žmonių skulptūros ant pjedestalo. Išeina paradoksali situacija: Vileišiai, siekę Lietuvos globalumo pačia plačiausia prasme, brukami atgal į praeitį. Ir liūdniausia, kad tokių pavyzdžių Lietuvoje ne vienas ir ne du. Būtent čia atsiranda menotyrininko, kaip meno žinovo, vaidmens svarba. Tačiau visuomenei jį vis dar sunku suprasti, ir tai jokia naujiena: Renesansas savo amžininkų buvo laikomas išsišokėlišku, pirmoji impresionizmo paroda sutikta skandalais, o Pompidou centras, švelniai tariant, vadintas negražiu. Kitaip sakant, šiandieninė situacija atliepia Timo Knoxo (Sir John Soane’s muziejus) mintį, kad „yra pavojus gatves pripildyti nesuskaičiuojamų Frankenšteino monstro memorialų“.
Sociologai atkreipia dėmesį į tai, kad menas taps viešas tik tada, kai bus adresuotas tam tikrai grupei žmonių, o ne tikintis, kad būdamas viešoje erdvėje kūrinys laikui bėgant taps svarbus. Tačiau kam reikalinga visuomenės reakcija, kai gali pastatyti ką nors visiems įprasta? Politikos diktatūra meno laukui ypač skaudi šnekant apie viešąsias erdves, nes po poros mėnesių prastų meno kūrinių išstatymo jų nei iš šio, nei iš to nenuimsi. Tad ką veikia menotyrininkai?
Bėda ta, kad niekas jų nuomonės neklausia. Nieko keista, kad viešasis menas yra veikiamas institucinės ir politinės santvarkos, vertybių, bet atrodo, jog dažniausiai prastas menas atsiranda dėl prastos organizacijos. Prisiminkime 2017 m. konkursą „Kauno akcentai“. Po nugalėtojų paskelbimo netruko pasirodyti vienos komisijos narių, menotyrininkės doc. dr. Linaros Dovydaitytės straipsnis, kuriame teigiama, kad, be komisijos atrinktų septynių skulptūrų, pati savivaldybė išrinko dar penkias, tiesa, menotyrininkės teigimu, – tokias, kurios apskritai neturėtų būti įgyvendintos. Konkurso sąlygose atsisakyta įvardinti skaičių kūrinių, kurie privalės būti realizuoti, tad problema tarsi įveikta – paraiškas galima siųsti visus metus. Tačiau apie 2018 m. „Kauno akcentų“ komisiją informacijos rasti nepavyko, o miesto erdvėse ir toliau vis atsiranda naujų skulptūrų, kurių meninė vertė labai abejotina ir primena pranašautus Frankenšteino monstrus.
Iš klaidų nesimokome: lietuviško kapitalo įmonių grupė UAB „ACME Grupė“ „dovanoja Lietuvai išskirtinę dovaną – skulptūrą „ė“, kuri bus pastatyta Kaune jau šį pavasarį. Apie projekto turinio gylį ar pretenduojančius menininkų kūrinius čia nesiplėsiu, kur kas juokingesnis pats atrankos principas. Už kūrinį gali balsuoti ir publika: jos balsas prilygs vienam iš devynių komisijos narių. Be jų, balsą sudarys „ACME Grupės“ darbuotojai, projekto sumanytojas diplomatas Laimonas Talat-Kelpša, skulptoriai (Arūnas Sakalauskas, Stasys Žirgulis), architektas (prof. Jonas Audėjaitis) ir žurnalistas (Edmundas Jakilaitis). Su visa pagarba komisijai, bet nepaisant butaforiško visuomenės įtraukimo, atrodo, normalus viešosios erdvės niokojimas vyks visiškai ignoruojant faktą, kad komisijoje nėra nė vieno profesionalaus meno vertintojo? Bent jau toks dar nebuvo paviešintas.
Nors pastaruoju metu viešasis menas išgyvena tikrą renesansą, akivaizdu, jog vis dar neįsikalam į galvas, kad jis nebėra didvyris ant arklio, o taisyklių tam išvengti neturime. Ir tai ignoruodami darome meškos paslaugą daugeliui, jei ne visiems sektoriams: 2017 m. Michaelos Kastelman Čikagoje atliktas tyrimas atskleidė, kad menas viešoje erdvėje ne tik prisideda prie ekonomikos vystymosi (jei konkrečiau – verslo plėtimosi), bet ir galbūt mažina nusikalstamumą. Maža to, prieš dvejus metus tarptautiniam fondui „The Knight Foundation’s Soul“ atlikus tyrimą paaiškėjo, kad viešasis menas gerina gyvenimo kokybę (o čia jau spekuliuojant galima pasvarstyti, ar neprisideda ir prie tokios mums opios ilgesnės gyvenimo trukmės). Blogas menas, reikėtų manyti, – blogina. Tad tik nustoję par(si)davinėti suinteresuotoms grupėms ir atsigręžę į savo srities profesionalus pagerinsime ne tik viešojo meno, bet ir savo pačių gyvenimą. Juk nesitaisome dantų pas santechinką, tai kodėl kitaip turėtų būti su menu?
