7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: LFS inf.

LFS inf.

Claudios Corrent fotografijų paroda „Kad dažniau ją atsimintum“

Rugsėjo 5 d. 18 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma italų fotografės Claudios Corrent paroda „Kad dažniau ją atsimintum“. Parodos atidarymas yra Vilniaus galerijų savaitgalio programos dalis.

„Kad dažniau ją atsimintum“ – sakinys, kurį ant kitos nuotraukos pusės parašė draugė Mirta, viena iš fotografijoje vaizduojamų moterų. Mes fiksuojame vaizdą, kad atmintume, kad paliktume savo dabarties ir praeities pėdsaką. Pasak Roland’o Barthes’o, šiomis nuotraukomis liudijame savo egzistenciją. Ką matome nuotraukoje, tam tikra forma egzistavo prieš mus. O jeigu ne? Jei naudotume jas kaip simbolius naujoms prasmėms įsivaizduoti ir sukurti? Pristatoma darbų serija yra tokių paieškų rezultatas. Dirbau prie archyvinių vaizdų, nagrinėdama individualų ir kolektyvinį identitetą. Taip dekonstravau praeityje sukurtas nuotraukas ir jas integravau į naują modernų peizažą, žaisdama su atminties prasmėmis.

Hebrajų kalboje yra žodis „tikkun“, kuris reiškia „pataisyti“, grįžti atgal laiku ir ištaisyti praeities įvykius, siekiant išvaduoti pasaulį nuo klaidų, kurios buvo padarytos. Projektas siekia neįmanomo: bandoma ieškoti teisybės, suvienyti skirtingus naratyvus, pakeisti galutinį rezultatą.

 

Claudia Corrent šiuo metu dirba kaip nepriklausoma fotografė Bolcane, Italijoje. Menininkė baigė filosofijos studijas Trento universitete, vėliau pasuko į fotografijos sritį. 2015 m. menininkė laimėjo „1000 Venecijos talentų“ apdovanojimą, jos darbai eksponuoti didžiausiuose Italijos miestuose.

 

Paroda veiks rugsėjo 5–spalio 12 d.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

LFS inf.

Tarptautinis fotografijos simpoziumas NIDA2019

Rugsėjo 9-15 d. vyks jau 42-ąjį kartą Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamas vienas didžiausių fotografijai skirtų renginių Baltijos šalyse NIDA2019.

Kaip ir kasmet, šiųmetinė simpoziumo programa itin plati: ją sudarys paskaitos, parodų atidarymai, menininkų prisistatymai, kūrybinės dirbtuvės, filmų peržiūros bei naktinės projekcijos, o vakarais neformaliems susitikimams bei gyvo garso koncertams svečius kvies renginio partneriai „Zuikio daržas“ bei „Kaštonas“.

Kaip ir kasmet, kiekviena iš 4 pagrindinių renginio dienų atitiks tam tikrą temą ar problematiką: „Kolekcionuojant fotografiją“, „(Ne)aktyvizmas mene“, „Sankirtos“, „Ateitys“. Tarp NIDA2019 dalyvaujančių menininkų bus galima išvysti tokių pasaulyje garsių menininkų kaip Mathieu Asselin, 2017 m. laimėjusį prestižinį „Paris Photo-Aperture Foundation“ apdovanojimą bei šiais metais Pinčuko meno centre pagrindinį konkurso apdovanojimą „Ateities kartos meno prizas“ pelniusią Emiliją Škarnulytę. Taip pat savo kūrybą pristatys ir tokie jaunieji kūrėjai, kaip Justinas Vilutis, Vytautas Kumža, Agnė Rita Kučinskaitė ir kiti.

Teorinių paskaitų dalį sudarys plataus spektro pranešimai. Tarp užsienio lektorių bus galima išgirsti Latvijos tarpdisciplininio meno bei neformaliojo ugdymo srityse dirbančios Elīna Ķempele paskaitą „Aktyvizmas Baltijos regiono mene“, Lenkijoje gyvenančio menotyrininko bei kuratoriaus Adam Mazur pranešimą „Nežinoma Lietuvos fotografija“ bei tarpdisciplininio meno kūrėjo, dirbusio su legendiniu Ispanijos režisieriumi Adrián Onco paskaitą „Pere Portabella: kinas anapus kino“. Tuo tarpu lietuvių lektoriai, tokie kaip Aistė Paulina Virbickaitė bei Ernestas Parulskis, pasakos apie fotografijos kolekcionavimą Lietuvoje, menininkių grupė „Coolturistės“ nagrinės fotografiją kaip inspiraciją ir konspiraciją, o Valentinas Klimašauskas paskaitoje „Kaip valstietis apgavo velnią. Užrašai naujoms kosmogonijoms“ pasitelkdamas senovės mitologiją nagrinės kodėl šiandien kuriami mitai neveikia taip kaip norėtume.

Pradedantiesiams menininkams bus organizuojamos trys skirtingos kūrybinės dirbtuvės: Aurelijos Maknytės „Darbas su Archyvu“, Gintauto Trimako „Analoginės technologijos“ bei Jolantos Dolewskos „Fotografija ir skulptūra“. Be to, nusifotografuoti savo studijoje kvies Ričardas Šileika, o save nusiskanuoti 3D formatu – Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys.

Nuo 1973 m. organizuojamas fotografijos simpoziumas kasmet pritraukia vis daugiau susidomėjusių, o plati ir įvairiapusiška renginio programa leidžia ne tik kiekvienam atrasti fotografijos žavesį, bet ir sutikti bendraminčių.

Pagrindinis renginio remėjas – Lietuvos kultūros ministerija
Renginio mecenatas – advokatų kontora Žabolienė ir partneriai „Metida“
Renginio remėjai – Neringos miesto savivaldybė, Smiltynės perkėla
Renginio partneriai – mineralinis vanduo „Akvilė“, „Būkčia Kombučia“, „Gudobelė“, „Klaipėdos duona“, „Ledinukas“, „Dviratis jums“, VDA Nidos meno kolonija, poilsio namai „Zunda“,  viešbutis „Jūratė“


Pagrindinis informacinis remėjas – LRT
Informaciniai remėjai – 15min, Vilniaus savivaldybė, ArtNews, Cikados, radijas „Kelyje“

LFS inf.

Justino Vilučio paroda „Baimė ryja sielą“

Rugsėjo 6 d. 18:00 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma fotografo Justino Vilučio paroda „Baimė ryja sielą“. Parodos atidarymas yra Vilniaus galerijų savaitgalio dalis.

Naujame, dar niekur nepristatytame Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs pop kultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai,  brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo. Pasitelkiant  skirtingas fotografijos technikas bei įvaizdžius, darbuose prieš žiūrovo akis išplaukia  yrantys jūros gyviai, antropomorfiniai peizažai bei neatpažįstami kūnai. Justinas Vilutis – gimė Vilniuje, šiuo metu gyvena tarp Lozanos, Paryžiaus ir Vilniaus, bei derina meninius projektus su darbais Nike, Kenzo, MIT bei kitomis garsiomis įmonėmis. Fotografijos magistro mokslus baige Ecal universitete Lozanoje, Šveicarijoje. Darbuose pasitelkia įvairias disciplinas nuo fotografijos iki grafinio dizaino, skulptūros ir teksto, darbai pasižymi spontaniškais buities, hiperrealumo, šiurkštumo bei daugialypiškumo deriniais.

Paroda atidaroma rugpjūčio 20 d.

Paroda veiks iki rugsėjo 21 d.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

LFS inf.

Agnės Gintalaitės fotografijų parodos atidarymas ir diskusija apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį

Liepos 30 d., 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)atidaroma Agnės Gintalaitės fotografijų paroda, kurią sudarys dvi menininkės serijos –„Grožio reliktai“ (2015) ir „Be perspektyvos“ (2017–2019). Atidarymo metu vyks diskusija apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį su meno ir kultūros tyrinėtojomis Dr. Rasa Antanavičiūte, Prof. Dr. Marija Drėmaite, Dr. doc. Eglė Rindzevičiūte bei Monika Lipšic.

 

Pirmoje plačiai nuskambėjusioje pasaulyje menininkės serijoje – „Grožio reliktai“ – Lietuvoje esančių garažų durys pateikiamos atsikratant juos supančio konteksto, neleidžiančio matyti objekto tokio, koks jis yra. Priešingai – garažų durų nuotraukos rodomos juodame fone, tarsi kasdienis, nors ir nematomas, mūsų reliktas. „Pačios infrastruktūros buvimas ir matomumas tampa socialine vertybe. Infrastruktūros fetišizmas ypač būdingas autoritariniams režimams bei uždelsto vystymosi šalims. Perdėtai gigantomaniškos, nepatogios, nefunkcionalios, bet ryškiai matomos infrastruktūros atlieka svarbų politinį vaidmenį, nes jos siekia formuoti visuomenę pagal tam tikrą politinę ateities viziją“, –teigia sociologė Eglė Rindzevičiūtė.

 

Serijoje „Be perspektyvos“ tyrinėjami sovietiniai miegamieji rajonai. Fiksuojant pasitelkus droną objektų perspektyva išlieka nepakitusi ir, kaip ir pirmoje serijoje, atsikratoma netiesioginės perspektyvos, t. y. konteksto. Šalia A. Gintalaitės įamžintų architektūros objektų eksponuojami portretai. „Galbūt tai menami šio rajono gyventojai – pilki, neturintys aiškių bruožų, neturintys perspektyvos ta kita šio žodžio prasme? O gal tai dar vienas objektas kontepliatyviam miegamojo rajono tyrimui? Aiškūs, ryškūs architektūriniai objektai, kuriuos stebėdamas gali pastebėti menkiausią detalę, nuo atsilupusių dažų, plyšio sienoje iki katės lange, ir portretai žmonių, kurių individualių bruožų identifikuoti neįmanoma – visi jie tampa abstrakcijomis“, –teigia menininkė.

 

Renginio metu vyks diskusija, nagrinėjanti viešųjų erdvių problematiką Lietuvoje. Kadangi Vilniaus viešųjų erdvių tvarkymas nuolat kelia klausimus apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį, meno ir kultūros istorikės aptars:

Kokiu būdų sovietinė urbanistika gali tapti paveldu? Kas būtent vertinama, išlaikoma ir projektuojama į ateitį - estetinės formos, senos ar besikuriančios naujos bendruomenės, elementarus materialinis funkcionalumas - kada paveldosauginė vaizduotė nukreipiama i sovietinę urbanistiką?

Kaip ir kada materialusis sovietinis paveldas - daugiaaukščiai, garažai, tiltai, laiptai, skverai, skulptūros - tampa simboliniu? Kokios yra teigiamos ir neigiamos paveldo "karų" pusės?

Materialiosios sovietmečio liekanos ir ateitis - kaip galime galvoti apie praeities utopiju ateitiškumą?

 

Dr. Rasa Antanavičiūtė dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir yra Nidos meno kolonijos direktorė. Dr. Antanavičiūtė yra gausių mokslinių publikacijų apie paveldo urbanistinėse erdvėse istoriją, Kauno bienalės Yra ir Nėra(2017) kuratorė ir Auksiniu liūtu apdovanotojo Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje (2019) komisarė.

Prof. Dr. Marija Drėmaitė dėsto istoriją Vilniaus Universitete ir yra paskelbusi daug publikacijų apie modernizmo architektūrinį paveldą, knygų Architektūra sovietinėje Lietuvoje (su Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, 2012) ir Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania (Dom publishers, 2017) autorėir parodos "Architecture of Optimism: The Kaunas Phenomenon 1918-1940" kuratorė.

Monika Lipšic yra kuratorė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. Lipšic kuravo parodas ir renginius Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, įgyvendino video projektą The Good Neighbour (buvęs The Deep Splash), dokumentuojantį migruojančių menininkų idėjas ir kuravo svarbias parodas, nagrinėjančias etninį tapatumą bei praeities ir ateities utopizmą: Slavs and Tatars (Vilnius, ŠMC, 2014), Ateitis yra užtikrinta, o praeitis - nenuspėjama (Londone ir Hiustone, 2017-2018). Neseniai ko-kuravo diskusijų renginį Slenkanti zona kintančiu turiniu. Goodbye, Eastern Europe!, tyrinėjantį kintančias Rytų Europos tapatybes.

Dr. doc. Eglė Rindzevičiūtė dėsto sociologiją Kingstono universitete Londone, JK, yra daugelio straipsnių ir populiarių publikacijų apie kultūros, mokslo ir technologijų raidą šaltojo karo metu autorė. Jos naujausia knyga: The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World (Cornell University Press, 2016).

Agnė Gintalaitė baigė meno teorijos ir istorijos studijas 1999 m., po kurių sekė psichologijos studijos Vilniaus universitete. 2012 – 2014 m. dėstė mados fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje, nuo 2012 m. dirba laisvai samdoma fotografe, yra kuravusi kelias parodas, kaip kad „Nesaugūs“ Šiuolaikinio meno centre.

 

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

 

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

LFS inf.

Carolle Benitah „Fotografiniai suvenyrai“

Liepos 9 d. 17:30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma iš Maroko kilusios ir šiuo metu Prancūzijoje gyvenančios menininkės Carolle Benitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“.
Darbų serijoje, kurią menininkė apibūdina kaip „kasinėjimą“, nagrinėjami autorės vaikystės prisiminimai. Nuotraukos, rastos šeimos albumuose ir batų dėžėse, suklasifikuotos, suskenuotos, atspausdintos ant kito popieriaus ir galiausiai apsiuvinėtos raudonais, juodais ar auksiniais siūlais. Dešimtmetį dirbusi kaip mados dizainerė, Carolle Benitah 2001 m. pradėjo aktyviai kurti fotografijos kontekste, savo nuotraukas papildydama įvairiomis siuvimo technikomis. „Siuvinėdama kiekvienu dygsniu popieriuje išduriu skylę. Sulig kiekvienu dygsniu miršta mano demonai. Tai lyg egzorcizmas. Duriu tol, kol nebeskauda“, – teigia menininkė.


Ši rekonstruota istorija pateikia pačios autorės paveikslą per laiko prizmę, demaskuoja idealizuojamą šeimą ir dekonstruoja idealios šeimos mitą. Derindama susižavėjimą ir siaubą, autorė grįžta į vaikystės prisiminimus, permąsto sąmoningą ir nesąmoningą kultūrinę reprezentaciją, tradicinį moterų vaidmenį visuomenėje ir šeimos bruožus.


Siuvinėjimas, tradiciškai laikomas visiškai moterišku užsiėmimu bei gero auklėjimo požymiu, šiuo atveju skatina išsipasakoti, prisiminti konfliktą, dramą ir skausmą, leidžia tamsiai šeimos istorijos pusei iškilti į paviršių. Kaip tik ši pusė niekad ir neatsispindėdavo tose fotografijose. Menininkė pasakoja: „Visa tai sujungiu su adata ir siūlu ir tuomet transformuoju praeitį. Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Kiekviena istorija prikelia praeities šydą. Pavyzdžiui, vieną darbą laikau „Raudonkepuraitės“ pasakos metafora, kai mažą mergaitę praryja vilkas. Šneku apie vaikiškas baimes. Kitoje siuvinėju vabalus, būtybes, kurios visad užima svetimą erdvę, bet turi angelų sparnus. Kažkokiu būdu tas broliškas ryšys saugo mane.
 
 Paroda veiks iki rugpjūčio 10 d.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

LFS inf.

Konkurso „Debiutas“ nugalėtojos Ewa Doroszenko paroda

Birželio 26 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengiamo konkurso-parodos „Debiutas“ nugalėtojos Ewa Doroszenko paroda, kurioje bus eksponuojamos dvi menininkės serijos: „Kūno redaktorius“ bei „Neįmanoma teritorija“.
„Kūno redaktorius“ serijoje kalbama apie šiandien populiarias technologijas, kurios dažnai moteris verčia jaustis nepatraukliomis, nuolat siekiant savo išvaizdą tobulinti. Tai nėra problema: naudodami įvairiausias programėles galime koreguoti savo veidus ar pridėti kelis centimetrus ūgio. Kūno redagavimas – fantastiškas ir paprastas būdas, nors ir egzistuoja tik virtualioje erdvėje.
Kaip teigia E. Doroszenko: „Mane įkvėpė grožio problemėlių klaidos ir neatitikimai, nenatūralios kūno deformacijos. Naudojau fotografiją kaip išeities tašką šalia skaitmeninių įrankių, kad sukurčiau iškreiptus vaizdus, atspindinčius mūsų virtualaus fasado maniją“.


Serijoje „Neįmanoma teritorija“ menininkė nagrinėja žemėlapio ir teritorijos bei objekto ir jo reprezentacijos santykį. Kaip yra sakęs mokslininkas ir filosofas Alfred Korzybski „žemėlapis nėra teritorija“, teigdamas, jog daugelis žmonių maišo žemėlapius su teritorijomis, o tiksliau – painiodami realybės modelius su pačia realybe. Tai ypač matyti kelionėse. Keliaudami daugelis žmonių fotografuoja tam tikras vietas, taip atspindėdami unikalią savo patirtį tose vietose. Dėl didelio vaizdų srauto, kuris žiūrovą pripildo žiniomis apie vietas, šiandien yra beveik neįmanoma patirti unikalią realybę be kylančių asociacijų iš matytų vaizdų.


Ewa Doroszenko (g. 1983) Mikalojaus Koperniko universitete (Torūnė) įgijo vizualiųjų menų daktarės laipsnį, yra rezidavusi Austrijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Menininkės nuotraukos įvairiuose leidiniuose ir tinklaraščiuose: Der Greif, Vice, Vice, NEO2, Detroit Centre for Contemporary Photography, Yet Magazineir kt.


Paroda veiks iki liepos 27 d.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

LFS inf.

Klauso Richterio paroda „Bajorai

Gegužės 28 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Lietuvoje gyvenančio jaunojo menininko Klauso Richterio paroda „Bajorai“, kurioje fotografas nagrinėja vieno Lietuvos miestelio istoriją.

„Mano tikslas – brėžti praeities ir dabarties naratyvą, pasitelkiant ne tik mano sukurtus darbus, bet ir Bajoruose gyvenančių šeimų albumų nuotraukas bei pokalbius su jais pačiais“, – teigia autorius.

Fotografijomis menininkas kalba apie užmirštus žmones, gyvenančius marginalizuotoje Europos dalyje, o kartu – ir apie nūdienos Lietuvos visuomenę. Tačiau ši serija – ne tik apie mažą visuomenės dalį. Greitai galima susidaryti įspūdį, kad „Bajorų“ serija reflektuoja ir trauminę mūsų visuomenės patirtį bei neišspręstas ir užmirštas praeities temas.

Albumuose rastos nuotraukos reprodukuojamos ant tekstilės, taip atkreipiant dėmesį į daiktiškumą ir laikinumą. Pažvelgus į fotografijų serijos atvaizdus, akivaizdžiai jaučiamas praėjęs laikas. Menininko žvilgsnis tarytum krypsta į yrančius objektus, kurių jau greitai nebeliks.

„Bajorai“ yra Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno programos magistranto Klauso Richterio baigiamasis darbas. Prieš persikraustydamas į Bajorus 2017 m., jis gyveno Berlyne, Vokietijoje, kur 2016 m. baigė studijas Ostkreuzo fotografijos mokykloje. Jo baigiamasis darbas, dokumentinės fotografijos ciklas „Cikorisa“, buvo apie romų bendruomenę Vengrijoje. 2012 m. jis įgijo tarptautinio vystymo bakalauro laipsnį Vienos universitete. Klausas Richteris gimė ir užaugo Vienoje.

Paroda veiks iki birželio 22 d.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

LFS inf.

Berlyne gyvenančio menininko Joachimo Schmido paroda „Vaizdų knyga / Bilderbuch“

Gegužės 8 d. 17:30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Berlyne gyvenančio menininko Joachimo Schmido paroda „Vaizdų knyga / Bilderbuch“.

„Ką Elizabeth Taylor, dviračio sėdynė, teroristas Carlos the Jackal, aštuonkojis, Silvio Berlusconi ir tualeto šepetys turi bendro? Nieko, išskyrus tai, kad jų nuotraukos atsidūrė mano keturis dešimtmečius kauptame archyve. Atskirti nuo jų pirminio konteksto ir pristatomi be jokių komentarų, darbai tampa tarsi atsitiktine ir tarpusavyje nesusijusia fotografijų serija, reflektuojančia šiandien populiarias manijas, baimes ir fantazijas“, – sako autorius.

Dar 1989 m. Joachimas Schmidas pareiškė, kad „nebereikia naujų fotografijų, kol nenaudojame visų iki šiol nufotografuotų“. Tai sutapo su fotografijos atradimo 150-mečiu. Toks požiūris iš dalies nusako menininko kūrybinį braižą ir nuostatą, kad jis „negamina“ naujų fotografijų, o labiau ieško, atrenka ir jas komponuoja. J. Schmidas labiau kaip kuratorius naudoja jau egzistuojančias fotografijas ir jas dėlioja į naujus kontekstus, keisdamas pirmines nuotraukų prasmes. Kitos erdvės atveria netikėtus prasminius rakursus, atskirtus nuo to, kas jau egsistavo, buvo apibendrinta ir žinoma. Jo ankstyvieji darbai dažniausiai būdavo rastos fotografijos, sugadinti vaizdai, iškarpytos, nereikalingos žmonėms nuotraukos. Kai jis 1990 m. spaudoje paskelbė, kad kuria „pirmąją apibendrintą naudotų fotografijų kolekciją“, žmonės jam siuntė tūkstančius nuotraukų, kurių jiems nebereikėjo, bet buvo gaila ir išmesti. Šiandien autorius naudoja nuotraukų skaitmenines ekrano kopijas, kurias randa internete. Jo pagrindinė tema yra kritinis požiūris į tradicinį fotografijos vaidmenį ir tai, kaip fotografija yra naudojama saugant individualią ir kolektyvinę atmintį. Menininkas vizualiuoju aspektu analizuoja skaitmeninių vaizdų archyvų situaciją, taip pat – fotografijos įtaką socialiniams tinklams ir vaizdų gausumą.

Berlyne gyvenantis J. Schmidas studijavo vizualiąją komunikaciją Švabijos Gmiundo dizaino kolegijoje ir Aukštojoje menų mokykloje Berlyne. Jo darbai buvo rodomi Australijos fotografijos centre Sidnėjuje, Tokijo Metropolitan fotografijos muziejuje, San Francisko modernaus meno centre, Londono fotografijos galerijoje, Nacionaliniame fotografijos centre Paryžiuje, Čikagos šiuolaikinės fotografijos muziejuje, FOAM muziejuje Amsterdame, „Gropius-Bau“ parodų salėje ir „Berlinische“ galerijoje Berlyne, Miesto (Stedelijk) muziejuje Amsterdame ir kt.


Paroda veiks iki birželio 1 d.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Goethe‘s institutas Lietuvoje.

LFS inf.

Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“

Balandžio 16 d. 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Škotijoje ir Amerikoje kuriančios menininkės Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“. Čikagoje gimusi autorė pasitelkdama fotografiją dekonstruoja įvairias medijas, taip išryškindama moters formų ir fotografijos technikos sampratų svarbą.

Parodoje „Kūgiai ir kiaušiniai“ G. Stills savo darbais žiūrovus kreipia į fotografijos istoriją ir techniką. Natiurmorto istorija ir fotografijos medijos materialumas jungia fotografiją ir tapybą, atsiskleidžiančius nespalvotuose menininkės kūriniuose. Nespalvoti natiurmortai, atspausdinti sidabro želatinos technika, parodoje atliepia seksualinę metaforą, sustiprinamą spalvotų fotografijų. Darbai eksponuojami neįrėminti, taip išryškinant vaizdų tekstūrą ir popierių, ant kurio jie atspausti.

Nespalvotomis fotografijomis menininkė referuoja ir į mados fotografo Paulio Outerbridge nuotrauką. XX a. pirmoje pusėje manyta, kad spalvota fotografija yra komercija, o nespalvota – menas; oponuodama tokiam požiūriui, menininkė savo kūryboje jį apverčia, pateikdama identiškas kompozicijas ir pasiremdama minėto fotografo darbais. Spalvotos fotografijos parodoje atlieka kontrasto bei padidinamojo stiklo funkciją, kreipiant žiūrovo akį į fotojuostos grūdėtumą ir menininkės rankos padėtį erdvėje. Nuotraukų kompozicija jungia kūrėjos fotografinę praktiką su tapyba labiau fiziniu, intymiu pavidalu, tokią fotografinę raišką G. Sills tęsia ir šiandieninėje savo kūryboje.

Savo darbais menininkė tikisi atnaujinti fotografijos materialumo ir moters formos sampratą.

Geneva Sills (gim. 1987 m.)2012 m. baigė Glazgo menų mokyklą, o pirmoji menininkės solinė paroda Kūgiai ir kiaušiniaibuvo pristatyta 2016 m. Šiuolaikiniame Glazgo menų centre. G. Sills yra dalyvavusi tokiose grupinėse parodose kaip SUMMAKarališkoje Škotijos akademijoje (2017), Karla Leyva & Geneva SillsChalton galerijoje (2017), Salon Sebastian Monteuxtarptautinėje Glazgo bienalėje ir kitose. Daugiau informacijos: genevasills.net; @genevasills.

Paroda veiks iki gegužės 18 d.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Projekto partneriai galerija Street Level Photoworks, Glazgas, Škotija.

LFS inf.

Jolantos Dolewskos paroda „Šiame tuščiame slėnyje“

Balandžio 2 d. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atsidaro Glazge gyvenančios ir kuriančios menininkės Jolantos Dolewskos paroda „Šiame tuščiame slėnyje“. Parodos atidarymas dalyvaujant autorei vyks balandžio 3 d. 17:30 val.

Menininkės darbai laviruoja tarp fotografijos kaip vaizdo ir objekto diskurso. Serijoje jungiami keli elementai: analoginiu būdu atspaustos fotografijos atsargiai retušuojamos su sidabro milteliais; molio darbai, nulipdyti kito žmogaus, bet atliepiantys J. Dolewskos kvėpavimo formą. Čia atsiranda ir trečias, fiziologinis, elementas.

Šiais darbais menininkė toliau vysto savo ankstesnę seriją „Be kvapo“ (Breathless), kurioje plėtojamos kvėpavimo, gyvenimo ir mirties, judėjimo ir ramybės temos, fiksuojant žmonių kūnus oro iškvėpimo momentu. Darbai „Šiame tuščiame slėnyje“ kurti specialiai šiai parodai, o J. Dolewskos retušuotos fotografijos, užuot paslėpusios, akcentuoja, „netobulą“ žmogaus odą. „Naudoju medžiagą, kuri paprastai pasirenkama dėl finansinių sumetimų ar dekoratyvumo. Savo kūryba noriu atkreipti dėmesį į tai, į ką mes žiūrime ir ką laikome gražiu; kaip nustatome, kas yra geidžiamas objektas“, – teigia autorė. Jos rankų darbas, neištrinamai įsirėžęs į vaizdo paviršių, pažymi trapų materialumą.

„Molio darbus II“ sudaro moliniai indai, kuriuos menininkei išpūtė iki pat objektų sienų plyšimo. Aplink juos susidariusios strijos atliepia odos nelygumus, kartu išryškindami ir žmogaus pažeidžiamumą. J. Dolewska referuoja į Agambeno „gryno gyvenimo“ sąvoką, kuri reiškia biologinį kūną be politinių konotacijų. Taip menininkė teigia, kad žmonių teisės ir statusas yra aktuali šiandieninė problema – esami ir būsimi pasikeitimai teisės srityje, imigracijos įstatymai Europoje ir Amerikoje.

Parodos partneris – Street Level Photoworks, Glazgas, Škotija

Paroda veiks iki gegužės 4 d.

 

  PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas