7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kultūros audinio skiautelė

Vilniaus Jeruzalė. Vildžiūnų namų lėlių teatras

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 4 (1283), 2019-01-25
Dailė
Zigmas Banevičius prie Vlado Vildžiūno kuriamos Barboros Radvilaitės skulptūros. Vildžiūnų šeimos archyvo nuotr.
Zigmas Banevičius prie Vlado Vildžiūno kuriamos Barboros Radvilaitės skulptūros. Vildžiūnų šeimos archyvo nuotr.

Šis pasakojimas – apie neilgai trukusį sovietmečio laikotarpį, susijusį su Nikitos Chruščiovo vadovavimo pradžia, pilną laisvėjimo vilčių ir veržlios energijos. Nors netrukus prasidėjo stagnacija, vis dėlto būtent tuomet buvo padėti pagrindai Lietuvos (ir daugelio kitų šalių) modernizmui. Naujų meno formų, tikros kūrybos (o ne sovietinio realizmo kanono kartojimo) ilgesys skverbėsi visur, suvesdamas įvairių sričių kultūros žmones.

 

Apie 1963 ar 1964 m. Dailės institutas (dabar Vilniaus dailės akademija) buvo gerokai mažesnis, jame galėjai įgyti tik tapybos (3 kurse pasiskirstančios į grynosios, vadinamosios molbertinės, monumentaliosios ir teatro dekoracijos katedras), grafikos, skulptūros, architektūros, keramikos ir tekstilės specialybes. O ir viename, tarkim, skulptūros, kurse studentų skaičius dažnai neviršijo 4–5. Tokioje negausioje bendruomenėje gabieji, veržlieji, pilni naujų kūrybinių sumanymų studentai greit atpažindavo vienas kitą. Mezgėsi įvairiausios pažintys. Nors, kita vertus, nemaža dalis draugų buvo „paveldėti“ – atėjo iš tėvų draugysčių. Pavyzdžiui, Algirdo Steponavičiaus ir Saulės Kisarauskienės tėvai buvo bendradarbiai – dirbo toje pačioje „Spindulio“ spaustuvėje Kaune (ir Klaipėdoje, Juozo Steponavičiaus įsteigtoje „Ryto“ spaustuvėje, kol vokiečiai dar nebuvo užėmę šio miesto). Į „Spindulį“ užsukdavo daug žymių Lietuvos rašytojų – Salomėja Nėris, Juozas Tumas-Vaižgantas, Liudas Gira, Kazys Binkis ir kiti. Tad nors jaunasis Algirdas Steponavičius buvo dešimčia metų vyresnis už Saulę, spaustuvininkų atžalos pažinojo vienas kitą, abiem visai dėsningai pasukus į grafiką, tapo ir draugais, o atsiradus gyvenimo partneriams pradėjo draugauti šeimomis. Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius netrukus apsigyveno Jeruzalėje, kur netoliese skurdžiomis sąlygomis savarankišką gyvenimą kūrė Vildžiūnų šeima. Vlado Vildžiūno žmona Marija Ladigaitė ir Saulė Kisarauskienė Dailės institute kartu lankė vakarinį piešimą, tuo metu Marija mokėsi Maskvos poligrafijos institute ir, norint tapti menininke, piešimas jai buvo labai reikalingas. Regis, ten ji susipažino ir su Vladu Vildžiūnu.

 

Vildžiūnų namuose Jeruzalėje burdavosi spalvinga kompanija – menininkai, mokslininkai, rašytojai, muzikologai ir muzikantai, įvairi kurianti kultūros bendruomenė. Dar buvo gyva ir senoji Stefanija Ladygienė, nepaprastai kultūringa moteris, laikiusi aukštai iškeltą intelektualinę kartelę. Draugai susirinkdavo diskutuoti, pasidalinti idėjomis, meno žiniomis, kurios, nors ir itin ribojamos, po Tarptautinio jaunimo festivalio 1957 m. Maskvoje ir Nikitos Chruščiovo inicijuoto Atšilimo sparčiai sunkėsi į Lietuvą. Prie kompanijos prisijungė Aušra Petrauskaitė, dar viena „draugystės paveldėtoja“, kurios namuose, pas žymųjį operos solistą Kiprą Petrauską ir Eleną Petrauskienę, nuo seno rinkdavosi kultūros elitas. Elena Petrauskienė (vadinama Liole) su Stefanija Ladigiene artimai draugavo, jos abi buvo mokiusios Sankt Peterburge. Dar vienas žmogus, „gavęs“ draugystę iš tėvų, – muzikologas Vytautas Landsbergis. Tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis vienu metu buvo Marijos Ladigaitės tėvo generolo leitenanto Kazimiero Ladigos adjutantas.

 

Tačiau Vildžiūnų namai Jeruzalėje tapo traukos centru ne tik „saviems“, tarkim, Kisarauskai netruko atsivesti ir keistąjį tos epochos herojų, grįžusį po kalinimo lageryje, intelektualą Justiną Mikutį. Šis draugų ratelyje vis skaitydavo improvizuotas paskaitas, cituodavo Vytautą Mačernį, Friedrichą Hölderliną, mėgo psalmes ir jas komentuodavo. Tai buvo tam tikra edukacija, tarkim, pirmoji V. Mačernio knyga pasirodė ne po vienų metų. Pasisėdėjimai su draugais Jeruzalėje buvo persunkti idealizmo, vilties ir pamažu grįžtančio gyvenimo džiaugsmo.

 

Matyt, tos į privatų gyvenimą pamažu grįžtančios šypsenos ir pagimdė Vildžiūnų namų lėlių teatrą. Naujametiniai spektakliai gerokai vėliau, Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laikais, tapo pretekstu ir Irmos Balakauskaitės bei Vytuko Pakalnio „Teatrui Ū“. Vildžiūnų lėlių teatras net scenos neturėjo – lėlės gyveno kartu su žiūrovais, t.y. artimesnių draugų būreliu. Tarp žiūrovų buvo ponia Elena Petrauskienė, Juozas Keliuotis, Geniušai – Rimas Geniušas ir Irena Žemaitytė, Aldona Šapkauskaitė, kuri kartu su Vildžiūnais kūrė tekstus, o šie buvę eiliuoti! Spektaklio herojais dėsningai tapo savi. Deja, tekstai kol kas neatsirado, tad belieka pasikliauti prisiminimų nuotrupomis, tačiau visi pabrėžia jautrią ironiją ir gerą humorą, kurio buvo pilni herojų dialogai. Tuomet nebijota pasijuokti iš savo silpnybių: Vincas Kisarauskas, jau tuomet kūręs rūsčius paveikslus sukilėliams atminti, lėlės lūpomis postringavo – „keturios galvos ir aš, trys galvos ir aš, dvi galvos ir aš, galiausiai – aš“, Algirdą Steponavičių ir Birutę Žilytę vaizduojančios lėlės rimtai dėstė savo gyvenimo bei kūrybos filosofiją – apie skruzdę, pasaulį, apie mažus ir didelius dalykus. Mikučio herojus skaitė Vytauto Mačernio eilėraščius. Saulė Kisarauskienė buvo panaši į mūzą – lengva, trapi lyg jos grafikos linijos. Vytautas Landsbergis jau tada kalbėjo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir, žinoma, fortepijoną, o Aušra Petrauskaitė svajojo apie sidabrinį batelį.

 

Spektaklis buvo suvaidintas porą trejetą kartų, kelių Naujųjų metų proga. Vėliau, gana greitai, vilties ir kūrybinių ieškojimų atmosferą pakeitė tamsesnė stagnacijos banga, tačiau ji jau nebeturėjo Stalino represijų baisumo. Jeruzalės bendruomenė pasklido įvairiais keliais, bet, kaip matome žvelgdami iš dabarties, ne tik šio spektaklio lėlių prototipai, menininkai, mąstytojai ir kūrėjai, bet ir žiūrovai toliau nešė kiekvienas savo kūrybinį branduolį, ryškiai įtvirtindami jį istorijoje.

 

Pasakojimas iš Valstybės pažinimo centro parodos „Kūrę savo Jeruzalę“. Kuratorė – menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Daugiau informacijos: pazinkvalstybe.lt

Zigmas Banevičius prie Vlado Vildžiūno kuriamos Barboros Radvilaitės skulptūros. Vildžiūnų šeimos archyvo nuotr.
Zigmas Banevičius prie Vlado Vildžiūno kuriamos Barboros Radvilaitės skulptūros. Vildžiūnų šeimos archyvo nuotr.