Sausio 26 – vasario 28 d.
Parodos atidarymas – sausio 29 d. 18 val.
Miestas ir fotografija. 1826 m. sukurta pirmoji fotografija vaizdavo architektūrinę Paryžiaus erdvės perspektyvą. Pirmuose trūkinėjančiuose kino kadruose taip pat judriomis miesto gatvėmis skuba XIX a. pabaigos šio didmiesčio žmonės, modernios literatūros tekstai neatsiejami nuo klaidžiomis Dublino gatvėmis slampinėjančio Leopoldo Bliumo. Tai ne atsitiktinumas. Architektūrinė miesto erdvė yra jų tarpusavio santykiais sukurta socialinė erdvė, kurioje gimsta ir reiškiasi mūsų ryšiai – ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ar emociniai. Todėl visi jie įkalinti architektūrinės, urbanizuotos erdvės perspektyvoje. Miesto erdvė yra nuolat perkuriama ir perrašoma, tuo pačiu metu perkuriamos žmonių judėjimo, veikimo ir buvimo erdvės, taip perrašomi jų likimai ir tapatumo kryptys.
Belaikai miesto archetipai gali tik trumpam mirktelėti – šešėlio lūžiu, praeivio siluetu, nesibaigiančiu gamtos ir architektūrinės erdvės ginču. Architektūra yra įpinta į kasdienio gyvenimo situacijas kaip kolektyvinė pasąmonė, todėl ji dažniau neregima bet nuspėjama, ji egzistuoja daugiau kaip taktilinis mūsų kasdienybės įprotis. Tiksliau, architektūra yra nematoma, ji tik sumirga stiklinių durų judesyje, paliečia šalto oro gūsiu tik išėjus iš namo laiptinės, nuaidi durų trenksmu ar bankomato pypsėjimu.
Kasdienybės banalybėje žmonės jaučia ir mato savo architektūrinę aplinką skirtingai negu ją planuoja privatūs užsakovai, architektai ar politikai. Žmonės savotiškai laviruoja, nardo, mėto pėdsakus šiame funkcionaliame ir racionalizuotame, euforiškai didingame ir įsakmiame miesto architektūrinių ženklų labirinte.
Todėl ne taip paprasta paaiškinti sau ir kitiems – kas yra mano miestas, paprasčiau yra parodyti. Tačiau kalbant apie jo fotografavimą svarbu suvokti vieną dalyką – objektyvios, visiems vienodai matomos miesto erdvės nėra. Egzistuoja tik individualūs kognityviniai mūsų judėjimo žemėlapiai. Mes judame ne tiek architektūrinėmis erdvėmis, kiek įsivaizduojamais takais, judame taktiliškai, vedini įpročių ir tik mums atpažystamų ženklų. Geras fotografas žino, kad tai, kas matoma, nėra tiesa. Tik gimę, esame absorbuojami miesto erdvės, jos perspektyvų ir mastelių, jos optikos ir kvapų, jos formuojamų garsų ir spengiančios tylos, bukų plokštumų ir fatališkų angų.
Architektūra – ne tik statiški pastatai. Tai gali būti laiptinių, liftų, priimamųjų ar tualetų, kirpyklų ar kavinių, garažų, parduotuvių, parkų ar šiukšlių konteinerių kvapai. Nuo stogų daužomi ledo varvekliai irgi architektūros tęsinys, kaip ir nuo pastato metamo šešėlio vėsa, kaip žmonių grūstis siauroje gatvelėje ar pradinis architekto eskizas popieriaus lape. Bet kaip tai nufotografuoti?
Klauskite Sauliaus Žiūros, tiksliau, išeikite su juo ankstų rytą ar vakare į fotografo pamiltas Vilniaus miesto vietas, kuriose už pastatų, už rūko, už šalčiu stingdomo dangaus jis mato pranašingus ženklus. Juose nėra Vilniaus bokštų, bet yra jų skleidžiamių varpų garsai, nėra gatvių, bet girdisi grėsmingas transporto gaudesys.
Tai daugiagalvis gyvastingas, gargaliuojantis, šnypšiantis, miegantis ir švenčiantis paupių gyventojas. Jis netelpa į kadrą. Netilpo Korzonui, Čechavičiui, Bulhakui. Jį galima trumpam prisijaukinti, perprasti vieną, kitą jo charakterio savybę, bet ne daugiau. Todėl Sauliui tenka dieną, naktį, žiemą ir vasarą, kaip ir daugeliui fotografų, rašytojų, dailininkų kurti savo Vilnių, kaip savo ieškojimų, susitikimų, atradimų istoriją. Ji permaininga, nes miestas visada judrus, nuolat išsineriantis iš žvilgsnio, pasitraukiantis, lūkuriuojantis, neryškus, taktiliškas, tik suaugęs su kūno judesiais, juos atkartojantis.
Miestas gali būti tarytum kokia minkšta materija, šąlanti ir šylanti, sustingusi ir tąsi – kaip prieš bundant troleibusų maršrutams. Kaip nufotografuoti būtent tokį miestą? Kiekvienas fotomenininkas renkasi savo judėjimo ir matymo taktiką. Vienam svarbiau momentiniai pojūčiai, kitam – vietos atmintis, istoriniai motyvai, dar kitam – netikėto įvykio gyvastis.
Atsiranda tyrinėtojų, bastūnų, stebėtojų, vertintojų žvilgsniai, kažkas iškeliauja į miesto paribius, kažkas sustingsta kaip plėšrūnas, laukdamas savo „grobio“ miesto centre.
Sauliui Žiūrai svarbus Vilniaus paveiksliškumas, jo savaimingumas. Todėl fotografas atsitraukia, keliasi į dangoraižį, žvelgia į tolimą perspektyvą ir leidžia miestui savo fotografijose tiesiog būti. Būti maksimaliai apžvelgiamam, savipakankamam, jaukiai murmačiam savo kasdienes mantras. Tai pagarbos ir gėrėjimosi atstumas.
Virginijus Kinčinaitis
Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:
Patricija Poderytė
Projektų vadovė
El. p. [email protected]
tel. 8 616 25996
2019 m. sausio 22 – vasario 23 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Gabrielės Vingraitės kūrybos paroda „Trajektorijos“.
Atidarymas 2019 m. sausio 22 d., 18.30 val. VGMC (Latako g. 3)
Trajektorijos – tai tęstinio jaunosios kartos menininkės Gabrielės Vingraitės projekto „Pasivaikščiojimas heterotopija“ dalis. Projekte akcentuojamos kitokios vietos (dar vadinamos heterotopijomis) ir su jomis susiję išgyvenimai, būsenos, pojūčiai. Išvertus iš senovės graikų kalbos, heterotopija reiškia „kitokią erdvę“. Pastaruosius kelis metus vykdyto projekto metu menininkė formavo savo pačios heterotopijos sąvoką, stebėjo erdves. Pagrindiniai darbai buvo sukurti pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero, kuris yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos. Tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Ši patirtis galiausiai išsivystė į fotografijų ciklą ir instaliaciją, kurios pagrindinis tikslas – sukurti pojūtį, kurį Gabrielės darbe įkūnija iš peršautų drobių suformuotas koridorius.
Pristatytame projekte pasivaikščiojimo laukas buvo labai konkretus – tas pats žemėlapyje nubrėžtas kelias, vedantis link konkrečių objektų, įprastų kasdieninei rutinai. Tačiau pasivaikščiojimo ritualas, kuris vyksta šiuo metu, neturi jokios konkrečios geografinės linijos: būsena, kuomet nepriklausai jokiai erdvei. Anot autorės, trajektorijos nebuvimas tapo patirtis, o asmeninės erdvės paieškos privertė suabejoti, ar mes apskritai priklausome konkrečiam geografiniam taškui, miestui ar teritorijai.
Parodoje greta instaliacijos eksponuojamas ir fotografijų ciklas, kuris buvo pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamos parodos-konkurso DEBIUTAS 2018 metu ir apdovanotas specialiu naujienų portalo 15.min prizu. Instaliacija Pasivaikščiojimas heterotopija buvo eksponuojama Jaunojo tapytojo prizas (2018) konkurso parodoje, bei apdovanota papildomu agentūros Autoriai įsteigtu specialiuoju prizu.
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
2019 m. sausio 22 – vasario 23 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Nijolės Šaltenytės piešinių paroda.
Atidarymas 2019 m. sausio 22 d., 18 val. VGMC (Latako g. 3)
Tęsiant ilgametę piešinio parodų tradiciją, VGMC pristatoma Nijolės Šaltenytės piešinių ekspozicija, kurioje didžioji kūrinių dalis žiūrovams bus rodoma pirmą kartą. Lietuvių grafikos XX a. 9 ir 10 dešimtmečiai neįsivaizduojami be Šaltenytės estampų, reprezentuojančių lyriškąją, metaforišką grafikos kryptį. Šioje parodoje dalis piešinių papildo tai, ką atpažįstame kaip individualų menininkės braižą. Greta jų eksponuojami ir darbai, žymintys kūrybinio kelio pradžią, gerai žinomo stiliaus ištakas.
Ankstyviausi parodoje – 8 dešimtmečio piešiniai. Juose – studijų metams būdingos formos paieškos: greta laisvų portretinių eskizų eksponuojami uoliai detalizuotų Salako kaimo trobų vaizdai, piešti praktikos metu, po trečiojo kurso Vilniaus valstybiniame dailės institute baigimo. Pluoštas tušo ir pieštuko kompozicijų iš 9 dešimtmečio turi ryškias sąsajas su menininkės grafika. Jos byloja apie individualią raišką, čia lengvai atpažįstami Šaltenytės grafikos veikėjų tipažai, vizualinės metaforos. 10 dešimtmečio piešinius ne atsitiktinai reprezentuoja tušu ir plunksnele atliktos iliustracijos Kazio Sajos fantastinių apsakymų rinkiniui Stulpininkas (Rašytojų sąjungos leidykla, 1999). Šiuo laikotarpiu menininkė sukūrė iliustracijas beveik visoms jos apipavidalintoms knygoms. Subtilios Stulpininko miniatiūros iškalbingai liudija, jog tai – Šaltenytės piešinio stichija, kurioje darniai veikia tiksli forma, lakoniškas vaizdas ir talpios metaforos. Naujausią pastarojo laikotarpio piešimą autorė prilygina meditacijai, rankos pratyboms. Šįkart menininkė tikrinasi didelio formato lakštuose, pasitelkia daugiau išraiškos priemonių. Akivaizdu, kad procesu mėgaujasi, tarpusavyje jungdama fantastinius žmonių ir gyvūnų pavidalus, kuria asociatyvių vaizdinių pasaulį.
Nijolė Šaltenytė (g. 1946) – grafikė, 1973 m. baigė grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute. Nuo 1974 m. yra surengusi per 30 asmeninių parodų, dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose. Ilgametė Tarptautinės mažosios grafikos ir Knygos meno trienalės organizatorė. Dirba estampo, ekslibriso, mažosios grafikos ir iliustracijos srityse.
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune sausio 24 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks Stasio Eidrigevičiaus parodos „Hommage à Čiurlionis“ atidarymas. Renginyje dalyvaus parodos autorius.
Tapytoją, grafiką, režisierių Stasį Eidrigevičių nuo pat mokyklos suolo lydėjo M. K. Čiurlionis – kaip Lietuvos meno ikona. Dailininkus riša naudojamų technikų bendrumas: pastelė, tempera, akvarelė, pieštukas. Taip pat paukščių, gyvūnų, daiktų ir erdvės simbolinis traktavimas. Trečias bendrumas – meilė raidei. „Žiūrint į Čiurlionio paveikslą „Jūra”, pakilusioje bangoje matau trijų raidžių junginį – MKČ. 2000–2001 metais kilo mintis tas tris raides – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – įprasminti savaip, piešiant jo portretų ciklą, kur veidas pasislėpęs tarytum už trijų raidžių kaukės“ – teigė menininkas. Parodoje „Hommage à Čiurlionis“ S. Eidrigevičius kalba apie didžiojo Lietuvos dailininko pagerbimą, savitą jo atminimo įamžinimą.
Stasys Eidrigevičius gimė 1949 m. Mediniškių kaime, Pakruojo rajone. 1968 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1973 m. Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1980 m. menininkas gyvena Varšuvoje. Įvairiose šalyse yra surengęs daugiau kaip 100 individualių parodų, kuriose eksponavo paveikslus, grafikos darbus, ekslibrisus, plakatus, miniatiūras, pasteles, fotografijas. Ne viena tautiečių karta yra užaugusi su S. Eidrigevičiaus iliustruotomis pasakų knygomis. Menininkas rengia performansus, menines akcijas, instaliacijas, scenografiją, yra sukūręs unikalius dailės žanrus – kaukes ir vadinamuosius sielvartus (lenk. smutki). S. Eidrigevičiaus autoriniai spektakliai „Baltas briedis“ (1993) ir „Medinis žmogus“ (2007) yra rodyti Varšuvos teatre „Studio“. Menininkas yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2001) ir daugybės tarptautinių premijų laureatas. 2000 m. S. Eidrigevičius yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Japonijos Otaru mieste veika jo vardo muziejus – „Hiroko Mori & Stasys Museum“. Pasaulinio garso menininko vardu Panevėžyje šiuo metu kuriamas modernus „Stasio Eidrigevičiaus menų centras“ (SEMC).
Paroda veiks: 2019 01 24 – 2019 03 03
Papildomą informaciją teikia: Kristina Civinskienė, tel. 8 686 19606
Skuptūra plius videofilmas
Tai dviejų jaunųjų kūrėjų, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktos klasės mokinių Grigaliaus Grinčelaičio ir Justino Ermino skulptūros ir videodarbų paroda Lietuvos dailininkų sąjungos "Arkos" galerijoje. Šių talentingų autorių kūryba, peržengdama įprastų mokyklinių peržiūrų ribas, ne tik parodo būsimų profesionalų meninius gebėjimus bei intencijas, bet ir atskleidžia dabarties jaunimui aktualią šiuolaikinio meno problematiką.
Mąstytojai
Norėjau pavaizduoti mąstymo procesą, todėl interpretavau Ogiusto Rodeno skulptūrą „Mąstytojas“. Kūrinio formą apibendrinau, pritaikęs pagrindinius šios skulptūros charakterį pabrėžiančius taškus. Jungdamas, kiek įmanoma, mažiau plokštumų, „mąstymą“ norėjau perteikti tik kaip užuominą ar ženklą. Savo skulptūros maketą dariau pasitelkęs 3D modeliavimą, kad suprasčiau, ar tai pasiteisina kaip modernus skulptoriaus įrankis.
Šio projekto esmė yra monumentalios skulptūros vaizdavimas nemonumentalioje – kasdienėje, buitinėje – aplinkoje. Mano skulptūra atsiranda įvairiose vietose, kuriose ji šiaip neturėtų būti – taip pabrėžiamas kontrastas tarp monumentalumo ir buitiškumo.
Filmukas „Mąstytojai“ yra labiau eksperimentinio pobūdžio. Įdėti objektą į vaizdo įrašą skaitmeniniu būdu nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti, nes reikia vaizdo įrašo su pažymėtais taškais erdvėje, pagal kuriuos paralakso būdu ties patys taškai įkeliami į skaitmeninį 3D pasaulį reliatyviai atitinkamose vietose. Pagal taškus, iš akies pastačius 3D modelį, reikia pasirūpinti, kaip jis atrodys, minimaliai sukurti aplinką dėl realistiško apšvietimo, padėti šešėlių gaudytojus ir atsispindinčius daiktus.
Mėginau sieti objektų paviršiaus medžiagas su aplinka pasinaudodamas jų apšvietimo, blizgumo, skaidrumo bei atspindėjimo savybėmis, kad tai optiškai atstotų skulptūros-buvimo-savo-vietoje poreikį.
Grigalius Grinčelaitis
Savarankiška skulptūra
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktoje klasėje iš mokytojų Rimanto Milkinto ir Giedriaus Plechavičiaus gavau dvi skirtingas skulptūros disciplinos užduotis – „Kinetika“ ir „Priešingos savybės“. Man kilo mintis šias dvi temas apjungti ir sukurti vieną bendrą projektą. Mano sugalvotame siužete „priešingų savybių“ darbas pats iš mano namų atkeliauja į mokyklą, todėl kūrinį pavadinau „Savarankiška Skulptūra“.
Šiame darbe man svarbiausia buvo pavaizduoti tai, ko kasdieniame gyvenime nepamatytum. Skulptūra vaizduoja iš akmenų dygstantį medelį, tačiau šie objektai padaryti iš priešingų medžiagų: medelis – iš akmens, akmenys – iš medžio. „Akmenis“ sudėliojau taip, kad atrodytų, jog patys iš kažkur atsirideno ir galiausiai sustingo, kaip pavaizduota filmuke. Kurdamas filmuką, kurį montavau Sony Vegas Pro programa, naudojau stop motion animacijos techniką, kai judėjimo iliuzija sukuriama atskirais kadrais fotografuojant nuolat erdvėje kintančią tam tikro objekto padėtį.
Dirbti lauke, atviroje aplinkoje man buvo tam tikras iššūkis. Viena vertus, kelio, ant kurio stačiau fotoaparato štatyvą, paviršius buvo visiškai nelygus, todėl turėjau dėti daug pastangų, kad fotografuodamas išvengčiau vaizdo drebėjimo. Kita vertus, formų judėjimą stengiausi paryškinti natūraliais, tikroviškais garsais, kuriuos, neturėdamas specialios įrangos, tiesiog įrašiau savo telefonu.
Šiuo metu mane labiausiai domina skulptūra ir animacija. Kurdamas visada stengiuosi išbandyti tai, kas man įdomu ir dar neatrasta.
Justinas Erminas
Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius). Vyksta iki vasario 2 d.
Parodos autoriai:
Violeta Juodzevičienė, Gintaras Kušlys, Eugenijus Nalevaika, Rymantas Penkauskas, Gintautas Velykis
Parodos pristatymas:
Ši paroda – tai tarsi tam tikras bandymas apjungti tai, kas vienoje parodinėje erdvėje, regis, yra sunkiai suderinama. Bet gal taip tik regis? Nes gal išties Šv. Jono gatvės galerijoje prisistatantys penki Kauno menininkai – Violeta Juodzevičienė, Gintaras Kušlys, Eugenijus Nalevaika, Rymantas Penkauskas, Gintautas Velykis – gebės įtikinti žiūrovą, kad skirtingomis technikomis sukurti jų kūriniai, t. y. akvarelė, fotografija, aliejinė bei akrilo tapyba, video instaliacija etc., gali būti suvokiami kaip itin vientisa visuma tiek koncepcijos, tiek meninio turinio, tiek darbų dialogo ar tarpusavio ryšių bei sąskambių požiūriu.
Juoba jog iš dalies tai yra ir kiek anksčiau, 2016 ir 2017 metais, galerijoje „Meno forma“ vykusių projektinių renginių, tokių kaip workshop'ai, skirtų pasakojimo, story board'o, linijos ar piešinio, etc. tematikai, parodų „Modernizmas visame kame“ bei „Eksperimento zona“ ir kt. tąsa.
Šiaip ar taip, visi be išimties parodoje dalyvaujantys autoriai galėtų pateikti išties nemenkus iki šiol nuveiktų darbų sąrašus, – kiekvienas jų, be jokios abejonės, turi nemažą kūrybinį bagažą, o ir gausybę patirties įrodymų...
Pvz., užtektų paminėti vien R. Penkauską ir jo „Amžinybės požiūriu“ – tai kone iš pačių giliausių sielos gelmių iškilęs bei siurrealizmu „iki panagių“ persmelktas fotografijų ciklas... (kuris, beje, išsiskiria dar ir nūdien jau kone retenybe tampančiu ypatumu – tai ne kompiuteriu padaryti vaizdai, tačiau originalia fotografavimo technika sukurtos fotografijos). Tad argi ne čia kaip tik ir slypi tiek šiuolaikiniam menininkui, tiek meno reiškinių stebėtojui / sekėjui itin svarbus (na, bent jau turintis rūpėti) klausimas: iš kur esame, kuriuo keliu einame ir kur link pasuksime, kas mūsų laukia?..
Nekalbant apie daugybėje tarptautinių parodų dalyvavusią ir pripažinimą ne kartą pelniusią V. Juodzevičienę, o ir jos abstrakčius bei, kartu, tokius vitališkus paveikslus. Kaip ir G. Velykį, kuris savo kūryboje atranda ir pritaiko vis naujas meno rūšis (ir kurį mintyse jau esu spėjęs pakrikštyti „žmogumi orkestru“). Be to, ir apie E. Nalevaiką – profesionalų akvarelininką, didžiulę patirtį sukaupusį meno renginių vadybininką ir kuratorių, tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ sumanytoją ir organizatorių, grupės AQUA 12 narį etc.
Ir visais atvejais bendras vardiklis – tai eksperimentavimas, tinkamiausių vizualiojo meno kalbos priemonių paieškos ir bandymai (viso to dėka) kuo individualiau, t. y. itin savitai, interpretuoti mus supantį pasaulį.
Beje, jeigu įsigilinsime, tai Umberto Eco savo „Atvirame kūrinyje“ taip pat kalba apie gana panašius dalykus, cituoju: „...nevienareikšmiškumo ir informacijos, kaip pagrindinės kūrinio vertės paieškos yra psichologinės inercijos, kaip vėl atkurtos tvarkos, atmetimas. Dabar pabrėžiamas pats vyksmas, galimybė išskirti daug tvarkų. Priimant atviros struktūros pranešimą, aptartieji lūkesčiai grindžiami ne tiek numatymu to, kas laukiama, kiek laukimu to, kas netikėta.“
Vis dėlto, antra vertus, užduotis šiuo atveju galbūt ir nėra pernelyg lengva: kaip visa tai sutelkti į vieningą visumą erdvėse, kuriuose nūdien tokia gyva ir stipri ankstesnių šimtmečių dvasia?.. be kita ko, netgi ir Radvilos Juodojo (XVI a.)...
Tačiau apie rezultatą tegu sprendžia žiūrovas.
Parodos kuratorius G. Kušlys
Sausio 15 – vasario 18 d.
Parodos atidarymas – sausio 15 d. 17 val.
Parodą pavadinau "Kely". Manau, tai atspindi tylią erdvę, be kurios neįsivaizduoju dabartinio mano kūrybinių ieškojimų kelio (esu Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokė). Savo piešiniais ir atspaudais stengiuosi įkvėpti gyvybę kasdienybei. Išimu daiktų detales iš joms įprastos aplinkos, atsisakydama jų funkcionalumo. Siekiu išprovokuoti žmones kitaip pažvelgti į įprastus, kasdien matomus objektus. Piešiu grafitu, iš pradžių įtrindama juo visą popieriaus lakštą, vėliau modeliuoju daikto formą ištrindama šviesą ir šešėlius. Mėgstu tiesioginius surūdijusio metalo paviršių atspaudus, didelį formatą (kartais popieriaus lakšto kraštinė gali siekti net 7 metrus). Tai pirmoji mano paroda, kurioje pristatau nedidelę dalį savo kūrybos.
Sausio 24 d. 18 val. (AV17) galerija atidaro Kristinos Inčiūraitės personalinę parodą „Limbo“.
Naujausiuose menininkės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename.
Vakarų Virdžinijoje, JAV, pastatyto prabangaus viešbučio „Greenbrier“ ir jame esančio Šaltojo karo metais bunkerio-slėptuvės funkciją turėjusio atlikti interjero vaizdai, Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961) dialogai, Solly᾽io Zuckermano tiriamosios knygos „Socialinis didžiųjų ir mažųjų beždžionių gyvenimas“ (1932) įžvalgos bei menininkės prisiminimų fragmentai yra jungiami tarpusavyje tam, kad darbuose išryškėtų „limbo“ būsena – autorės perteikiamų veikėjų tapatybių ar modeliuojamų situacijų neapibrėžtumas.
Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ veiksmas vyksta prabangiame barokinio stiliaus viešbutyje, kuriame pagrindiniai filmo veikėjai moteris ir vyras tarsi detektyvą narplioja savo susitikimo istoriją, tačiau riba tarp realybės ir fikcijos lieka miglota. Kristina Inčiūraitė svarbiausiame parodos kūrinyje, eksperimentiniame filme „Limbo“ (2018), pasitelkdama šių veikėjų dialogus bei „Greenbrier“ viešbučio vaizdus, jai primenančius Alaino Resnais filmo veiksmo vietą, išryškina tapatybės neapčiuopiamumą. Dažniausiai tapatybę mes modeliuojame per prisiminimus ir atmintį, tačiau menininkė klausia, kas nutinka, kai tuos pačius praeities įvykius interpretuojame skirtingai, o patys prisiminimai virsta fikcija, kaip ir minėtame Alaino Resnais filme.
Eksperimentinio filmo „Limbo“ istorijos pasakotoja – kompiuterio generuotas balsas, kuris filmo siužetą pakreipia dar viena temine kryptimi naujųjų technologijų santykio su žmogumi-gyvūnu. Tiek šio filmo siužeto takumas, tiek sparčiai technologiškai besikeičiančio gyvenimo diktuojami sociokultūriniai bei etiniai pokyčiai perteikia mintį, kad ilgainiui žmogus tampa savo paties susikurto pasaulio, balansuojančio tarp realybės ir fikcijos, įkaitu.
Kristina Inčiūraitė (1974) – menininkė, kurianti įvairaus pobūdžio darbus, bet dažniausiai videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, objektus, fotografijas, performansus ir garso projektus. Jos kūryboje analizuojama tapatybių transformacijų problematika, kvestionuojami hegemoninės galios mechanizmai visuomenėje. Menininkė garsėja kolaboraciniais projektais su įvairių sričių profesionalais, ypač su kūrybišku akademinio ir mokyklinio amžiaus jaunimu. Kristina Inčiūraitė dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir nacionalinių parodų bei renginių. Jos kūryba buvo pristatyta meno institucijose, tokiose kaip Kinijos nacionalinis meno muziejus Pekine, Ukrainos nacionalinis meno muziejus Kijeve, „Oi Futuro“ kultūros centras Rio de Žaneire, Kalmaro meno muziejus Švedijoje, Šiuolaikinio meno centras „Laznia“ Gdanske, „ar/ge kunst Galerie Museum“ Bolcane, KUMU meno muziejus Taline, „Muzeum Sztuki“ Lodzėje, „Mucsarnok“ Budapešte, „NGBK“ Berlyne, „Casino Luxembourg - Forum d’art contemporain“ Liuksemburge, Nacionalinė dailės galerija ir Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir kt.
Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ pristatoma (AV17) galerijai bendradarbiaujant su „Kristinos Inčiūraitės studija“. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda „Limbo“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki vasario 28 d.
Kviečiame į Gintarės Kuznecovaitės parodą „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“, kurios atidarymas vyks VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ sausio 15 d. (antradienį) 18 val.! Paroda vyks iki vasario 2 d.! Adresas: Gaono g. 1, Vilnius. II-V: 12-18. VI: 12-17.
Tekstilės, interjero, aprangos ir knygų iliustracijų kūrėja, Gintarė Kuznecovaitė, remdamasi rašytojo Charles Lutwidge Dodgson (labiau žinomu slapyvardžiu Lewis Carroll) knygų „Alisa Stebuklų šalyje” (1865) ir “Alisa Veidrodžio karalystėje“ (1871) siužetais, savo kūriniuose vaizduoja savaip interpretuotus pasakos personažus: besišypsantį Česyro katiną, triušį, neišskiriamuosius dvynukus Dudutį ir Tututį, širdžių damą – karalienę, grybus, kalbančias rožes. Linksmi, žaismingi, ryškių spalvų personažai, perkelti sublimacinės spaudos būdu ant blizgaus satininio audinio, ekspozicijai suteikia gyvybingumo ir unikalumo.
Pasak parodos autorės, tai, kad ji savo kūryboje pasirinko interpretuoti L. Carroll literatūros kūrinius lėmė keletas veiksnių: „Pirmiausia, šie kūriniai yra įdomūs, smagūs ir universalūs. Antra, jie man asocijuojasi su vaikystės nerūpestingumu ir lengvumu, iškrėstomis išdaigomis ir nuotykiais. Trečia, jie mane intriguoja užslėptais simboliais, metaforomis ir dviprasmiškumu. Ketvirta, ši pasaka puikiai atspindi, kad kiekvienas turi savo fantazijų pasaulį, stebuklų šalį, karalystę – tai, ką pats žmogus susikuria“.
Šias pasakas G. Kuznecovaitė savo kūryboje atskleidžia įvairiais aspektais: humoristiniu, susireikšminimo, susitapatinimo, vaikystės vaizdinių. Kurdama, menininkė išgyvena savotišką fantazijų pasaulį, kai aplinkui viskas kinta ir kaskart viskas suvokiama kitaip. Šia ekspozicija, personažų įtaigumu ji siekia dar kartą žiūrovą sugrąžinti į vaikystę, įtraukti jį į stebuklų kupiną pasaulį. Įsijausdama į personažų charakterius, autorė susitapatina su veikėjais ir kviečia parodos lankytoją žvelgti į pasaulį Alisos akimis. Kūriniuose vaizduojamais motyvais Gintarė taip pat nori įnešti humoro, sumaišties, keistenybių, daugiau spalvų bei įdomesnių kompozicijų į žmonių aprangą ir namus.
Instaliaciją sudaro autorės magistro darbo projekto dalis (VDA VK fakultetas, tekstilės katedra, vadovės: doc. Jūratė Petruškeviečienė, doc. Loreta Švaikauskienė).
Paroda veikia iki sausio 23 d.
Jaunosios kartos menininko Martyno Černiausko paroda „Naujieji Vasiukai“ – tai vieno iš Lietuvos kurortų foto dokumentacija. Joje siekiama užfiksuoti šiandieninį Šventosios miestelio vaizdą. Bene prieš dešimtmetį prasidėjęs prieš krizinis statybų bumas tapo nevykusiu jaukaus kurorto miestelio plėtros projektu. Dabartinės Šventosios veidą sudaro pastatų įvairovė: čia pinasi seni, išklypę mediniai nameliai, nauji ištaigingi stikliniai pastatų kompleksai ir pastatai vaiduokliai, anuomet greitai iškilę, bet jau keletą metų saugomi vien gamtos prieglobsčio.
Foto dokumentacijoje susikoncentruojama ties 2007 metais prasidėjusio projekto „Jūros namai“ palikimu. „Jūros namai“ anuomet išsikėlė tikslą pastatyti 22 daugiabučių kompleksą. Namai buvo statomi tarp Baltijos jūros ir Šventosios upės krantų, šalimais planuota įrengti ir jachtų uostelį. Projektą tikėtasi užbaigti 2009 metų pabaigoje (jachtų uostelį 2013 m.), tačiau, prasidėjus pasaulinei finansinei krizei, jis buvo sustabdytas ir pastatyti, bet neįrengti namai beveik dešimtmetį neliečiami stovėjo gamtos prieglobstyje. 2016 metų pabaigoje pastatų kompleksą perpirko kita NT bendrovė. Naujas vardas (projektas pervadintas „Jūros panorama“) ir nauji siekiai žadėjo greitus rezultatus (vos per porą metų įrengti net 8 daugiabučius). Šiuo metu liko tik neveikianti „Jūros panoramos“ internetinė svetainė ir pora apsauginių, prižiūrinčių apleistus pastatus. Kaip atskleidžia foto dokumentacija, progreso nematyti ir vizualiai. Prie pastatų komplekso 2018 m. balandžio mėnesį nedirbo nei įranga, nei žmonės – daugiabučiai stovėjo užkonservuoti.
Atsitiktinumas ar ne, tačiau šalia pastatų komplekso jau virš dešimtmečio planuojama įrengti laivybos uostą. Abiejų iniciatyvų pasisekimas panašus. Tai dar ilgiau užsitęsęs ir dar daugiau klausimų sukėlęs projektas, už kurį atsakinga ne įmonė, o valstybė. Dar 1989 m. pasirodė pirmieji uosto projektai, tačiau dėl nesutarimų tarp Palangos miesto savivaldybės ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, jokie planai nebuvo įgyvendinti. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą 2004 metais, buvo imtasi prašymų statybos lėšoms gauti. 2011 metais dalinai atidarytas uostas dėl netinkamo projekto per keletą dienų buvo užneštas smėliu ir vėl uždarytas. Dabar Europos Sąjunga atsisako finansuoti kelintą kartą atnaujinamą projektą. Uosto statuso keitimas iš valstybinio į municipalinį šiuo metu nagrinėjamas Seime. Parodą fotografas pavadino skambiu „Naujųjų Vasiukų“ pavadinimu, pateikdamas aliuziją į legendinį Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romaną „Dvylika kėdžių“ ir ten kuriamą utopiją. Į kontekstą įtraukiant ir fiasko virtusį Šventosios uosto projektą, menininkas skatina atkreipti dėmesį į urbanizacijos plėtrą gamtos sąskaita bei netvarius miesto planavimo sprendimus. Nepaisant patrauklių dokumentuoto komplekso vizijų, projektas įstrigęs laike jau daugiau kaip dešimtmetį. Paradoksalu, tačiau vos per šimtą metrų nuo „Jūros panoramos“ jau kyla naujas, šiek tiek mažesnis kompleksas. Net išlaikant optimizmą ir tikintis, jog šviesiai ateičiai „užkonservuotą“ projektą pavyks prikelti kelintam gyvenimui, iškyla klausimas – kas čia apsistos? Ar sovietiniais, „Nakvynė 5 eurai“ reliktais padabintai Šventajai ir toliau kursime utopinę ateitį su baseinais ant stogo, stikliniais 9-aukščiais ir 29 metus rengiamais kruiziniais terminalais?
Skrydžiai į kosmosą iš „Naujųjų Vasiukų“ – jau 2040 metais!
Parodos kuratorė ir teksto autorė – Martyna Jurkevičiūtė