Sentimentalūs pastebėjimai

Išsiruošiau apžiūrėti parodų vedama labai asmeniško pasakojimo apie tai, kaip mes mokėmės ir mokome dailės. Šią jausmingą ekskursiją pradėsiu nuo savo mokytojo, tapytojo, ilgamečio Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos direktoriaus Juozapo Miliūno (1933–2016) parodos „Tolumos, sutemos...“ galerijoje „Arka“. Taip nutiko, kad iš pradžių 2018 m. pabaigoje pasirodė dailininko kūrybos albumas „Tolumos“ (dailininkas – Andrius Surgailis, išleido Utenos kraštotyros muziejus). Kartu su Miliūnų šeima rengdama leidinį ir po to jam antrinančią parodą, susidūriau su keliais opiais klausimais.

Pirmiausia – kūrybos palikimo problema: ką daryti mirus dailininkui? Kas ir kaip turėtų rūpintis jo kūriniais? Gal yra kokių universalių būdų, rekomendacijų ir pan.? Juozapo Miliūno atveju, jei ne sūnaus, tapytojo Kristijono, iniciatyva, dailininko kraštiečių uteniškių supratimas ir parama, šeimos, artimų bičiulių ir kolegų palaikymas, turbūt nieko ir nebūtų. Manau, tai ne tik išeinančios mūsų modernistų kartos klausimas – apskritai bendražmogiškų vertybių dilema. Gal išties reikia žvelgti į viską paprasčiau – neprisirišti ir išdalinti arba elgtis dar radikaliau ir pradėti kurti tik skaitmeninėmis priemonėmis... Nedatuoti, be pavadinimų kūriniai – vėlgi problema archyvuojant bet kurio menininko kūrybos palikimą.

Peržiūrėję Miliūnų šeimos rinkinį atradome daug primirštų ar mažai matytų Juozapo Miliūno kūrybos pusių: eilės, piešiniai, pastelės technikos įvairovė, aliejinė tapyba ir jo paties fotografuotos skaidrės. Lyrinių ir neoromantinių nuotaikų kupini dailininko kūriniai visų pirma atskleidė glaudų jo ryšį su gamta, nuoširdų dėmesį tikrovei – tai gimtosios Leliūnų apylinkės, Gudiškių sodyba, vaizdai pro langą ir gėlės ant palangės, artimų žmonių, kolegų portretai. Kita vertus, skirtingų žanrų darbuose ryškėja tapytojo paveikslų energija su akivaizdžiomis gestinės tapybos apraiškomis, perimtomis dar studijuojant tuomečiame Dailės institute pas profesorių Antaną Gudaitį.

Miliūnas tapo pastelės meistru, ko gero, dėl ribotų kūrybos sąlygų (neturėjo tinkamos dirbtuvės), o galbūt „nugalėjo“ dailininko romantinė pasaulėjauta, kuriai atliepti ypač tiko subtilūs pastelės tonai. Tvarkant beveik tūkstančio darbų palikimą (parodoje matome vos trisdešimt paveikslų) sužavėjo ypatingas pastelės technikos išmanymas ir neįtikėtinos švelniai ištirpstančių, raizgiai vingrių, skubriais kirčiais sudėtų potėpių variacijos.

Parodoje „Tolumos, sutemos...“ matyti Miliūno kūrybos eiga, pradedant skaidrėmis, aliejiniais etiudais ir baigiant išgrynintos kompozicijos nuotaikingomis pastelėmis. Tapytojas labai jautriai perteikia šviesą, ypač prieblandą, kurioje skleidžiasi visa apimantis vakaro slėpiningumas. Mano manymu, itin vertingas autoriaus fotografuotų skaidrių rinkinys. Tai ne tik užfiksuoti realūs gamtovaizdžiai, kolegų portretai, bet ir meniškai apdoroti, aptapyti vaizdai, fotokoliažai etc.

Miliūnas buvo daugelio mūsų tapybos ir kompozicijos disciplinų mokytojas, visada dalykiškas, kartu atjaučiantis ir supratingas, tikintis sapnais, kartais rūstus, bet visada teisingas, atviras. Mums, tuomečiams paaugliams, gyvenusiems neinternetinėje laidinių telefonų eroje, jis atvėrė tikros tapybos grožį. Taip, keldamiesi vos prašvitus vasaros paryčiais, mes atradome plenerinės tapybos svaigulį, pajutome dažo slinkties paviršiumi magiją, potėpio jėgą. Iki šiol aliejinių dažų kvapas užburia.

Kuo dabar domisi būsimieji menininkai, manau, puikiai iliustruoja kita galerijoje „Arka“ veikianti ekspozicija. Tai Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktos klasės mokinių Justino Ermino ir Grigaliaus Grinčelaičio paroda „Skulptūra + video“. Nors eksponuojamus darbus esu mačiusi per Dailės skyriaus organizuojamas mokinių kūrybos peržiūras, vis dėlto šie talentingų autorių kūriniai, manau, gerokai pranoksta įprastas mokyklines užduotis. Matome šiandien itin populiarią realaus ir menamo objekto transformaciją, kuri žiūrovo akyse tampa savotiška, šiek tiek ironiška iliuzijų mįsle. Videofilme užfiksuota trimatė skulptūra tarsi atkeliauja į ekspozicinę erdvę ir čia pat mūsų akyse vėl įgyja skaitmeninę formą.

Justinas rodo titaniško triūso reikalaujantį, stop motion animacijos technika sukurtą videodarbą „Savarankiška Skulptūra“, kuriame įvyksta metamorfozė – akmuo virsta medžiu, o medis akmeniu. Tai šmaikšti, riedulius telefonu įgarsinanti istorija apie paprasto gėlių vazono akmenėlio kelionę iš namų į mokyklą, kai pakeliui prisijungę kelio akmenys ir medžio pliauskos miške stebuklingai pasikeičia. Čia pat eksponuojama skulptūra tą virsmą vaizdžiai iliustruoja – iš medinių „akmenų“ išauga akmeninis „medelis“.

Grigalius analizuoja mąstymo procesą, pasitelkdamas 3D modeliavimą ir spausdinimą, kuris tampa išties aktualiu šių dienų skulptoriaus įrankiu. Tokia Auguste’o Rodino „Mąstytojo“ interpretacija sudomina netikėtais pokyčiais: kamerinė forma tampa monumentalia keliaujančia skulptūra, lyg apmąstančia savo egzistencijos plotmes, todėl patenkančia į skirtingas situacijas (plaukia upe, pervežama automobiliu, pasirodo miesto panoramoje, išnyra parduotuvės akvariume ar apdailos prekių skyriuje etc.). Pavadinčiau šį darbą savotišku Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinio“ perdirbiniu, šiuolaikiška skaitmenine versija.

Vilniaus rotušėje veikia vaikinų skulptorių klasės draugės grafikės Saulės Šmidtaitės paroda „Kely“. Jos piešiniai ir atspaudai iškart sužavi įspūdingu dydžiu (ilgoji popieriaus lakšto kraštinė siekia beveik 7 m), čia daiktiškai vaizduojamas natūralaus dydžio troleibuso „ūsas“. Pabrėžtina, kad Saulė mėgsta įvairius autorinių technikų atradimus – piešia pirmiausia įtrindama popierių grafitu, tik po to trintuku formuodama šviesą ir konkrečias daikto detales. Greta piešinių autorė rodo ir tiesioginius atspaudus, kuriuos atspaudžia nuo metalo plokščių, palikdama rūdis tarsi laiko pėdsakus ir atverdama vaizdingų faktūrų žemėlapius. Saulės kūriniuose, manau, labai ryški šių dienų meninėje kūryboje itin aktuali pusiausvyra tarp atsitiktinių, neprognozuojamų procesų ir apgalvotų, racionaliai ištobulintų meno strategijų.

Be abejo, šios mokinių kūrybos parodos yra ir jų mokytojų – skulptorių Giedriaus Plechavičiaus ir Rimanto Milkinto, grafikų Vytenio Bauros ir Lino Blažiūno – nuopelnas. Kita vertus, galėčiau kalbėti apie tam tikrą ateinančios kartos kūrybos potencialą. Pamenu savo kartos „čiurlioniukus“ – Raimą Drąsutytę, Algį Lankelį, Deimantą Narkevičių, Kazį Venclovą, Laisvydę Šalčiūtę...

Savo specializuotą pasižvalgymą po parodų erdves užbaigsiu su dailės akademine bendruomene tiesiogiai susijusio menininko, VDA Vilniaus fakulteto dekano Česlovo Lukensko paroda „Reivo terminalas“, kuri veikia Dailininkų sąjungos galerijoje. Vos spėjome atitokti nuo autoriaus mechaniniu piešimu sukurtų abstrakcijų (piešinių ir objektų paroda „Alex+Chesiux“ galerijoje „Akademija“, kuratoriai Algirdas ir Remigijus Gataveckai), kai vėl esame intriguojami retrospektyviai apžvelgti esminę Lukensko kūrybos dalį.

Iš tikrųjų Česlovą Lukenską galėčiau drąsiai vadinti visų mūsų mokytoju, kaip ir „Post Ars“ grupę, posovietinėje erdvėje įteisinusią drąsų ir laisvą požiūrį į šiuolaikinį meną, ypač veiksmo meno formas. Kita vertus, parodos anotacijoje menininkas kalba apie paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje patirtus „perversinius priepuolius“, „susitapatinimą su uraganu, viesulu, ąžuolu, vandenynu, begalybe“ ir „depresinius kliedesius“, kurie neabejotinai būdingi ne tik jaunatviškiems kūrybos proveržiams.

Parodoje „Reivo terminalas“ Lukenskas labai išradingai ir patraukliai pristato svarbiausių savo performansų, sukurtų 1987–2019 m., videodokumentaciją. Įprastai atvira, iš Vokiečių gatvės matoma Dailininkų sąjungos galerijos erdvė šįkart tampa izoliuota ir uždara peržiūrų kamera. Tai ypač vykęs architektūrinis sprendimas – niekas netrukdo užsidėjus ausines susitelkti ties dešimtyje ekranų transliuojamu vaizdu. Mano manymu, Lukenskas – universalus menininkas, jaučiantis, net fiziškai veiksmuose išgyvenantis, laiko tėkmę, be to, organiškai jungiantis vaizdą ir garsą. Šie juslėmis išgyvenami ritminiai dalykai man yra tarsi neišvengiama laikina rišamoji medžiaga tarp besikeičiančių, susipinančių vaizdų ir garsų.

Prieš eidama į parodą buvau girdėjusi atsiliepimų apie ten rodomus „baisius vaizdus“, turbūt turėta omeny performansai su kiaulės galva ir jos dalimis (kiauliškos žmogiškos prigimties paralelės), „važinėjimas“ izoliuotoje „metalinio karsto“ ertmėje, žvangant jaunųjų „prižiūrėtojų“ grandinėms etc. Be abejo, drastiški sukrėtimai būdingi visai Lukensko kūrybai.

Vis dėlto mano bendras „Reivo terminalo“ įspūdis kiek kitoks – kuo vyresnis autorius, tuo man jo kūryba nuosaikesnė, lyriškesnė. Sakyčiau, jautriai skenuodamas aplinkos situacijas ir virpesius menininkas greičiausiai perteikia ir mūsų pačių gyvenimo pokyčius, pradedant posovietine metafizika ir baigiant pertekline gerove. Palyginau du analogiško sumanymo performansus – „Kvėpavimas“ (1993, Kaunas, 45 s) ir „Kvėpavimas I“ (2019, Vilnius, 2 min 55 s). Pirmajame akivaizdus ir žiaurus deguonies trūkumas kvėpuojant per / į plastiko butelį, o antrasis vyksmas švelniai maskuojamas dengiant galvą juoda efemeriška skraiste (gal agroplėvele?). Labai savalaikis pasirodė spalvotais piešiniais apipavidalintas asmeninio vaizdų archyvo fotokoliažas („Dadasklaida“, 2013–2019, Vilnius, 5 min 23 s), ypač prie širdies – metaforiškas ciklas „Deguliai“ (2018, Ukmergės r., 2 min 45 s). Manau, Lukenskas dar kupinas maištininko dvasios, kuria, tikėsimės, ir toliau įkvėps savo studentus ir kūrybos gerbėjus.