Teatras

Rimgailė Renevytė

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviška programa

Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio režisierių pavardės ir spektaklių pavadinimai dažnai tampa svarbiausiais programos akcentais. Nieko keista, juk tai bene vienintelė galimybė susipažinti su pasauliniais teatriniais procesais, neiškeliant kojos iš namų. Tačiau „Sirenose“ kasmet pristatoma ir lietuviškų spektaklių vitrina, kaip galimybė lietuvių kūrėjams būti pastebėtiems užsienio teatrų ekspertų. Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja tarpusavyje.

Alma Braškytė

Tarptautinė „Sirenų“ programa (II)

„Gal visi drakonai...“, tarpdisciplininis spektaklis, kurį atvežė belgų grupė „Berlin“, keletu aspektų priminė vieną aukščiausių praėjusių metų „Sirenų“ taškų, šveicarų ir vokiečių „NACHLASS, kambarius be žmonių“. „Drakonai“, kaip ir „Nachlass“, vyksta didžiulėje erdvinėje konstrukcijoje, kuri gali būti pastatoma bet kur, nebūtinai scenoje, – jokios bambagyslės, siejančios su teatro pastatu, nėra. Medinis karkasinės „Drakonų“ konstrukcijos ovalas raudonomis lubomis (labai gražus iš išorės) puikiai įsikomponavo Rotušės Didžiojoje salėje. Pailga jo forma priminė didžiulį laivą, tokią šiandieninę Nojaus arką. Plėtojant palyginimą toliau – su trisdešimčia skirtingų žmonių ekranuose, kurių kiekvienas gauna sau į porą po vieną žiūrovą. Tiesa, kas dvylika minučių poros keičiasi, ir kiekvienas žiūrovas gauna pabūti poroje su penkiais kalbėtojais vienas prieš vieną. Kadangi klausomasi ne per ausines, o tiesiog iš ekrano, nesi visai izoliuotas nuo kaimynų ir akies krašteliu gali žvilgčioti, kas žiūrima ir ko klausomasi šalimais. Jeigu tik tavęs visiškai neabsorbuoja tavasis kalbėtojas.  

Aušra Kaminskaitė

„Stalčiai“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“

Penkioliktųjų „Sirenų“ šūkis turėjo būti ne „Emocijos iš arti“, bet „Istorijos iš arti“ – dažnu atveju ypatingų emocijų nekeliančios. „Dakh Daughters“ koncertas, žinoma, yra išimtis, nes muzika (kaip teigė autoritetingas filosofas) savaime veikia emocijas.

Rasa Vasinauskaitė

Kristiano Smedso „Tik filmuojama“ festivalyje „Sirenos“

Geras mūsų pažįstamas suomių režisierius Kristianas Smedsas vėl buvo Lietuvoje. „Sirenos“ atvežė jo 2016 m. Suomijos nacionaliniame teatre statytą „Tik filmuojama“ su vengrų aktore Annamária Láng ir estu Juhánu Ulfsaku.

Rasa Paukštytė

„Saigonas“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“

Sąmoningai dekonstruoto, fragmentuoto pasaulio vaizdinius dažnai siūlančio teatro kontekste „Saigonas“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip šiek tiek nostalgiškas tradicinės teatro dėžutės galimybių, nuosekliai pasakojamos istorijos, paralelinių erdvių ir laikų malonumo (įmanomumo), psichologinės ir kvazirealistinės vaidybos manieros dermės priminimas.

Alma Braškytė

Tarptautinė „Sirenų“ programa (I)

„Sirenos“ visada ateina kartu su rudens paaštrėjimu ir geriausiomis savo akimirkomis yra su paaštrėjimais susijusios. Šaltis nutvilko spalio pradžios vakarus, uoslė iš šalčio iškristalizuoja aitroką dūmų kvapą (iš kur jis mieste?).

Ramunė Balevičiūtė

„Gal visi drakonai...“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“

Patinka mąstyti apie drakonus ir princeses suaugusiųjų pasaulyje. „Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus nors kartą veikiant gražiai ir drąsiai.“ Ką reiškia šis mįslingas spektaklio pavadinimas – eilutės iš Rainerio Maria Rilke’s eilėraščio?

Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė

„Durys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Simboliška, kad 79-ąjį LNDT sezoną atidarė Jo Strømgreno „Durys“: kai teatras prarado savo paradines duris, reikėjo sukurti kažką į jų vietą. Ir atsirado durys – lengvos, palekaitiškos, įstrigusios senoje sienoje išdužusiais langais (scenografė Goda Palekaitė). Viskas Strømgreno „Duryse“ (jis pats – spektaklio dramaturgas, režisierius ir choreografas) kažkur matyta, gerokai apdulkėję, aplūžę, bet vis dar funkcionuoja. Žmonės vis dar šoka, į pašto dėžutę vis dar ateina laiškas, langų angokraščiuose beveik linksmai snyguriuoja dulkės. Viskas veikia ir kartu viskas tarytum išnykę. Nors visą spektaklį sunku nustoti šypsotis, išėjus vis giliau smelkiasi keista, šiek tiek siaubinga, šiek tiek juokinga traumuoto lietuviškumo grimasa.

„Duryse“ regime gyvybingą, įvairų, šaržuotą, charakteringų tipų pilną sociumo vaizdinį. Esminis klausimas čia – kurioje durų pusėje esi ir kurioje pusėje šiuo gyvenimo / vakarėlio / kelionės laikotarpiu būti geriau. Spektaklio kūrėjai apsvarsto įvairius šiapus / anapus pasirinkimus: ar geriau būti ten, kur šokiai, kur gaisras, kur traukinys, kur tamsa, kur pakaruoklis, ar šiapus – kur gal tylu, gal peštynės, gal meilė, gal dangus, gal konteineris. Nors viskas čia nuspėjama ir paprasta kaip dukart du, yra vienas „bet“.

Loreta Vaskova

„Tectonic Theater Project“ trupė

Pasak režisieriaus ir dramaturgo Moisés Kaufmano, 1991 m. kartu su partneriu Jeffrey LaHoste’u įkurti „Tectonic Theater Project“ trupę jį paskatino Niujorko „Tisch“ menų mokyklos dekano Arthuro Bartowo patarimas: „Ateityje tau niekas nemokės pinigų už tuos dalykus, į kuriuos giliniesi, todėl siūlau įkurti savo trupę ir užsiimti dominančia veikla.“

Laura Šimkutė

„Dakh Daughters“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“

Mėgstu kabaretą. Taip pat mėgstu ir „Sirenas“ bei jų tarptautinę programą. Kai šie du dalykai susijungia, būna šventė. Spalio 1 d. Lietuvos rusų dramos teatre tikrai vyko maža teatrinė šventė – šių metų „Sirenų“ užsienio spektaklių programą pasirodymu „Rožės“ atidarė grupė „Dakh Daughters“ iš Ukrainos. Svarbu neapsigauti. „Rožės“ – ne spektaklis, o teatralizuotas, juodojo kabareto elementų prisodrintas koncertas.

Ištikimiems „Sirenų“ gerbėjams „Dakh Daughters“ pasirodymo estetika neturėtų būti svetima: 2013 m. festivalį uždarė viena žinomiausių šio žanro atstovių pasaulyje – grupė „The Tiger Lillies“. Mėgstantiems „tigrines lelijas“ (vien praėjusių metų vasarą Lietuvoje jos pasirodė du kartus: teatro festivalyje „TheATRIUM“ Klaipėdoje bei festivalyje „Midsummer Vilnius“), turėtų patikti ir „Dakho dukterys“ – septynios (spalio 1 d. pasirodė penkios) multiinstrumentalistės iš „Dakh“ teatro Kijeve.