Eplepsi? Ne. Tance.

Simboliška, kad 79-ąjį LNDT sezoną atidarė Jo Strømgreno „Durys“: kai teatras prarado savo paradines duris, reikėjo sukurti kažką į jų vietą. Ir atsirado durys – lengvos, palekaitiškos, įstrigusios senoje sienoje išdužusiais langais (scenografė Goda Palekaitė). Viskas Strømgreno „Duryse“ (jis pats – spektaklio dramaturgas, režisierius ir choreografas) kažkur matyta, gerokai apdulkėję, aplūžę, bet vis dar funkcionuoja. Žmonės vis dar šoka, į pašto dėžutę vis dar ateina laiškas, langų angokraščiuose beveik linksmai snyguriuoja dulkės. Viskas veikia ir kartu viskas tarytum išnykę. Nors visą spektaklį sunku nustoti šypsotis, išėjus vis giliau smelkiasi keista, šiek tiek siaubinga, šiek tiek juokinga traumuoto lietuviškumo grimasa.

„Duryse“ regime gyvybingą, įvairų, šaržuotą, charakteringų tipų pilną sociumo vaizdinį. Esminis klausimas čia – kurioje durų pusėje esi ir kurioje pusėje šiuo gyvenimo / vakarėlio / kelionės laikotarpiu būti geriau. Spektaklio kūrėjai apsvarsto įvairius šiapus / anapus pasirinkimus: ar geriau būti ten, kur šokiai, kur gaisras, kur traukinys, kur tamsa, kur pakaruoklis, ar šiapus – kur gal tylu, gal peštynės, gal meilė, gal dangus, gal konteineris. Nors viskas čia nuspėjama ir paprasta kaip dukart du, yra vienas „bet“.

Ironiškas, šviesus, gyvas judančių paveikslėlių rinkinys žaismingas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų šio sociumo kūnams būdingas savotiškas prislėgtumas, akims – lėtinis nerimas. Kai Rytis (aktorius Rytis Saladžius), kuris spektaklyje tampa ryškiausiu veidu, sėdėdamas ant suoliuko ima purtytis pagal muziką, sociumas jo sava kalba klausia: „Eplepsi?“ Jis atsako: „Ne. Tance.“ Ši maža detalė, vėliau dar kartą atkartojama spektakliui įpusėjus, paliečia giluminę lietuviško identiteto temą. Trumpame epileptiniame šokyje sutelpa mūsų kraujyje tekantis priespaudos jausmas ir prievolė maskuotis, kalbėti tarp eilučių, skaityti po antklodėmis, gyventi miškuose, apsimesti, kad sergi, nors šoki. Rytis jau drįsta sakyti tance, bet jo kūnas vis dar atrodo ligotas, nepriėmęs laisvės į kaulų tūrį. Savaip genialu atrodo tai, kad nesibaigiančioje animacinį filmą primenančioje linksmybėje visiškai neįkyriai ir, ko gero, atsitiktinai išryškėja niūri lietuvio šypsena. Pamažu ateina spektaklio mintis: lietuvis geba linksmintis. Bet lietuvis nėra linksmas.

„Duryse“ džiugina du dalykai – jautri ironija ir iškalbingas žaidimas su kalba. Savita ironija persmelkusi visą Jo Strømgreno kūrybą. Ji grįsta ypač jautriu, giliu žmogaus, kaip psichologinio konstrukto, pajautimu ir drauge – viso sociumo elgesio atidžiu stebėjimu, išryškinant šio elgesio kartotes, suvienijančias visus mus į šypseną keliantį ne Žmogų (iš didžiosios), bet žmogelį (iš mažosios; mažosios dvigubai, jeigu galima). Prie žmogelio ideologijos prisideda ir išgalvota kalba: tai ne kalba, o juokimasis iš būdų, kuriais kalbama, iš šito sociumo bendravimo turinio. Jiems, žmogeliams, nereikia svarbių žodžių, reikšmingų minčių – visi yra vieni kitus pamiršę ir iš visos komunikacijos telikusi reakcija į situacijas. Gal iš čia ir kyla tas išnykusiųjų jausmas, kurį minėjau pradžioje: žmonės išnykę, likę tik šį bei tą gargaliuojantys, inertiškai judantys kūnai.

Čia norisi prisiminti praeitą LNDT sezoną uždariusį spektaklį „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas), kuriame taip pat ryškinamos žmonių bendrystės spragos. Dramaturgas Martinas Crimpas irgi ironizuoja visuomenės funkcijų pakrikimą, tik daro tai giluminiu, ne juoką, o grėsmės pojūtį keliančiu būdu. Strømgreno sociumas – susitraukęs, konservatyvus, einantis visada kažkam iš paskos, o Crimpo – išdidėjęs, individualizuotas, sprogstantis pats nuo savęs. Crimpo herojai nesusikalba, nes yra įklimpę šiuolaikybės sraute; Strømgreno žmonės apie šiuolaikybę iš viso nėra girdėję. Tačiau abiejuose spektakliuose regime nesusikalbančius kalbėtojus ir jausmą, kad viskas nėra gerai. Nėra ir nebus – nepaisant kalėdinių vakarienių, šokių, būriavimosi prie laužo.

Ir vis dėlto Strømgreno pasaulyje, kitaip nei Crimpo, jaučiamas gyvenimo bendruomenėje teigimas. Nesvarbu, ar bendruomenė susikalba, ar ne: esminis yra pats bendruomeniškumo jausmas, pasireiškiantis kaip proga prie kažko prisijungti, kažką užstoti, apgauti, kažką apgailėti ar net apkalbėti, iš kažko pasijuokti. Bendruomenėje galima juoktis iš kitų, nes, kad ir kas būtų, čia – visi už visus. Vaizdžiai tariant, jie vieni kitus ir pražudo, ir apverkdami palaidoja.

Laidojimo, mirties izotopija „Duryse“ labai ryški: su mirtimi žaidžiama, ji čia – arba laikina, arba grįsta apgaule. Žavingai ir grakščiai parodijuojamos religinės mirties sampratos. Štai dūmuose uždususią Augustę (Augustė Pociūtė) pasitinka angelų choras, evoliucionuojantis į baubų grupuotę, kuri galiausiai suruošia Augustės ėmimą į dangų. Nuo strėlės mirusi Diana (Diana Anevičiūtė) atgimsta šviečiančiu drugeliu, plazdančiu lange, kuris galiausiai priplojamas musgaudžiu ir sugaunamas į stiklainį. Trečias mirštantysis – ant kopėčių pasikariantis Mantas (Mantas Stabačinskas), kuris ant tų pačių kopėčių nešamas it gerai visiems žinomas krikščionis ant kryžiaus ir atžagaria ranka įverčiamas į konteinerį. Šios mizanscenos kartu su keletąkart suskambančiais gyvais smuikais, varpais ir juodame fone už langų baltuojančiais siluetais vis tapo mirties, kaip kitos vakarėlio dalies, portretą. Drauge labai menka telieka gyvybės vertė: čia ji buvo, čia nėra, bet net jei ir nėra, niekas nenustoja gerti arbatos iš balto servizo puodelių.

Tai, kad „Durų“ žmonės vis trinasi apie duris, ryškina juos be paliovos krečiantį žalesnės žolės sindromą. Klausdamas, ar šis sindromas veda žmogų į pažangą, ar varo į amžiną neviltį, Strømgrenas galbūt nejučia susvarbina kitą šios žolės aspektą: juk, vadinasi, žmogus galvoja ne tiek apie žalesnę žolę, kiek apie kaimyną. O galvojimas apie kitą žmogų kaip tik ir yra gražiausia žalesnės žolės dalis. Tai perteikia visi impulsyvūs, lygioje vietoje prapliumpantys meilės, artumo, simetriškų judesių, šilumos (net ir iškreiptos) momentai, kurių spektaklyje – ne vienas.

„Duryse“ visą laiką kamuoja nuojauta, kad kažkas kažkur už akių šypsosi. Ir šypsosi puse lūpų. Būtent puse – ne akivaizdžiai, gal inertiškai. Gal dėl to, kad nebėra ką daugiau daryti. Gal tai šypsosi Jo. O gal – šiek tiek prisimerkęs, senamadiškas, bet savaip gyvas ir judrus Jo sociumėlis.