7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kūrybos metodas

„Tectonic Theater Project“ trupė

Loreta Vaskova
Nr. 32 (1269), 2018-10-12
Teatras
„Momento kūrimo“ dirbtuvių su Moisés Kaufmanu erdvė. Autorės nuotr.
„Momento kūrimo“ dirbtuvių su Moisés Kaufmanu erdvė. Autorės nuotr.

Pasak režisieriaus ir dramaturgo Moisés Kaufmano, 1991 m. kartu su partneriu Jeffrey LaHoste’u įkurti „Tectonic Theater Project“ trupę jį paskatino Niujorko „Tisch“ menų mokyklos dekano Arthuro Bartowo patarimas: „Ateityje tau niekas nemokės pinigų už tuos dalykus, į kuriuos giliniesi, todėl siūlau įkurti savo trupę ir užsiimti dominančia veikla.“ Tai pasiteisino: šiandien „Tectonic Theater Project“ trupė apdovanota „Tony“ prizu už geriausią režisūrą, „Emmy“ – už filmą „Laramio projektas“ („The Laramie Project“, 2002), o ankstesnio JAV prezidento Baracko Obamos įvertinta nacionalinio meno ordinu už svarų indėlį į amerikiečių teatrą. Gavusi Kultūros tarybos skirtą edukacinę stipendiją, pavasarį Niujorke galėjau dalyvauti šios trupės „Momento kūrimo“ dirbtuvėse su Moisés Kaufmanu („Advanced Moment Work Master Class with Moisés Kaufman“).

 

Lietuvos žiūrovai su „Tectonic Theater Project“ trupės kūryba galėjo susipažinti 2016 m. „Kaukių akademijos“ projekte „Kalbėk“, kuriame pristatytas Salvijaus Trepulio režisuotas pjesės „Laramio projektas“ („The Laramie project“, 2000) skaitymas. Tai dokumentinė Vajomingo gyventojų istorija apie 1998 m. nužudytą homoseksualų vaikiną Matthew Shepardą. Po šio skaitymo buvo surengta diskusija „Aš – ne homofobas, bet...“. Viena iš projekto „Kalbėk“ organizatorių dramaturgė Birutė Kapustinskaitė sako, kad „buvo kalbama apie tai, kas slypi už to „bet“ ir iš kur tai atsiranda. Diskusijoje kai kurie žmonės priešiškai pasisakė apie seksualines mažumas, kitai daliai ši pjesė tapo akstinu atsiverti. Taip pat buvo aptarta Bažnyčios daroma įtaka formuojant požiūrį į seksualines mažumas, paliestas Lietuvos mažumų klausimas. Diskusijoje suprasta, kad Lietuvoje egzistuoja didžiulė baimė priimti kitokius. Svarstyta, kiek tam įtakos turi šalies dydis, baimė prarasti kontrolę ir noras išsaugoti tautos grynumą.“ Ši pjesė statyta įvairiuose JAV universitetuose ir už šios šalies ribų: Australijoje, Švedijoje, Kanadoje ir kitur, taip pat pritaikyta filmui. Vyrauja nuomonė, kad tokios dokumentinės pjesės yra priklausomos nuo vietos konteksto ir suprantamos tik ten, kur parašytos, tačiau „Tectonic Theater Project“ trupei pavyko transformuoti lokalią istoriją, kad ši atlieptų ir kitų šalių problemas.

 

Trupė save pristato kaip kolektyvinės kūrybos teatrą (Devised theatre). Kaip aprašė Alison Oddey knygoje „Kolektyvinės kūrybos teatras: praktinis ir teorinis vadovas“ („Devising Theatre: A Practical and Theoretical Handbook“), kūrybinis prcesas gali „prasidėti nuo bet ko, nes grupė, eksperimentuodama su vaizdu, koncepcija, tema bei specifiniu spektaklio išeities tašku, turi pasirinkimo laisvę. Vėliau pati atsako už spektaklio struktūrą, kurią gali sudaryti muzika, tekstas, objektai, paveikslai arba judesys.“

 

Ši mintis pastūmėjo apmąstyti spektaklio kūrimo proceso pradžią ir priminė metą, kai Lietuvoje buvo ką tik pasirodžiusi Hanso-Thieso Lehmanno knyga „Postdraminis teatras“, paskatinusi diskusiją apie teksto vietą teatro hierarchijoje. Ši parodė, kad Lietuvos teatras yra stipriai prisirišęs prie literatūros, tačiau Sigitos Ivaškaitės kalbintas prancūzų teoretikas Patrice’as Pavis teigė, kad koncepcija, „(...) neigianti dramos perkėlimo į sceną idėją, jau atgyveno savo laiką 7–9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Atkeliavusi į Lietuvą po sovietinės okupacijos ji įgavo naują perspektyvą, kuri keitėsi nuo 2008 m., kai prasidėjo ekonominė krizė. Didžiulių socialinių pokyčių metu atsiranda poreikis turėti komandoje dramaturgą, kuris galėtų tirti esamą situaciją ir siūlyti naujų draminių ar atlikimo formų, paaiškinančių, kas vyksta.“ Kai teatre ši teksto atmetimo idėja tapo aktuali, būsimi „Tectonic Theater Project“ trupės nariai dar studijavo.

 

Jungtinėse Amerikos Valstijose 7–9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose formavosi įvairios alternatyvios teatro trupės, spektakliuose atsisakiusios teksto. Bet „Tectonic Theater Project“ trupei didžiausią įtaką padarė teatrai, kurių spektakliuose tekstas veikė kaip priemonė atskleisti to meto aktualijas, kritikuoti populiariąją kultūrą ir socialinį gyvenimą. Tačiau tokioje kūryboje pjesė nėra pirminis spektaklio impulsas, ji nestatoma pažodžiui, o remarkos neiliustruojamos. Pavyzdžiui, trupė „The Ridiculous Theatrical Company“ pjeses naudojo improvizacijoms kurti, „Mabou Mines“ ieškojo netikėto ir savito interpretacijos „kampo“, o „The Wooster Group“, remdamasi tik aštuoniais paskutiniais Antono Čechovo pjesės „Trys seserys“ puslapiais, sukūrė alternatyvų pasakojimą spektaklyje „Žuvies istorija“ („Fish story“). Iš pradžių „Tectonic Theater Project“ trupė kūrė panašiu principu – pirmąjį jų spektaklį „Becketto moterys“ („Women in Beckett“) sudarė Samuelio Becketto pjesių ir tekstų ištraukos, kuriose vaizduojamos moterys. Vėliau trupė nebestatė pjesių ir leidosi į naujų formų paieškas. Ir taip išplėtojo savitą spektaklio naratyvo konstravimo metodą „Momento kūrimas“.

 

Šio metodo kūrėjams Moisés Kaufmanui, Andy Parisui ir Amandai Gronich, dar studijuojantiems Niujorko universitete, įtaką padarė choreografės Mary Overlie dėstyti „šeši požiūriai“ į teatro ir šokio procesą, detaliai aprašomi knygoje „Būti erdvėje: šešių požiūrių teorija ir praktika“ („Standing In Space: The Six Viewpoints Theory & Practice“). Overlie kūrybinį procesą išskaidė į erdvę, formą, laiką, emociją, judesį ir istoriją. Taikant „Momento kūrimo“ metodą, tai atsispindi pačioje spektaklio kūrimo pradžioje, kai išskiriami du pagrindiniai naratyvai – teatro ir dramos, kurie skaidomi į dar mažesnius elementus: teatras – į judesį, šviesą, epizodą, rekvizitą, muziką, o drama – į charakterį, konfliktą, intrigą, siužetą ir t.t.

 

Spektaklio atspirties tašku „Tectonic Theater Project“ trupė laiko nuojautą (hunch). Dirbtuvėse Kaufmanas pasakojo, kad nuojauta skatina domėtis, ieškoti medžiagos ir kurti spektaklį. Impulsu gali tapti įvairūs dalykai, pavyzdžiui, spektaklį „33 variacijos“ („33 Variations“) įkvėpė atsitiktinis apsilankymas muzikos parduotuvėje ir pasiūlymas įsigyti kompaktinę plokštelę su Ludwigo van Beethoveno „33 variacijomis Antono Diabelli valso tema“. Pardavėjui papasakojus kūrinio atsiradimo istoriją Kaufmanas labiausiai susidomėjo faktu, kad Diabelli užsakė sukurti vieną savo valso variaciją, o Beethovenas tam paskyrė net ketverius metus ir parašė trisdešimt tris. Kuriant spektaklį buvo bandoma išsiaiškinti, kodėl kompozitorius geriausius savo metus skyrė šioms variacijoms.

 

Taikant šį metodą „momento“ sąvoka vartojama plačiai: ji gali apibrėžti veiksmą arba iš elementų sukurtą sceną, o spektakliuose – užbaigtus epizodus. Net nedidelis momentas turi pradžią ir pabaigą, tačiau gali „neturėti“ įvykio. Įvykis, pagal šį metodą, neatmetamas, tačiau suvokiamas kaip transformacija, susijusi ne su literatūriniu pjesės įvykiu, bet su pasikeitimu scenos erdvėje. Spektaklį „Tectonic Theater Project“ trupė pradeda kurti nuo įvairių momentų, pavyzdžiui, „momento su kostiumu“, „momento su rekvizitu“, „momento su judesiu“ ir t.t. Vėliau tarp jų ieškoma sąveikos, jie sujungiami ir papildomi kitais elementais, pavyzdžiui, tekstu. Nors pastarasis nėra šio metodo pagrindas, Niujorko dirbtuvėse buvo susitelkta į teksto struktūros principus, o dramaturgė Amy Oestreicher pristatė pjesės „Palikti mylimieji“ („Leftlovers“) juodraštį.

 

Pjesėje ji aprašo paauglystėje patirtą seksualinę prievartą ir po to ją ištikusią komą. Medžiagą šiai pjesei dramaturgė surinko dokumentinio teatro verbatim principu, t.y. imdama interviu iš šeimos narių sužinojo, kas vyko, kai ji buvo komos būsenos. Dirbtuvėse aktoriai perskaitė septynias dar rašomos pjesės scenas: tai merginos monologas (užuominos į seksualinę prievartą), įprastas šeimos vakaras (barniai), merginos sunegalavimas ir atsidūrimas ligoninėje (kur išaiškėja, kad motina nuslėpė įvykį nuo kitų šeimos narių), šeimos konfliktas ir susitaikymas. Skaitant atsiskleidė dramaturgės siekis tikroviškai ir chronologiškai papasakoti istoriją. Labiausiai sudomino tai, kad pjesėje neatskleidžiamas išprievartavimo faktas. Išklausęs skaitymą Kaufmanas kruopščiai aiškinosi pjesės atsiradimo aplinkybes (kaip ji parašyta, ko siekiama, ką viena ar kita scena reiškia) ir stengėsi suprasti, ko siekė dramaturgė, rašydama tekstą. Vėliau jis lentoje nupiešė scenų seką.

 

Aptardamas skaitymą Kaufmanas pritaikė vieną iš „Momento kūrimo“ metodo principų – organizavimą (organizing principle). Knygoje „Momento sukūrimas: „Tectonic Theater Project“ trupės kolektyvinės kūrybos procesas“  („Moment Work: Tectonic Theater Project’s Process of Devising Theater“) tegiama, kad šis iš dramos teorijų pasiskolintas organizavimo principas susijęs su pagrindiniu klausimu, kurį menininkas siekia suprasti, o jį iškelti yra vienas iš būdų struktūruoti dokumentinę medžiagą. Kaufmanas paprašė dramaturgės suformuluoti, į kokį klausimą ji nori atsakyti pjesėje „Palikti mylimieji“.

 

Amy Oestreicher atsakė, kad ją domina traumos ir kūno atminties temos, o tiksliau – kaip šeimą paveikė prievarta ir kas po to pasikeitė. Gyvenime toks įvykis jos šeimą suartino. Tad po šio pokalbio taikant organizavimo principą paaiškėjo, kad šeima yra pagrindinė pjesės veikėja, todėl pagrindinė linija turi būti apie ją, o veiksmas vykti ligoninėje. Taip pat buvo išskirta komos būsenos merginos linija, leidžianti rašyti sapnų ir prisiminimų scenas. O tokie „laiko šuoliai“ bendrame naratyve suteiktų šiai dokumentinei pjesei poetiškumo. Kaufmanas taip pat pasiūlė išlaikyti intrigą ir tik pamažu atskleisti, kas atsitiko merginai. Prieš pradėdamas struktūruoti ir taikyti įvairius principus surinktai medžiagai jis dirbtuvių dalyviams patarė į pirmas repeticijas neįsileisti „vidinio kritiko“, o kaip tik klausti, domėtis bei surinkti užtektinai dokumentinės ar kitokios medžiagos būsimam spektakliui.

 

Kolektyvinė „Tectonic Theater Project“ kūryba – vertinga ir įdomi, nes trupė turi savitą spektaklių kūrimo metodą, padedantį išplėtoti kūrinį. Taip pat kiekvieno spektaklio kūrėjai gali rinktis skirtingą tarpusavio bendradarbiavimo būdą. Pavyzdžiui, su dramaturgu galima dirbti įvairiai: vienu atveju jis dalyvauja repeticijose ir kuria kartu, kitu – gauna laiko aktorių improvizacijoms išplėtoti, o trečiu (kaip šiose dirbtuvėse) gali turėti iš anksto parašytas scenas. Tokia kūrybinio bendradarbiavimo įvairovė taip pat veikia režisierių, aktorius, scenografą, kompozitorių ir t.t. Tačiau „Tectonic Theater Project“ trupėje spektaklius kuriant kolektyviniu būdu neišnyksta įprasti režisieriaus, aktoriaus, dramaturgo ir scenografo vaidmenys. Pasak Kaufmano, kolektyvinė kūryba taikoma tik tam tikrame etape, o likus kelioms savaitėms iki spektaklio premjeros aiškiai pasiskirstomos atsakomybės ir nusprendžiama, kieno žodis yra lemiamas.

„Momento kūrimo“ dirbtuvių su Moisés Kaufmanu erdvė. Autorės nuotr.
„Momento kūrimo“ dirbtuvių su Moisés Kaufmanu erdvė. Autorės nuotr.
Moisés Kaufman ir Amy Oestreicher. Autorės nuotr.
Moisés Kaufman ir Amy Oestreicher. Autorės nuotr.