Teatras

Monika Jašinskaitė

Įspūdžiai iš Estijos teatro festivalio „Draama“

Valstybės šimtmečio minėjimo renginiai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose 1918 m. atkurtose valstybėse. Šia proga 2014 m. pavasarį Estijos teatrai sukūrė specialų projektą „Šimtmečio pasakojimai“ („Tale of The Century“).

Laura Šimkutė

Spektaklis „Aklieji“ Juozo Miltinio dramos teatre

Pasikalbėkime apie socialinius tinklus. Likus porai savaičių iki Artūro Areimos režisuotų „Aklųjų“ premjeros feisbukas ėmė mirgėti nuo informacijos apie būsimą spektaklį: nuotraukų, vaizdo įrašų, pranešimų spaudai ir raginimų atvykti bei praregėti.

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su a.pass rezidente Goda Palekaite

Šiandien teatro pasaulyje vis dažniau matomi Godos Palekaitės darbai. Pradėjusi nuo scenografijos, pastaruoju metu ji „lipa“ iš tradicinio teatro rėmų ir tampa vis universalesne menininke. Naujausią jos darbą spektaklyje „Durys“ išvysime spalio 5, 6 d. Anykščių kultūros centre. Šis norvegų režisieriaus ir choreografo Jo Strømgreno Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriamas spektaklis vėliau bus parodytas Kaune, Vilniuje ir Osle.

Kamilė Žičkytė

Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Urodas“

Diskutuoti apie grožį beveik tas pats kaip apie orą. Pavyzdžiui, turbūt visi sutiks, kad oras pastarosiomis dienomis atšalo, o ne atšilo. Faktas. O kas pasakys ir įvertins, kas yra gražu, o kas – nelabai? Ypač jei kalbama apie fizines žmogaus savybes. Juk žmonių sukurti klasifikavimo ir vertinimo etalonai paneigia patys save. Diskusijai apie visuomenę kaustančius stereotipus į Lietuvos rusų dramos teatrą kviečia jaunas režisierius Aleksandras Špilevojus, pastatęs spektaklį „Urodas“. Taigi šįkart – ne apie orą.

Pjesės autoriaus – vokiečių dramaturgo  Mariuso von Mayenburgo – brutalumu pasižyminčią kūrybą teatro žiūrovai jau turėtų pažinti iš Lietuvoje statytų spektaklių „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“, „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė) ir pagal tą pačią pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre iki šiol rodomos komedijos „Bjaurusis“ (rež. Vilius Malinauskas). Šiandien vyrų ir moterų grožio standartai ne tik išsikreipia, bet ir virsta neigiamais stereotipais. Šie lemia asimetriškus lyčių santykius, prietarus ir diskriminaciją. Pjesėje „Bjaurusis“ dramaturgas pašiepia grožio kulto išprovokuotą masinę psichozę. 2007-aisiais parašytas tekstas šiandien skamba dar ironiškiau: grožio paslaugos tapo dar prieinamesnės, o socialinėse medijose reiškiasi ir nuomonę išsako beveik kiekvienas. Tereikia šiek tiek pastangų ir pinigų.

Daiva Šabasevičienė

„Rusiškas romanas“ Lietuvos rusų dramos teatre

Mariaus Ivaškevičiaus „Rusiškas romanas“, kurį Rusų dramos teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo tarytum tam tikra ne surašyta, o suvaidinta rusų kultūros istorija.

Pokalbis su teatro ir kino režisieriumi Nikolu Darnstädtu

Rugsėjo 28, 29 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyks spektaklio „Mindaugas“ pagal Justino Marcinkevičiaus dramą-poemą premjera. Spektaklį kuria jauna kūrėjų komanda iš Vokietijos. Jo režisierius Nikolas Darnstädtas (g. 1994 m.) šios mums išskirtinę reikšmę turinčios dramos atgarsių ieško šiuolaikinėje Lietuvoje. Režisierių kalbina VŠDT meno vadovas Paulius Ignatavičius.

Ina Pukelytė

Gintaro Varno spektaklis „Getas“ Kauno dramos teatre

Rašau šią recenziją saulėtą Lietuvos šimtmečio sekmadienį, Žydų genocido dieną, popiežiui Pranciškui įvažiuojant į Kauno Santaką, kur jo nuo penktos ryto laukia minios Lietuvos ir aplinkinių kraštų katalikų. Visų mylimas popiežius savo maldoje ir pamoksle užsimins apie meilę atstumtam, mažutėliui, kitokiam, įkvėpta minia kinkuos galvomis, o grįžusi namo, po eilinės žinių laidos ar straipsnio internete, vėl piktinsis kitokios spalvos oda ar Europą baigiančiais užtvindyti pabėgėliais. Mano draugė mokytoja tyliai ir lyg atsiprašydama manęs paklaus: „Ar tau tikrai taip rūpi žydai, kad skiri jiems tiek dėmesio? Juk jie nebuvo tokie jau nekalti, mano giminę tardė ir kankino žydas.“ Ir tada supranti, kad jei taip galvoja mokytoja, kalbėti apie Lietuvą ir žydus, apie susitaikymą, apie kitokio pripažinimą kol kas tolygu ridenti Sizifo akmenį. Lygiai taip pat skausmingai į lietuvius reaguoja Lietuvoje pasilikę gyventi ir ištisas šeimas per Holokaustą praradę žydai. Tą skausmą liudija tuščios vietos Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurias turėjo užimti teatro administracijos pakviesta Lietuvos žydų bendruomenė.

Nepaisant įtarumo ir nepritarimo, dalis lietuviškosios visuomenės pasirenka kalbėti apie tai, kas tautinio diskurso kontekste atrodo nukreipta prieš pačią tautą, – kalbėti apie dėmesį ir meilę kitam, kitokiam. Tarp kalbančiųjų ir režisierius Gintaras Varnas, tarpkultūrinį dialogą pradėjęs pernai Kauno nacionaliniame teatre pastatytu vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanu Išmintinguoju“, o dabar visuomenei pristatęs izraeliečio Joshua Sobolio „Getą“.  Pirmasis spektaklis – odė gėriui ir žmogaus išminčiai, susitaikymo ir atleidimo viltis, žmogiškumo utopija, būdinga Apšvietos laikotarpio mąstytojams. Utopija reikalinga ir dabarties žmogui, pasiklydusiam ideologijų raizgalynėje, slegiamam praeities šmėklų, nebetikinčiam geresne ateitimi. „Natanas Išmintingasis“ suteikė tokios geresnės ateities viltį. Antrasis spektaklis „Getas“ – šios utopijos „realizacija“, praėjus vos dviem šimtmečiams, tiksliau, jos antipodas, sutraiškymas, mirtis. Kodėl taip atsitinka, kad tos pačios – vokiečių tautos atstovai nukreipia savo visuomenę tokiomis skirtingomis žmogiškumo trajektorijomis?

Vija Kalvėnaitė

Stalo teatro spektaklis vaikams „Kas pasauly g(a)ražiausia?“

Kartą mano vyro močiutė, visą gyvenimą praleidusi kaime, paėmė už rankos, atvertė delną ir nuščiuvo: „Vaje, vaikeli, bet tu tikra mieščiunka.“ Tokių baltais piršteliais klavišus visą dieną kalenančių tėvelių vaikeliams ir statytas spektaklis „Kas pasauly g(a)ražiausia?“. Jis sukurtas iš įvairiausios paskirties rakandų ir sudarytas iš septynių dalių, kiekvienai dienai nuo pirmadienio iki sekmadienio priskiriant po įrankį (plaktuką, pjūklą, grąžtą, reples ir kt.). Techniškai spektaklio veiksmo erdvė galėjo būti ir palėpė, ir „Senukų / Ermitažo / Depo“ salė ar nagingo kaupiko pašiūrė. Garažas, matyt, pasirinktas dėl giminingos šaknies su grožiu, mat pagrindinė kova vyko, deja, dėl jo – paprasto, išorinio.

Aktorė Saulė Degutytė charizmatiška ir jai nieko neprikiši. Net per garsiam noise stiliaus muzikiniam fonui (kompozitorė ir atlikėja Snieguolė Dikčiūtė) intensyviai trukdant, ji labai sklandžiai ir simpatingai pasakojo, žaidė bei kalbino mažuosius žiūrovus. Aktorė buvo ir karaliumi, ir pamote, ir Snieguole, o šauniausiai – riteriu. Kelio stulpelis ir puodo dalys virto lėlėmis, statybinė polietileninė plėvelė – išraiškingų klosčių šilko skraiste, o motociklininko šalmas – stebuklingu veidrodėliu, kuriam vis užduodamas tas pavydus klausimas. Kai Degutytė bendravo su veidrodžiu, visi lengvai atpažino asmenukių grimasas (pūstos lūpos, pakeltas antakis, mirktelėjimas), o dabarties narcizai džiaugsmingai reagavo atpažinę save. Socialinė kritika čia ir baigėsi.

Ieva Tumanovičiūtė

Festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“

Šių metų „Naujojo cirko savaitgalio“, tiksliau, jau savaitės, programoje rugsėjo 4–9 d. „Menų spaustuvėje“ buvo parodyti septyni šiuolaikinio cirko spektakliai. Du iš jų – „Erdvė“ ir „Sužeisti gyvūnai“, pasak festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės, lėmė programos sudarymą.

Kamilė Žičkytė

„Sužeisti gyvūnai“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“

Tavo vardas Angela Wand. Kaliforniją, iš kur esi kilusi, seniai išmainei į ne tokią saulėtą Švediją, nors ir ten neužsibūni – pastaruosius dvidešimt metų pasirodai vis kitose pasaulio scenose. „Menų spaustuvė“ organizuoja scenos meno sezono pradžią Lietuvoje žymintį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“, kuriame tu vedi edukacines dirbtuves ir pristatai autobiografinį monošou, stand-up’ą „Sužeisti gyvūnai“.