Autorius: Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė
Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė
Miesto desperacija, nerimo rūkas
„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.
Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė
Miesto desperacija, nerimo rūkas
Apie spektaklį „This Order Goes Wrong“
„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.
Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė
Žuvis vandeny, žuvis ugny
Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklis „Su(si)tikimas“
Stebėdama „Low Air“ ir Laurynos Liepaitės darbą „Su(si)tikimas“, susitikau su daug kuo. Neslėpsiu – užtruko, kol sutikau juos, esančius prieš akis, rato viduryje. Pirmiausia į susitikimą atėjo praeities būtybės, vis dar klegančios viduje. Susitikau su Silvia Calderoni („MDLSX“, rež. Enrico Casagrande ir Daniela Nicolò (Italija), „Sirenos ’17“) ir prisiminiau, kaip stipriai jos padedama pajutau lytiškumo problematiką ir kūno melą – akivaizdžią oda užklotą anatomiją ir slaptą nenuspėjamą tos anatomijos gyvenimą.
Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė
Eplepsi? Ne. Tance.
„Durys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Simboliška, kad 79-ąjį LNDT sezoną atidarė Jo Strømgreno „Durys“: kai teatras prarado savo paradines duris, reikėjo sukurti kažką į jų vietą. Ir atsirado durys – lengvos, palekaitiškos, įstrigusios senoje sienoje išdužusiais langais (scenografė Goda Palekaitė). Viskas Strømgreno „Duryse“ (jis pats – spektaklio dramaturgas, režisierius ir choreografas) kažkur matyta, gerokai apdulkėję, aplūžę, bet vis dar funkcionuoja. Žmonės vis dar šoka, į pašto dėžutę vis dar ateina laiškas, langų angokraščiuose beveik linksmai snyguriuoja dulkės. Viskas veikia ir kartu viskas tarytum išnykę. Nors visą spektaklį sunku nustoti šypsotis, išėjus vis giliau smelkiasi keista, šiek tiek siaubinga, šiek tiek juokinga traumuoto lietuviškumo grimasa.
„Duryse“ regime gyvybingą, įvairų, šaržuotą, charakteringų tipų pilną sociumo vaizdinį. Esminis klausimas čia – kurioje durų pusėje esi ir kurioje pusėje šiuo gyvenimo / vakarėlio / kelionės laikotarpiu būti geriau. Spektaklio kūrėjai apsvarsto įvairius šiapus / anapus pasirinkimus: ar geriau būti ten, kur šokiai, kur gaisras, kur traukinys, kur tamsa, kur pakaruoklis, ar šiapus – kur gal tylu, gal peštynės, gal meilė, gal dangus, gal konteineris. Nors viskas čia nuspėjama ir paprasta kaip dukart du, yra vienas „bet“.
