Teatras apie žmones – be gyvų žmonių

Patinka mąstyti apie drakonus ir princeses suaugusiųjų pasaulyje. „Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus nors kartą veikiant gražiai ir drąsiai.“ Ką reiškia šis mįslingas spektaklio pavadinimas – eilutės iš Rainerio Maria Rilke’s eilėraščio? Jei paklaustume to kiekvieno iš 30-ies žiūrovų, stebėjusių belgų tarpdisciplininio meno grupės „Berlin“ kūrinį Vilniaus rotušėje, – esu tikra, gautume 30 skirtingų atsakymų. Ir 30 skirtingų spektaklio atpasakojimų. Bet niekas nieko neklausia. Išeidamas iš spektaklio gauni dar vieną voką su interneto nuoroda ir prisijungimo slaptažodžiu, kad grįžęs namo, vienumoje, galėtum išklausyti likusias 25 istorijas – nes spektaklio metu išgirdai tik penkias.

Čia ir slypi nuostabiausias spektaklio „Gal visi drakonai...“ paradoksas: kūrinys, kalbantis apie žmogiškųjų ryšių būtinumą, siūlo visiškai introvertišką spektaklio priėmimo patirtį. Visas spektaklis įvyksta tik kiekvieno žiūrovo galvoje ir širdyje, nepaisant to, kad sėdi visai šalia kito žmogaus ir vis prasilenki su kitais, ieškodamas savojo stalelio kitai istorijai išgirsti.

Keistoje pasakiškoje ovalo formos konstrukcijoje, primenančioje drakono griaučius, bet lygiai taip pat – kai ką visiškai kita, – 30 vietų prieš pailgus monitorius. Įėjęs į vidų pasirenki atsitiktinę vietą ir šis pasirinkimas lemia, kokį spektaklį pamatysi. Po suolu randi voką su nurodytu „maršrutu“. Tačiau net jei darysime prielaidą, kad spektaklio kūrėjai, parinkdami konkrečių penkių istorijų rinkinį, siūlo savo suvokimo trajektoriją, regis, lygiai taip pat jie pasikliauja subjektyvaus suvokimo galia. Tokią teatrinę komunikaciją būtų galima priskirti vadinamajai one to one teatro rūšiai, kai siekiama tiesioginio santykio su individualiu žiūrovu. Tokiu būdu žiūrovas gauna išties išskirtinę teatro patirtį, nes suvokėjui paliekama daug erdvės susieti savo būseną dabartiniu gyvenimo momentu su spektaklio vyksmu.

Spektaklis „Gal visi drakonai...“, kurio koncepcijos autoriai – Bartas Baele’as ir Yves’as Degryse’as, gimė įkvėptas tyrimo, įdomaus socialinio eksperimento. Jis buvo atliktas siekiant išsiaiškinti, kiek reikia tarpininkų, jei norima pasiekti bet kuriame pasaulio kampelyje esantį žmogų. „Intuicija prasilenkia su skaičiais“, – ekrane perspėja sociologas. Ir išties, atrodo neįtikėtina, bet pakanka vidutiniškai penkių su puse tarpininko, kad laiškas, tarkime, vilniečio išsiųstas bet kuriam geram pažįstamam, po penkių „stotelių“ pasiektų Kenijos kaimelyje dirbantį mokytoją. Vadinasi, mes neįtikėtinai lengvai galime pasiekti kiekvieną pasaulio žmogų. Ir tai, ko gero, yra vienintelė logiška ir daugiau ar mažiau objektyvi išvada, kurią galima padaryti sužinojus šio tyrimo rezultatus. Tačiau kokią gausybę interpretacijų atveria ši „šešių atskirties laipsnių“ teorija! Spektaklyje užgimstantys suvokimo blyksniai akimirksniu transformuojasi į grandinę pačių įvairiausių minčių ir asociacijų. Pavyzdžiui, galime savęs klausti, ar, nepaisant lengvo pasiekiamumo, sugebame iš tiesų užmegzti ryšį su žmogumi. Kiek esame linkę gilintis į tai, ką mums ekrane kalba skirtingų lyčių, amžiaus, tautybių, profesijų žmonės?

O jie kalba kiekvienas apie save: savo darbą, kokį nors gyvenimo įvykį ar situaciją. Štai pirmoje istorijoje, kurią man teko išgirsti, paauglys vokiškai pasakoja anekdotišką istoriją – ko gero, tai ir bus vienintelis išgalvotas pasakojimas – apie grafičių valymą. Apie tai, kaip Prancūzijoje šveisdami apipieštas sienas vaikai netyčia nuvalo jaučius Lasko urve. „Jaučiausi kaip kariuomenėje, kaip koks snaiperis“, – sako berniukas. O trečioje istorijoje apie savo darbą pasakoja tikra danė snaiperė. Po jos – ispanas matadoras, kuris prisipažįsta: „Aš nesu žudikas, bet žudyti man būtina.“ Smegenys nenuilstamai ieško sąsajų, ryšių, analogijų, pasikartojančių motyvų, kuria savo unikalų pasakojimą.

Paskutinė, penktoji istorija nebėra tokia asmeniška išpažintis kaip ankstesnės. Universiteto profesorius išdėsto „matematinės meilės“ teoriją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su ankstesniais pasakojimais, bet primena ir apibendrina spektaklio idėją apie žmogiškųjų ryšių poreikį.

Svarbiausias dalykas spektakliuose be gyvų atlikėjų yra idėja ir jos konceptualusis potencialas. Kūrinyje „Gal visi drakonai...“ slypintis suvokimo galimybių įvairialypiškumas ne tik paverčia jį įtraukiančiu estetiniu nuotykiu, bet galbūt kai ką net paskatina veikti – „gražiai ir drąsiai“, mezgant ryšius ir bandant suprasti kitą žmogų.