Teatras

Ieva Tumanovičiūtė

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Ketvirtą festivalio „Versmė“ dieną žiūrovai turėjo galimybę patekti į dėl renovacijos uždarytą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę. Užgesus šviesoms parterio eilės paniro į saugią tamsą, o į sceną nusileido ekranas – didysis sufleris.

Pokalbis su LATGA Dramos poskyrio vadove Evelina Brusokaite

Beveik tris dešimtmečius Lietuvos autorių teises ginanti asociacija LATGA administruoja įvairių meno sričių kūrėjų turtines teises – muzikos, audiovizualinių (kino), vizualinių, dramos. Kad ir kaip būtų keista, pastaroji sritis – viena problematiškiausių. Apie dramos kūrinių naudojimo subtilybes bei dažniausiai pasitaikančius autorių teisių pažeidimus kalbamės su naująja asociacijos LATGA Dramos poskyrio vadove Evelina Brusokaite.

Kamilė Žičkytė

Apie Aido Giniočio spektaklį

Būdamas 27-erių, 1972-aisiais prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis parašė apysaką „Riešutų duona“. 1976 m. jis pats ją inscenizavo režisierės bei pedagogės Dalios Tamulevičiūtės ir jos aktorių dešimtuko spektakliui „Škac, mirtie, visados škac“.

Laura Šimkutė

Artūro Areimos spektaklis „Hamletmachine“

Spektakliai, atsiduriantys už teatro durų, jau nieko nebestebina – išėjimas iš juodos dėžutės yra tapęs įprastu būdu pritraukti kažko naujo vis ieškantį žiūrovą. Režisieriui Artūrui Areimai spektaklių apgyvendinimas erdvėse, kūriniams suteikiančiose papildomą performatyvumo sluoksnį, yra nesvetimas, netgi būdingas. Prieš trejetą metų pastatęs nonkonformistinį aktą „(Ne)vykėlis“ Kauno POST galerijoje, iš „Menų spaustuvės“ į „Kablį“ perkėlęs „Antikristą“ (dar prieš tai jį per „Kultūros naktį“ parodęs Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje), šį kartą režisierius Vilniaus galerijoje „Tsekh“ pristato savąją Heinerio Müllerio pjesės „Hamletas-mašina“ („Hamletmachine“) versiją.

Įžengus į spektaklio erdvę kyla klausimas: ar tai, ką matysime, tikrai bus spektaklis? Ir taip, ir ne. Ryškią, sterilią, baltą šviesą skleidžiančios salės grindys, nuklotos tamsios žemės sluoksniu ir baltomis chrizantemomis, kuria meninės instaliacijos įspūdį. Joje stovintys aktoriai Monika Poderytė ir Petras Šimonis leidžia suprasti, kad prie vizualinės išraiškos nebus apsistojama – erdvė bus įveiksminta. Savo forma kūrinys balansuoja tarp spektaklio ir performanso – dramos tekstas sieja su teatru, tačiau atlikimas artimesnis meno centruose ir galerijose vykstantiems pasirodymams. Kita vertus, tokia koncepcija leidžia kūriniui neprisirišti prie institucijos ir tapti mobiliam.

Rimgailė Renevytė

„Doriano Grėjaus portretas“ Vilniaus teatre „Lėlė“

„Doriano Grėjaus portretas“ žiūrovams pristatomas kaip „spektaklis be žodžių“. Tai nėra neteisingas spektaklio apibūdinimas, nes išties scenoje nekalba nei lėlės, nei žmonės. Suprantu, jog šios frazės tikslas – veikiau įspėti, nuraminti (o gal ir provokuoti) būsimus žiūrovus, nei sukelti impulsus šio teksto autorei pirminių įspūdžių užrašams, tačiau šis įvardijimas pasiūlė šiek tiek labiau pagalvoti, ką scenoje reiškia kalbėjimas ir žodis, ar būtinai jis turi būti ištartas. Ar kalbai būtina apibendrinti kūrinio turinį? Atrodo, jog lėlių ir objektų teatras palankiausias norint nutolti nuo žodinės personažo ar kūrinio išraiškos. Kita vertus, šis nuotolis dažniausiai itin susiaurina literatūros pasirinkimo galimybes ir būsimo spektaklio auditoriją. Tačiau kokių dar išraiškos formų teatre turi žodis? Kaip teatrinė kalba išvaduoja literatūrą?

Daiva Šabasevičienė

Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ Vilniuje

Spalio 29 ir 30 d., Vėlinių išvakarėse, kai vėlės priartėja prie žemės, kai vėjo gūsiai sukelia nerimo bei prisiminimų audras, Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir Adomo Mickevičiaus instituto pastangomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytos Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“. Nacionaliniame teatre Varšuvoje (Teatr Narodowy) sukurtas spektaklis tarytum nušlavė begalę smulkių teatrinių bandymų, nesibaigiančių projektukų, visą teatrinę pafilosofavimo, savęs įteisinimo ir pateisinimo grafomaniją.

Kamilė Pirštelytė

Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis „Errorai“

Visai neseniai, spalio 26 d., „Meno forte“ įvyko paskutinės Meno ir mokslo laboratorijos sukurtos trilogijos dalies premjera. Spektaklio „Errorai“ kūrybinė grupė vyksmą pradėjo konceptualia, visus pasaulio pokyčius lėmusia abejone – kas buvo pradžioje? Pradžioje negalėjo būti žodis, mat žodžiui reikalinga mintis, o šiai – sąmonė.

Vlada Kalpokaitė

Festivalio „Materia Magica“ svečiai apie Lietuvos lėlių teatro vitriną

Labiausiai šių metų lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, gyvuojantis nuo 1997-ųjų (anuomet, tiesa, vadintas „Karakumų asilėliu“), išsiskyrė savo publika: įvairių Lietuvos teatrų spektaklius greta įprastų jaunesnių ar vyresnių žiūrovų stebėjo nemenkas būrys lėlininkų iš įvairiausių šalių – teatrų ir festivalių vadovai, programų kūrėjai, vadybininkai. Manau, kad žmonės (ir lėlės) scenoje turėjo pajusti gana specifinį jų žvilgsnį: suinteresuotą, kolegiškai vertinantį, neretai bandantį dėti spektaklį į savo kontekstus.

Festivalio organizatoriai – Klaipėdos lėlių teatras – šiemet žengė pirmą žingsnį link programinio šalies lėlių teatro pristatymo užsienio ekspertams, ir galima pasakyti, kad žengta plačiai: Vilniaus „Lėlės“, Kauno valstybinio lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro, Klaipėdos lėlių teatro, „Psilikono teatro“, „Trupės 459“, „Lino lėlių“, Kauno lėlių teatro „Nykštukas“, klounų teatro studijos „Dulidu“, Pojūčių teatro ir Stalo teatro spektaklius žiūrėjo profesionalai iš Jungtinės Karalystės, Kinijos, Japonijos, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Šveicarijos, Turkijos, Estijos, Latvijos. Šią rimtą grupę padėjo suburti ne tik Lietuvos lėlininkų tarptautinis įdirbis, bet ir bendradarbiavimas su Lietuvos kultūros instituto Vizitų programa.

Ieva Tumanovičiūtė

„Marti“ Vilniaus mažajame teatre

Žemaitės apsakymo „Marti“ siužetą, pasak Gabrielės Tuminaitės, daugelis žino nuo mokyklos laikų, tačiau Vilniaus mažojo teatro scenoje režisierė ištikimai laikosi kūrinio struktūros. Todėl Paulinos Pukytės, kaip dramaturgės, darbas apsiribojo prozos teksto inscenizavimu, nes apsakymas spektaklyje nebuvo dekonstruojamas ar sujungiamas su kitais tekstais. Tik vienoje vietoje įterpiamos rašytojos surinktos patarlės, o Vingių Jonui leidžiama pasakyti „monologą“, kuriame jis kartoja savo tėvo frazes. Šios dvi spektaklio vietos paveikiausios, tačiau akivaizdu, kad režisierei svarbiausia – interpretuoti apsakymą, kuriant savitą spektaklio ženklų audinį.

Laura Šimkutė

10-ojo dešimtmečio revoliucija: Oskaro Koršunovo „Roberto Zucco“ ir „Shopping and Fucking“

Su kiekviena kūrėjų karta teatre atsiranda tam tikros tendencijos, savita kalba, kuria bandoma užmegzti kontaktą su publika. Iki atgaunant nepriklausomybę kūrėjai su žiūrovais buvo sudarę ezopinį sąmokslą, kuris ilgai gludintas derinant metaforines režisūrines strategijas bei dramaturginę mintį.