Juodasis laisvės kabaretas

Mėgstu kabaretą. Taip pat mėgstu ir „Sirenas“ bei jų tarptautinę programą. Kai šie du dalykai susijungia, būna šventė. Spalio 1 d. Lietuvos rusų dramos teatre tikrai vyko maža teatrinė šventė – šių metų „Sirenų“ užsienio spektaklių programą pasirodymu „Rožės“ atidarė grupė „Dakh Daughters“ iš Ukrainos. Svarbu neapsigauti. „Rožės“ – ne spektaklis, o teatralizuotas, juodojo kabareto elementų prisodrintas koncertas.

Ištikimiems „Sirenų“ gerbėjams „Dakh Daughters“ pasirodymo estetika neturėtų būti svetima: 2013 m. festivalį uždarė viena žinomiausių šio žanro atstovių pasaulyje – grupė „The Tiger Lillies“. Mėgstantiems „tigrines lelijas“ (vien praėjusių metų vasarą Lietuvoje jos pasirodė du kartus: teatro festivalyje „TheATRIUM“ Klaipėdoje bei festivalyje „Midsummer Vilnius“), turėtų patikti ir „Dakho dukterys“ – septynios (spalio 1 d. pasirodė penkios) multiinstrumentalistės iš „Dakh“ teatro Kijeve.

2012 m. susibūrusi grupė „Dakh Daughters“ išpopuliarėjo 2013 m., į „YouTube“ platformą įkėlusi kūrinį „Rozy / Donbass“ („Rožės / Donbasas“), pagal kurį ir pavadintas pasirodymas. Iš 35-ojo Williamo Shakespeare’o soneto bei ukrainiečių liaudies dainų motyvų susidedantis kūrinys atitinka formulę, kurią kūrėjos taiko ir kitoms spektaklio kompozicijoms. Jos renkasi žinomų autorių – Josifo Brodskio, Charleso Bukowskio, Taraso Ševčenkos, Shakespeare’o bei kt. tekstus ir sujungia juos su liaudies, roko ar pankmuzika. Kartais tekstus rašo ir pačios – grupėje yra dvi filologės. Toks principas primena amerikiečių atlikėjos Tori Amos ankstyvąją kūrybą arba Nicko Cave’o „Žudynių balades“ (Nick Cave and „The Bad Seeds“ „Murder Ballads“, 1996).

Vis dėlto pats svarbiausias elementas „Dakh Daughters“ pasirodyme yra jų pačių skleidžiama energija. Nebūtina suprasti tekstų (kartais tai lėmė ir pradingstantys ar nesinchronizuotai leidžiami titrai), kad galėtum juo mėgautis. Šios talentingos po balto grimo ir ryškaus makiažo kaukėmis pasislėpusios moterys, laviruodamos tarp gilaus liūdesio ir sarkastiško juoko, paperka savo gebėjimu sukelti emocijas ir prikaustyti dėmesį. Pasirodymo dainos sudėliotos kaip geras dramos kūrinys, iki pabaigos išlaikantis intrigą. O papildomų prasmių vyksmui scenoje suteikė asociatyvios Marios Wolkowos vaizdo projekcijos.

Beveik visą pasirodymą atlikėjos su publika nekalbėjo – papildomų žodžių ir nereikėjo. O kai pagaliau prabilo, sunku buvo jomis suabejoti. Ir žodžių jos tuščiai neeikvojo. Trumpai papasakojusios apie tai, kad paskutinis kūrinys koncerte yra apie Juodąją – jų – jūrą, atlikėjos pasirodė su Ukrainos vėliava ir plakatu su užrašu #FreeOlegSentsov. Iš karto prisiminiau šių metų Lietuvos kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“, kai irgi bandyta atkreipti dėmesį tokiu plakatu. Tik ceremonijoje tai pranyko kažkur tarp nevykusio scenarijaus rėmų. O „Rožių“ atveju suskambėjo ir tiko ukrainietiškam juodajam laisvės kabaretui. Slava Ukraini!