7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie nebūtinybę priklausyti vienai pusei

„Stalčiai“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“

Aušra Kaminskaitė
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Teatras
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.

Penkioliktųjų „Sirenų“ šūkis turėjo būti ne „Emocijos iš arti“, bet „Istorijos iš arti“ – dažnu atveju ypatingų emocijų nekeliančios. „Dakh Daughters“ koncertas, žinoma, yra išimtis, nes muzika (kaip teigė autoritetingas filosofas) savaime veikia emocijas. Spektaklio „Gal visi drakonai…“ kūrėjai kiekvienam žiūrovui parinko po penkias dešimties minučių trukmės istorijas, kurių pasakotojai stebimi tik ekranuose. Europos festivalių žvaigždės „Saigonas“ aktorių emocijas pirmų eilių žiūrovai išties galėjo stebėti iš arti, tačiau tikėtina, kad pagrindine spektaklio sėkmės priežastimi Europoje tapo ne emocinis jo paveikumas, bet aktualios temos, perteiktos suasmenintų istorijų forma. Kristiano Smedso projektas „Tik filmuojama“ paremtas asmeninėmis aktorių istorijomis, o Europoje puikiai pažįstama komanda „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“ „išrausė“ VDR ir VFR užaugusių moterų patirtis bei prietarus ir ironiškai žvelgė į jų bandymus susikalbėti.

 

„She She Pop“ spektaklis atskleidžia dar vieną šių metų festivalio tendenciją: siekiant suprasti dabartį ir keisti visuomenę, reikia analizuoti praeitį. Prancūzų intervencija į Vietnamą paliko gilius randus abiem tautoms, ir tai „Saigono“ idėjos variklis. O „Stalčiai“ pristato pasauliui mažiau matomą vokiečių visuomenės pusę, nors esame pratę ją laikyti vienu geriausių tautos susitaikymo su skausminga praeitimi pavyzdžių (priešingai nei, tarkim, rusus, kurių didelė dalis iki šiol nepripažįsta, kad bene daugiausiai žmonių istorijoje išžudęs asmuo veikė jų valstybės vardu). Vien vokiečių atgaila dėl Holokausto verta didelės pagarbos, nes jie bando išpirkti ne tik savo kaltę, bet ir kitų tautų, padėjusių vykdyti žudymus bei teisinusių tai vokiečių prievarta.

 

Tačiau kur kas rečiau viešumoje kalbama apie pačios vokiečių tautos problemas, iškilusias po Berlyno sienos griūties. Kelis dešimtmečius kurta tvarka, išskyrusi du pasaulius ir galėjusi tiksliai paaiškinti kiekvienai pusei, kas yra teisus, staiga sugriūva, pamindama visas iki tol puoselėtas vertybes. Žmonėms deklaruojama, kad nuo šiol viskas bus kitaip, nes buvę jų priešai iš tiesų yra draugai, bendrapiliečiai. VDR gyventojai tikisi materialinės gerovės, o VFR vokiečiai – ramiau miegoti, žlugus valstybėje tvyrančiai įtampai. Euforijos apimtų žmonių masės griovė Berlyno sieną, tik kažkas pamiršo pasakyti, kad stabus griauti reikės ir savyje. Kaip sužinome iš „Stalčių“, Vokietijoje kilo problemų, egzistuojančių iki šiol, o joms spręsti, atrodo, skiriama kur kas mažiau pastangų nei išperkant kaltę dėl valstybės nusikaltimų.

 

Nereikia nė sakyti, kad lietuviams situacija puikiai suprantama. Kalbu, žinoma, ne apie kaltės dėl nusikaltimų išpirkimą (mums būdingiau manyti, jog esame aukos, prieš kurias turi atgailauti kiti), bet apie pernelyg staigų režimo pasikeitimą, lydėtą idealizmo. Todėl „Stalčiai“ Sovietų Sąjungoje gyvenusiems žmonėms greičiausiai virto ironišku ir šiek tiek nostalgišku prisiminimų vakaru apie per pastaruosius trisdešimt metų dužusius stereotipus, puoselėtas ir / ar neišsipildžiusias viltis bei stipriai pasikeitusią jų pačių asmenybę. Tik kyla klausimas – ar visa tai patyrę žmonės „Stalčiuose“ išgirdo ką nors naujo?

 

Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau net ir man dauguma spektaklyje atskleistų temų bei sampratų buvo žinomos iš vyresnių žmonių pasakojimų. Aišku, pažįstamesnė Rytų Vokietijos pusės pozicija, smerkianti supuvusį Vakarų kapitalizmą ir kartu trokštanti jo materialiųjų gėrybių, ugdanti uolius ir lojalius piliečius, kurie seka artimųjų ir aplinkinių elgesį bei kalbas. „Stalčiuose“ išryškėja, kad visa, kas skiria Vokietijos puses, žmonėms yra primesta iš šalies. O vidiniai jų poreikiai ir nuojautos juos jungia. Tai noras turėti saugius namus, gyventi netrukdomai ir netrukdyti gyventi kitiems, laisvai keliauti po visą šalį ir savarankiškai spręsti, kokį gyvenimą rinktis, užuot ilgesingai žvelgus ten, kur, anot valdžios skleidžiamos informacijos, viskas supuvę ir pavojinga. Spektaklyje šios „sąjungos“ akimirkos paslėptos – kur kas akivaizdžiau iškelti skirtumai, iš kurių šiandien galima juoktis. Tad nieko keista, kad viena spektaklio aktorių teigė, jog geriausia publika – berlyniečiai, tarp kurių visada atsiranda skirtingų ideologijų valdytose pusėse užaugusių žmonių.

 

Svarbiausias spektaklio elementas suveikia puikiai – tai aktorės, kurių darbas ir buvimas scenoje leidžia apriboti režisūrą simboliškomis detalėmis: iš stalčių traukiamomis knygomis ir muzikos plokštelėms, pašnekovių filmavimu ir vaizdo transliavimu ekrane, šokiu ant besisukančių biuro kėdžių. „Stalčiuose“ vaidina kelios aktorių sudėtys, tačiau jose visada būna trys „She She Pop“ narės iš Vakarų Vokietijos ir trys kviestinės aktorės, užaugusios VDR. Per susitikimą su žiūrovais „Stalčių“ komanda užsiminė, kad spektaklyje pasakoja ne savo (ar ne vien savo) istorijas. Tad tokia ne pirmų lūpų dokumentika, spektaklio aprašyme pristatoma kaip išpažintis ar terapija, iš tiesų tėra pastarųjų dviejų iliuzija. Šią aktorės kuria suasmenindamos istorijas ir drauge žvelgdamos į jas iš tam tikro atstumo, atsiribodamos (vadinasi, brechtiškai – įtariu, teatro profesionalai laukia šito žodžio). Tai, kad istorijos nebūtinai priklauso jų pasakotojoms, paaiškina aktorių gebėjimą lengvai, žaismingai ir saviironiškai žvelgti į „savo“ vaikystę ir jaunystę.

 

Kita vertus, tikint, jog spektaklyje girdime dokumentiką iš pirmų lūpų, kyla klausimas – kas paskatino moteris suvokti, kad didžioji dalis mitų apie „kitą“ pusę tebuvo akių dūmimas arba smarkiai išpūsti kultūriniai skirtumai? Pasirodo, lūžio taško nebuvo – buvo sprendimas kalbėti apie savo kartą prisidengiant kitų žmonių išpažintimis. Tačiau tai netrukdo aktorėms priversti publiką juoktis – aklą tikėjimą jos derina su saviironija.

 

Po spektaklio teko išgirsti kolegų pastabą, kad „Stalčiuose“ stinga aiškesnės pozicijos. Tokią kritiką galiu suprasti ir tai paaiškina, kodėl dalis žiūrovų nuobodžiavo bei išėjo iš salės nepasibaigus spektakliui. Pati jo struktūra diktuoja idėją, kad žmonės nėra tokie jau skirtingi, o įsiklausius į juos, kiekvieną galima suprasti. Kadangi ši idėja nebrukama primygtinai, spektaklio turinys gali nuskambėti kaip „būna taip, o būna ir kitaip“: žiūrovai girdi personažų (vis dėlto!) pasakojimus ir nuostatas, suvokia visuomenę priešinusių stereotipų absurdą, tačiau pasigenda aiškesnės nuorodos, kas iš to, kad ką tik visa tai išgirdo. Juk kai kuriems pačios diskusijos neužtenka – norisi išgirsti sprendimą. O „She She Pop“, lyg tyčia, nė vienos pusės nepateikia kaip teisesnės ar mažiau paveiktos propagandos.

 

Užsiminus apie Brechtą, juo norisi ir baigti. XX a. vokiečių režisierius rašė, kad teatras, kaip bet kuris kitas menas, pirmiausia skirtas publikos pramogai. Visi bandymai jį sudvasinti baigiasi teatro galių nuslopinimu, tad netgi moralizuojantis teatras privalo būti žiūrovo akiai pateiktas patraukliai ir maloniai. Lietuvoje tokia samprata gali nuskambėti kaip įžeidimas, todėl priimti vokiečių teatrą gali būti šiek tiek sudėtinga. Čia kyla mintis, kad minėtas aiškios pozicijos stygius iš tiesų gali būti ilgesys dvasinio moralo, spektaklyje egzistuojančio, tačiau paslėpto po lengva pramogine forma. Toks teatras Lietuvoje neretai vertinamas kaip paviršutiniškas, „negilus“, neįdomus ar pernelyg aiškus ir tiesmukas. Bet gali būti, kad jis mums tiesiog neįprastas. Jei kada nors paaiškės, kad taip ir yra, beliks apgailestauti, kad festivalis, daugybę metų pristatantis tokio pobūdžio kūrinius, neišplečia savo veiklos publikos edukacijos priemonėmis.

Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Lisa Lucassen „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Lisa Lucassen „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ilia Papatheodorou  „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ilia Papatheodorou „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Berit Stumpf „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Berit Stumpf „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Wenke Seemann, Katharina Lorenz ir Alexandra Lachmann „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Wenke Seemann, Katharina Lorenz ir Alexandra Lachmann „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Wenke Seemann, Ilia Papatheodorou, Berit Stumpf, Alexandra Lachmann, Lisa Lucassen ir Katharina Lorenz „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Wenke Seemann, Ilia Papatheodorou, Berit Stumpf, Alexandra Lachmann, Lisa Lucassen ir Katharina Lorenz „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.