7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatras iš „Sirenų“ dėžutės

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviška programa

Rimgailė Renevytė
Nr. 35 (1272), 2018-11-02
Teatras
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.

Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio režisierių pavardės ir spektaklių pavadinimai dažnai tampa svarbiausiais programos akcentais. Nieko keista, juk tai bene vienintelė galimybė susipažinti su pasauliniais teatriniais procesais, neiškeliant kojos iš namų. Tačiau „Sirenose“ kasmet pristatoma ir lietuviškų spektaklių vitrina, kaip galimybė lietuvių kūrėjams būti pastebėtiems užsienio teatrų ekspertų. Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja tarpusavyje.

 

„Sirenos“ išties kasmet tampa konceptualesnės, apibendrinančios festivalio kryptį ir programos užmojus, tačiau ar ši koncepcija – „Kuriame žinias“ (2016), „Išjunk nuostatas“ (2017), „Emocijos iš arti“ (2018) – galioja tik tarptautinei programai? Atsakymas tarsi savaime aiškus, tačiau norėtųsi ir paaiškinimo. Festivalio programoje žiūrovams siūloma bene dvigubai daugiau lietuviškų spektaklių nei užsienio kūrėjų darbų, tačiau dėmesio jiems ne tiek ir daug. Štai, pavyzdžiui, katalogo įžangoje tradiciškai vos viena pastraipa, kurioje sutalpinta beveik dešimt skirtingų kūrėjų ir kūrinių. Lietuviškoje programoje pristatomi „geriausiai įvertinti“, „įdomiausi“ ir „naujausi“ režisierių darbai. Vis dar renkame „geriausius“, nors galbūt jau atėjo laikas, kai, užuot surinkę, galime pradėti rinktis – juk jau turime iš ko. Tad ar tikrai lietuviška programa orientuota į užsienio žiūrovą? Galbūt „įdomiausi“ mums nebūtinai tą patį reiškia užsienio žiūrovui? Ar pakanka tik angliškų subtitrų, kad spektaklis taptų tarptautinis? Teatre, kaip viename lokaliausių menų, visuomet susiduriama su iššūkiu ir bandymu prasiveržti į universalumą. Tačiau galbūt kartais pamirštama, kad pastebėti vietinį spektaklio kontekstą, ypač tarptautinėje scenoje, reiškia pastebėti jo ribotumą.

 

Šiųmetėse „Sirenose“ užteko erdvės net devyniems lietuviškiems spektakliams: Kamilės Gudmonaitės „Keturi“ (NKDT), Antano Obcarsko „Voicekas“ (LNDT), Manto Jančiausko „Dreamland“ (LNDT), Oskaro Koršunovo „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ (OKT), „Pamišėlis“ (OKT) ir „Rusiškas romanas“ (LRDT), Kirilo Glušajevo „Terapijos“ (OKT), Gintaro Varno „Pagalvinis“ (KMKT), Árpádo Schillingo „Autonomija“ (Jaunimo teatras). Spektaklių daug, tačiau rasti vienijančių bruožų (be teatrų pavadinimų) ar bendrų atrankos kriterijų tarp programos kūrinių sunku. Gal net neverta jų ieškoti? Galbūt skirtingi kriterijai – tai skirtingos komisijos narių nuomonės? O gal bendru programos vardikliu tampa nebendramatiškumas?

 

Tačiau, nepaisant to, norėtųsi iškelti keletą klausimų apie spektaklių pasirinkimą ir (tarptautinę, o gal ir nebūtinai?) jų kokybę. Žinoma, programoje dominuoja jaunieji kūrėjai – net ir „grandų“ spektakliuose, o tai jau byloja apie tam tikrus Lietuvos teatro reiškinius. Pavyzdžiui, spektaklius „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ ir „Pamišėlis“ atsirasti OKT repertuare paskatino Oskaro Koršunovo studentai, o Gintaro Varno „Pagalvinis“ – taip pat baigiamasis studentų darbas. Štai, pavyzdžiui, Manto Jančiausko spektaklis „Dreamland“ kur kas vertingesnis reiškinys socialiniu, o ne meniniu požiūriu. Kita vertus, vėlesnis to paties režisieriaus spektaklis „Laimės respublikoje“ (LNDT) liko programos paraštėse. Dar kitokia situacija susiklostė su Koršunovo „Rusišku romanu“, kuris į programą įtrauktas prieš premjerą. Toks pasirinkimas visuomet kelia įtampą ir riziką, kad lūkesčiai nebus pateisinti. Bet jeigu programoje gali atsirasti dar nematytas spektaklis, kodėl Varno „Getas“ (NKDT) liko nepastebėtas? Arba (neįvykusi!) latvio Vladislavo Nastavševo premjera „Trys seserys“ (NKDT)? Kita vertus, Kirilo Glušajevo spektaklis „Terapijos“ „nesuspėjo“ į praėjusių metų „Sirenų“ programą (spektaklio premjera įvyko 2017 m. kovą), todėl buvo pasiūlytos šiemet. O kur tuomet Eimunto Nekrošiaus „Cinkas“ (Jaunimo teatras), galėjęs megzti dialogą su užsienio programoje atsiradusiomis jo Varšuvoje pastatytomis „Vėlinėmis“? Ir jeigu „Sirenos“ neįrėmina scenos meno, siūlydamos atviro teatro idėją, galbūt programoje vietos būtų pakakę ir baletui „Procesas“ (LNOBT), kuris vis dėlto paskendo teatrinių įvykių rūke?

 

Tačiau bet kokiu atveju, nepaisant atrankos aplinkybių ar kriterijų, didžiausia problema ta, kad lietuviška programa nenorima nieko pasakyti. Žinoma, reikėtų apsispręsti ir koks pagrindinis šios „Sirenų“ dalies tikslas: jeigu lietuviškų spektaklių programa skirta tik užsienio žiūrovo žvilgsniui, galbūt jai trūksta aiškesnės krypties. Kita vertus, galbūt dalyvavimas „Sirenose“ gali tapti įvertinimu kūrėjui, skiriamuoju ženklu žiūrovui, o ne vien apsikeitimu produkcija. Veikiausiai tai klausimai ateities „Sirenoms“, kurios, tikiuosi, neužmirš ne tik įvaizdžio, bet ir paties teatro.

Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Nelė Savičenko, Juliana Volodko ir Inga Jankauskaitė spektaklyje „Rusiškas romanas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko, Juliana Volodko ir Inga Jankauskaitė spektaklyje „Rusiškas romanas“. D. Matvejevo nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D.Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Pagalvinis“. D. Matvejevo nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Pagalvinis“. D. Matvejevo nuotr.