7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kartojimas yra mūsų išlikimo forma

Pokalbis su Greta Gudelyte ir Egle Kazickaite

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 21 (1342), 2020-05-29
Teatras
Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė. M. Penkutės nuotr.
Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė. M. Penkutės nuotr.

Su „Apeirono“ teatro režisierėmis, aktorėmis Greta Gudelyte ir Egle Kazickaite kalbamės apie kūrybą, teatralų problemas bei karantino išbandymus, lėmusius naujų formų paieškas.

 

Kai kiti teatrai ėmėsi rodyti spektaklių įrašus, „Apeirono“ teatras pristatė naują projektą – „Šiurpių“ serijas. Scenoje „Šiurpės“ pasakoja modifikuotas mūsų tautosakos siaubo istorijas. O per karantiną atvirose erdvėse kuriami pasakojimai apima platesnius kontekstus. Kaip atsiranda šiurpių pasakojimai?

Greta: Anksčiau per LRT buvo tokia laida „Pasakėlės iš rūsio“, kuriai būdingas ciniškas humoras ir neslepiama kičo stilistika bei absurdas. Nors tai siaubo pasakos, jas žiūrėdama jausdavausi jaukiai. Kodėl? Gal todėl, kad toje laidoje nebuvo bandoma apsimetinėti, kad neapsimetinėjama. Tai jaukus nuo perfekcionizmo nutolęs falšas. Iš to susikuria savita realybė, turinti žavesio.

 

Kurdamos „Šiurpes“ etnofestivaliui „Pamatai“ pajutome, kad šis žanras erdvus ir savas, o jų personažai gali nenutrūkstamai vystytis. Mes tais personažais mėgaujamės, todėl jie ir atgimsta įvairiais formatais.

 

Eglė: Nuo ankstyvos versijos „Šiurpės“ nuėjo gana ilgą kelią: iš trijų raganų liko dvi, „Šiurpės“ tapo žaidybiškesnės, mes pabėgome nuo struktūros. Kiekvienas spektaklis skirtingas, į „Šiurpes“ ateina žmonės, kuriems šis formatas yra artimas. Net ir eidami kelis kartus jie kiekvieną kartą pamato ir išgirsta vis kitokius kontekstus. Mes pradėjome daugiau improvizuoti.

 

G.: Pasakos ne tik keitėsi, bet ir tapo panašios į stand-up’ą: turi personažus, išeities tašką, nuo kurio atsispiri, o potemės, remarkos, gyvas bendravimas su žiūrovu, dienos aktualijos vis kinta. Nors tai lietuvių liaudies siaubo pasakos, sekant jos vis modifikuojamos.

 

E.: Kalbant apie videoformatą, pastebėjome, kad daug teatrų pradėjo kelti savo filmuotus spektaklius, kurie iš esmės yra tam nesukurti, jie pritaikyti darbiniam kontekstui. Mes labai tam priešinomės, taip ir atsirado mintis, kad videoformatui reikia kurti specialų produktą. Šiam eksperimentui „Šiurpės “ puikiai tiko, nes leido jungti mums puikiai pažįstamą ir visai nepažįstamą segmentus.

 

Kokių matote šio laikotarpio privalumų ir trukdžių?

E.: Šis laikas praplėtė suvokimą, kas yra ir kas gali būti teatras. Atsiranda naujų iššūkių, išbandymų. Tos pačios „Šiurpės“ ir tai, ką mes dabar darome, man atrodo, galėtų veikti kaip tam tikra auditorijos plėtra. Galbūt kaip tik dabar mes galime pasiekti žmones, kurie šiaip į teatrą neateina.

 

O jei jau kalbėtume apie negatyvius dalykus, paminėčiau biurokratinį aspektą. Šioje situacijoje kai kurioms institucijoms, finansuojančioms projektus, teko aktyviai aiškinti, kad negalima ignoruoti šių aplinkybių, kad patys projektai turi keistis, kad mes turime ieškoti naujų formų, ir t.t.

 

G.: Man asmeniškai nemalonioji dalis – tarptautinių ryšių negalimybė, jie nusikelia neribotam laikui.

 

E.: Buvome numatę birželį pasikviesti Brazilijos aktorių, režisierių Diego Borgesą, kuris pas mus turėjo statyti spektaklį. Tad kol kas šios galimybės neturime, perkėlėme į rugsėjo mėnesį, bet nežinia, kaip bus.

 

Jūs esate „Apeirono“ centras – pakaitomis režisuojate spektaklius ir juose vaidinate. Kaip įtraukiami kiti nariai?

E.: Aktorių atranka mums niekada nebuvo įprastas dalykas. Manau, mažų teatrų interesas – išlaikyti savo žmones, nes šie teatrai dažniausiai susikuria iš idėjos. Kurdamos spektaklius iš karto galvojame apie konkrečius aktorius ir kūrybinę komandą.

 

G.: Bet tai nereiškia uždarumo. Tiesiog atrankos formatas mums svetimas. Jis kuria hierarchiją tarp režisieriaus ir aktoriaus. Tačiau nenorime klaidinti aktorių, nes mums nereikia pavaldinių, mes ieškome kolegų. Siekiame, kad pas mus ateitų tie, kurie sąmoningai suvokia, ką ir kodėl daro, ir geba prisiimti daug atsakomybės ant savo pečių. Ateina ir sako: „Noriu dirbti kartu“, o ne: „Noriu dirbti pas jus“.

 

E.: Atėjusiems naujiems žmonėms mūsų darbo metodai dažniau atrodo nepažįstami. Nemėgstame riboti savęs laike, daug laiko skiriame ieškojimams, dažnai pradedame nuo vieno spektaklio, o baigiame kitu. Pradėdami kurti spektaklį užsispyrusiai nesekame turima vizija, proceso metu leidžiame jai kisti. Tai kaleidoskopinis principas.

 

G.: „Apeirone“ puoselėjama idėja, kad užduotimi svarbu ne kuo greičiau nukreipti aktorių į rezultatą, bet kuo giliau įtraukti į procesą. Tarkim, mūsų teorinė dalis prasideda klasikiniu būdu – nuo personažo ir aplinkybių analizės, bet praktinės užduotys psichologiškai reiklios. Kai kūrėme spektaklį „Tyla kiaušinyje“, Eglė mums, aktorėms – Kristinai Švenčionytei ir man, – davė užduotį: „Jūs esate vienoje erdvėje, girdite viena kitą. Kristina tave mato, o tu jos nematai. Yra dvi frazės, kuriomis galite disponuoti: „Kur tu esi?“ ir „Kas tu esi?“

 

Per šį ilgos distancijos pratimą imi užduoti sau klausimus: apie ką visa tai, kaip aš jaučiuosi, ką aš dabar noriu padaryti? Pabandau tai padaryti, pajuntu, kad tai teisinga. Kuo toliau, tuo daugiau klausimų man kyla. Kur yra „čia“? Jeigu aš esu „čia“ ir tavęs „čia“ nematau, kur yra tavo „čia“? Ką reiškia klausimas, kur tu esi: vietą ar laiką? Kas aš esu, jeigu tu manęs nematai? Kodėl mes ieškome viena kitos? Kas tu man esi? Ir t.t. Užduoties metu plečiamos aktoriaus sąmonės ribos.

 

„Apeirone“ laikotės tam tikrų kūrybinių įsitikinimų, kurie daro teatrą atpažįstamą, nuoseklų. Kaip pavyksta nepasiduoti aplinkos įtakoms, nesikoncentruoti į šokiruoti siekiančią estetinę formą (būdingą ne vienam jaunam kūrėjui / -ai)?

E.: Manau, pagrindinė priežastis – mes esame dviese. Viena kitą galime kontroliuoti, pastebėti tam tikrus dalykus.

 

G.: Sunku kalbėti apie tai, kokie mes esame, lengviau sakyti, kokie norime būti. Vieną iš apsauginių skydų sudaro diogeniško teatro siekiamybė. Ir čia kalbama ne tik apie socialinę laisvę, valstybinio – nevalstybinio sąvokas, projektinio ar neprojektinio, naujo ar seno, bet apie bendrą kultūros moralės suvokimą, kūrėjo principus. Kūryba mums yra veiksmas, kuris nėra iki galo atliktas, bet yra atliekamas nuolatos ir kurio metu vyksta erdvės persiskirstymas pagal laiko tvarką. Taigi skeptiškai žiūrime į sąvokas „naujas“, „šokiruojantis“, „išskirtinis“. Tiesa, rašydamos projektus prievartaujame save naudoti šias sąvokas, mokančias meluoti sau ir kitiems. Taip darome todėl, kad Lietuvos kultūra yra formuojama dirbtinai kuriant prioritetus.

 

Kadaise apmąstydama jūsų spektaklius – „Žinduolių perėją“, „Nekrozę“ – akcentavau jų tekstualumą. Dažnai spektaklių tekstus kuriate pačios, taip pat yra ir literatūros kūrinių adaptacijų. Kaip kuriate pasakojimus?

E.: Kiekvienam spektakliui skirtingai. Pavyzdžiui, „Nekrozė“ ir „Kultas“ yra labiausiai įkvėpti asmeninių patirčių, bet ne kaip žmogaus, o kaip teatro. „Kulte“ net yra citatų iš Kultūros tarybos ekspertų, Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno tarybos vertinimų. Tuo metu mes tiesiog negalėjome to nepasakyti, o kūrėjui svarbiausia kalba – meninė kalba.

 

G.: Jei kalbame apie temų pasirinkimus, grįšiu prie teatro moralinės laikysenos ir to, kuo teatras tiki. Edwardas W. Saidas yra aptaręs keletą problemų, gresiančių intelektualams. Viena jų yra proto korupcija. Ji prasideda tada, kai temose atsisakoma tiesios ir principingos pozicijos. Kai vengiama būti pernelyg politiškiems, kontraversiškiems, nes baiminamasi autoritetų nepritarimo ar galios struktūrų nepasitenkinimo. Taip atsitinka ir tiems, kurie bet kokia kaina siekia išsaugoti objektyvaus, nešališko kūrėjo reputaciją, tikėdamiesi, kad šį tą nutylėję gali sulaukti deramo atlygio – garbės vardo, prestižinės premijos, valstybinio posto ir t.t. Aš suprantu, kad mes nesame kažkokie mesijai, galintys savo poziciją ar principus pristatyti kaip tiesą. Bet manau, kad teatras yra puiki vieta diskutuoti apie amžinąsias problemas. Viena teatrologė ar kritikė kadaise rašė, kad „Apeironas“ visada kalba apie tą patį. Manau, kad čia yra tiesos, bet taip pat manau, kad mes visi dažniausiai kalbame apie tą patį. Mes visi kartojame save, nes esame užmaršios ir daugybę kartų ant to paties grėblio lipančios būtybės, todėl kartojimas yra mūsų išlikimo forma. Visa žmonijos sistema paremta pasikartojimais.

 

E.: Kalbame apie tą patį, tik skirtingais aspektais, potemėmis. Viena pagrindinių mūsų temų – žmogaus pasirinkimo laisvė. Žmogaus, kuris yra vienodai vertingas, nors ir būdamas skirtingas ar visiškai kitoks.

 

G.: Pavyzdžiui, teksto nerašėme, bet pasiėmėme Birutės Pūkelevičiūtės „Ašmenis“, nes tuo metu mums buvo svarbi moters kūrėjos Lietuvoje tema. Lygiai taip pat buvo su Augusto  Strindbergo „Pelikanu“ – tai šeimos būtinybės klausimas, deklaruojamas ir visuomenėje, ir politikoje. Bet ar tikrai tai būtinybė?

 
Jūsų spektakliuose pastebimas santykis su lietuvių literatūros ir meno kūrėjais (viename cituojate Salomėją Nėrį, kitame minite Antaną Škėmą, M.K. Čiurlionį, pritaikėte Pūkelevičiūtės poeziją). Su kokia intencija juos pasirenkate cituoti, analizuoti savo pastatymuose?

E.: Tai yra kaip tam tikras visiems atpažįstamas bendras vardiklis, nes „ir vienąkart, pavasarį, tu vėl atjosi drąsiai“ visi iki skausmo žino, ir man pasakius dvi eilutes visi supranta, apie ką tai yra ir kas tai parašė. Juk mes tapatinamės su lietuviais kūrėjais, nes apie juos mokykloje klausėmės daugiausia, jie mums artimi, mes plačiau žinome kontekstą, kuriame jie gyveno ir kūrė, kokios buvo istorinės aplinkybės ir t. t.

 

G.: Be to, tų asmenybių gyvenimai sodrūs ir daugiaprasmiai, kupini prieštarų ir išlikimo kvapo.

 

E.: O, tarkim, Pūkelevičiūtė mūsų kūrybiniame akiratyje atsirado todėl, kad pasidarė pikta, jog jos niekas nežino. Kita vertus, apie daugelį savo autorių mažai ką žinome. Kažkas tik cvambteli, jeigu jų pavardės – iš privalomos literatūros sąrašo, bet yra begalė kitų, kurių programoje nerasi.

 

Spektaklis „Ašmenys“ atrodo pavojingas. Kaip pasirinkote tokią raiškos formą? Kiek fizinio pasirengimo reikalauja scenoje matoma „komunikacija“ su peiliais?

E.: Kai kūrėme šį spektaklį, buvome neseniai grįžusios iš Marinos Abramovič kūrybinių dirbtuvių. Jos daug davė būtent požiūriui į savęs parengimą tokiems dalykams ir mes norėjome tai išbandyti.

 

G.: Tuo metu daug buvo susikaupę netikrumo, o ašmenys neleidžia meluoti.

 

Dar pastebėtina, kad, nors esame priskiriami feministiniam teatrui, šiame spektaklyje forma yra aštri tik jei kalbame apie priemonių pasirinkimą, tačiau išvengta vyrų puolimo, kaltinimo, kategoriškumo, provokacinių teiginių – vyrai tokie, moterys tokios, kaltas tas ar anas. Tai kitokia prieiga prie feministinės moters vyrų visuomenėje temos, tyrinėjant tik per moters pojūčių prizmę, neliečiant vyro, nekaltinant.

 

Mes vis daugiau svarstome, mokomės nesmerkti, suvokti, analizuoti. Mokomės būti su tais ašmenimis, kad ir kokie jie būtų skaudūs. Ašmenys pavojingi tiek, kiek yra skausmingi. Ir skausmingi ne tiek, kiek pirštus įsipjauni, bet kiek viduje skauda. O mums visiems viduje dažnai skauda.

 

Jūsų nuomone, kas blogai dabartiniame Lietuvos teatre?

G.: Iš emės nieko nėra blogo. Išskyrus amžinas problemas, su kuriomis susiduria kūrėjai. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: visuomenėje sklandžiai plinta tos meno formos, kurios nekenkia „naudingų visuomenės narių“ mentalitetui, riba tarp meno ir gyvenimo nesikeičia, bohema ir jos žiūrovai sudaro mažytę visuomenės dalį. Kaip ir visais laikais, genijų yra labai nedaug, o vidutinio kalibro kūrėjų daug. Kaip ir visais laikais, teatras priklauso nuo kažkieno malonės, todėl vis kažkam lankstosi, siekdamas laisvės. Kaip ir visais laikais, menas yra sąmonėjimo mokykla, kartojanti amžinas tiesas, tačiau susidurianti su teorine neviltimi.

 

„Apeironas“ laikosi kritinės pozicijos „Auksinių scenos kryžių“ atžvilgiu. Ką manote apie tokio pobūdžio kūrybos įvertinimus?

E.: Tokio pobūdžio apdovanojimai suponuoja mintį, kad meną, kūrybą, galima įvertinti kažkokiu objektyviu matu. Tai – melas.

 

G.: Mes savęs „Scenos kryžiams“ neteikiame. Manau, to ir laikysimės – ne dėl to, kad esame principingos, taip norime išreikšti viltį, kad kažkas toje sistemoje keisis. Manau, trūksta atvirumo formuojant komisijas. Vis dėlto konkursas yra nuomonių šventė ir ta nuomonė įvardijama kaip Lietuvos nuomonė. Geriausias Lietuvos spektaklis ar Lietuvos režisierius... Svarbu, kad žmonės, lemiantys šiuos rezultatus, būtų žinomi, pažįstami teatro bendruomenei. Be to panašu, kad vertintojai tebedirba sudėtingomis sąlygomis, kupinomis pervargimo ir įtampos. Kartais, kai matai jų veidus, stebinčius spektaklius, atrodo, kad jie atlieka bausmę. Pačios ceremonijos dažniausiai labai neskoningos. Tad tokiomis aplinkybėmis viskas kažkaip išsikreipia, apima jausmas, kad tai ne šių dienų motyvuotas renginys, o ištrauka iš  filmo „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, kur komisija lediniais veidais stebi muzikinio ringo konkursą. 

 

Ar jums turi įtakos teatro kritikai?

G.: Mes suprantame ir teatrologų, ir savo situaciją, bet samdyti kritiką, kad jis parašytų recenziją ar kritikos straipsnį – atrodo, kažkas ne taip, norisi kažkokios kitos formos. Paskui juk aiškiai matyti, kurie kuriam teatrui dirba. Bet santykio su kritikais norisi. Perskaičius tekstus būna visokių emocijų, bet jos visada skatina susimąstyti. Buvo ne vienas straipsnis tokios kritikos, kurią pavadinčiau labai konstruktyvia ir analitiška. Tokia kritika paskatino dirbti, gilinti ir tobulinti savo kūrinius. Vadinasi, tai svarbu, nes daro tiesioginę įtaką. Mes nebeturime dėstytojų, tad tam tikra prasme kritika yra tas akademinis balsas.

 

Dėkoju už pokalbį!

 

Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė. M. Penkutės nuotr.
Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė. M. Penkutės nuotr.
Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė. M. Penkutės nuotr.
Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė. M. Penkutės nuotr.
Greta Gudelytė spektaklyje „Ašmenys“. D. Rimeikos nuotr.
Greta Gudelytė spektaklyje „Ašmenys“. D. Rimeikos nuotr.
Eglė Kazickaitė spektaklyje „Ašmenys“. D. Rimeikos nuotr.
Eglė Kazickaitė spektaklyje „Ašmenys“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Kultas“. R. Bolgovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kultas“. R. Bolgovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kultas“. R. Bolgovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kultas“. R. Bolgovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nekrozė“. R. Bolgovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nekrozė“. R. Bolgovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nekrozė“. R. Bolgovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nekrozė“. R. Bolgovo nuotr.
Scena iš spektaklio „Stabat Mater“. „Apeirono“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Stabat Mater“. „Apeirono“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Stabat Mater“. „Apeirono“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Stabat Mater“. „Apeirono“ nuotr.